Netrukus spragteli jungiklis ir gelsva lempų šviesa užpildo patalpą. Ant nedidelio stalo, šalia kurio stovi antropologė, guli žmogaus kaukolė ir keli kaulai, čia pat etiketė su ranka darytu įrašu „Žagarė, 2011. Kapas 6“. Justinai tai tik dar viena istorija iš šimtų, sudėliotų šio rūsio sekcijų lentynose, kurią ji atskleis dar dienai nesibaigus.
Per dieną "prakalbinami" kelių mirusiųjų palaikai
Kartais Justina dirba erdviame ir šviesiame medicinos fakulteto prozektoriume. Tuomet jai tenka atgabenti dėžes su tiriamais palaikais iš rūsio į anatomijos katedrą. Priėjusi prie prozektoriumo durų, ji pasisuka ir nugara jas stumtelėjusi atidaro. Rankos užimtos didele kartono dėže su Žagarėje rastais XVI amžiaus palaikais. „Šitie buvo rasti kasinėjant kapines Žagarės bažnyčios apylinkėse. Turėsim atlikti apžiūrą ir pateikti ataskaitas juos atvežusiems archeologams.“ – paaiškina Justina, statydama ant metalinio prozektoriumo stalo vieno žagariečio istoriją.
Justinos, kaip ir kitų antropologų darbas gauti svarbią informaciją apie žmogaus mirties ir gyvenimo aplinkybes tiriant jo palaikus. „Tikiuosi, kad šį kartą visi smulkieji pirštai bus vietoje. Nes paprastai archeologai būna labai neatidūs rinkdami smulkiuosius kaulus, o jie gali suteikti daug vertingos informacijos. Pavyzdžiui, apie pirštų, delnų lūžius ir tų traumų priežastis.“ – padėjusi ką tik iš dėžės išimtą kaukolę stalo priekyje nuogąstavo antropologė.
Prieš pradedama atvežtų palaikų analizę, Justina turi anatomine tvarka išdėlioti visus turimus kaulus. Tuomet nustatyti lytį ir paleopatalogijos lape pažymėti Marso arba Veneros simbolį: „Moteris. Nes pakauškaulio gumburas smulkus, didžioji sėdimoji įlanka plati...“ – lape brūkštelėjusi apskritimą su kryželiu apačioje, ji apžiūrinėja slankstelius, šonkaulius ir ilguosius kaulus. Palaikų gabaritai, neįprasti įtrukimai ir žymės Justinai byloja apie jos tiriamo kūno gyvenimo būdą ir amžių iki mirties. Pasilenkusi arčiau kruopščiai išdėliotų palaikų, jį pusbalsiu aiškina - „Sprendžiant pagal dantų nusidėvėjimo lygį, sąnarių paviršiaus bei dubens gaktinės sąvaržos paviršių – tai vidutinio amžiaus moters palaikai, gal 30 ar 35 metų“.
Tikėtina, kad jaunos žagarietės mirties priežastimi tapo liga, kurios požymiai niekaip nepasireiškia kauliniuose audiniuose, todėl šiuo atveju Justina negali nurodyti aiškios mirties priežasties. „Jokių traumų ir patologijų. Mirties priežastis lieka paslaptyje.“ – su nusivylimu atsidususi, ji įrašo paskutinius lotyniškus terminus į lapą ir gražina palaikus į laikinu prieglobsčiu tapusią dėžę, kol archeologai juos perlaidos Žagarės bažnyčios kieme.
Dėliodama kito žagariečio palaikus ant metalinio prozektoriumo stalo, Justina prisipažįsta, kad šį kartą būtų šaunu užregistruoti traumų ar patologijų žymių: „Mano magistro darbas buvo skirtas traumoms ilguosiuose kauluose. Dabar rengiu projektą doktorantūros studijoms ir noriu studijuoti traumų ypatumus skirtingose epochose – nuo akmens amžiaus iki pat viduramžių. Tačiau nereikia manyti, kad „trauma“ būtinai reiškia smurto žymę. Labai dažnai tai būna nelaimingų atsitikimų pasekmės. Štai todėl, kiekvieną kartą rengdama ataskaitą archeologams, tikiuosi aptikti kažką įdomaus sau.“ Tačiau medicinos fakulteto vyresnioji specialistė negali apsiriboti savo interesų sritimi ir turi atpažinti visus įmanomus pakitimus palaikuose. Įskaitant bakterijų sukeltas patologijas. „Čia turim moters palaikus iš Rakaučiznos“ - pravėrusi nedidelę kartono dėžę Justina ištraukė kaukolę, kuri net ir nepatyrusio stebėtojo akiai pasirodytų neįprasta. „Akivaizdu, kad nosies ertmė suirusi. Taip atsitiko, nes velionė sirgo sifiliu, ir matyt nuo jo mirė. Taigi, tai vienas iš tų atvejų, kai osteologinė medžiaga liudija apie bakteriologines patologijas. Esu regėjusi kitą patologijos atvejį vienoje Žemaitijos bažnyčios kriptoje, kai jauno vaikino kaulai buvo smarkiai paveikti vėžio. Atrodė kraupokai – netgi man.“
Aprašinėdama antrojo Žagariečio palaikus Justina pastebi smarkų stuburo slankstelių nusidėvėjimą, kuris byloja apie sunkią velionio dalią būnant gyvam – „Paprastai, tokie požymiai reiškia, kad žmogus dirbo sunkų fizinį darbą. Dažnai tai žemesniųjų sluoksnių atstovai. Man labai liūdna, kad šiandieninės visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį patraukia tik archeologinės naujienos susijusios su kilmingųjų palaikais. Iš tiesų, žemesniųjų socialinių sluoksnių atstovai mums teikia daugiau vertingos informacijos apie konkretų istorinį laikotarpį.“ Įprastomis aplinkybėmis, Justina per dieną aprašo iki penkių palaikų.
Tačiau šį kartą, ji skuba parodyti kelis unikalius smurtinės mirties atvejus iš senojo geležies amžiaus.
Palaikai su traumų žymėmis – įdomiausi
Savo darbo kabinete, kuris iki lubų užpildytas įdomiausius ir vertingiausius egzempliorius saugančiomis dėžutėmis, Justina žada parodyti smurto auką iš Pašatrijos piliakalnio apylinkių. „Štai! Tai iš šią vasarą vykdytų kasinėjimų Pašatrijos piliakalnyje.“ – rankose laikydama vieną trečiąją kaukolės pradėjo antropologė – „Ten buvo rastas vienas dvigubas ir vienas keturgubas senojo geležies amžiaus kapas su štai tokiais, smurtiniais atvejais. Keturgubame kape buvo aptikti dviejų vyrų ir dviejų vaikų palaikai. Vienas vyras buvo 20 – 25, o kitas 35 –40 metų amžiaus. Abiejų palaikai turėjo dešinės pusės smilkinkaulio lanko kirstines žaizdas ir lūžusius žandikaulius. Tai reiškia, kad smūgio jėga turėjo būti neapsakomai stipri, nes veidinė dalis yra pakankamai atspari smūgiams. Šiuo atveju sudėtinga interpretuoti mirties aplinkybes, tačiau mano manymu buvo suduota buku daiktu panašiu į lazdą, nes nieko panašaus į pjūvį čia nesimato. Tarp šių vyriškių buvo rasti dviejų vaikų palaikai, vienam jų buvo apytiksliai 3 metukai, o kitam 7.
Jokių smurto požymių nematyti, tačiau manome, kad ir jie buvo nužudyti.
Greičiausiai, tai osteologinis paradoksas, kai velionis žuvo nuo minkštųjų audinių sužeidimų ir kauluose to nematyti. Toje pačioje vietoje buvo kitas kapas, su 20-25 ir apytiksliai 50 metų amžiaus vyrų palaikais. Vyresnysis mirė nuo tuberkuliozės, o jaunuolis nuo poros kalavijo ar panašaus ginklo kirčių į nugarą...“
Tuo metu į kabinetą įėjęs doc. Arūnas Barkus pertraukia Justiną ir pasiteirauja:
- Čia gal iš Kernavės? Nes Kažkada iš Kernavės turėjome atvejį, kai buvo akivaizdu, kad auka gavo kelis kirčius į nugarą ir galvą gulėdamas. – Justina pataiso kolegą dėl kapavietės radimvietės ir pasidalina savo versija dėl rastų palaikų mirties aplinkybių.
- Man iš tiesų neaišku, ar mūsų atveju auka kirčius gavo stovėdama, ar jau nublokšta ant žemės. Greičiausiai buvo naudoti ilgieji kovos peiliai arba kalavijas, nes kirvis būtų palikęs visai kitokias žymes.
- O koks pas Jus laikotarpis?
- Senasis geležies amžius.
- Oo, čia rimta! – nuoširdžiai nusistebėjo A.Barkus.
Šiuo metu Justina viliasi tęsti savo tyrimus doktorantūros studijų metu ir gilintis į traumų sistemingumą tam tikrų istorinių epochų kontekste.
Anot specialistės, tokie tyrimai Lietuvoje dar nebuvo vykdyti, o surinkta antropologinė medžiaga atskleistų daug nežinomų faktų apie laikotarpius, kuriuos istoriniai šaltiniai vadina „ramiais“ – „Mano patirtis rodo, kad istoriniai šaltiniai tam tikrą tiesą gali iškraipyti, tačiau profesionaliai „kalbinami“ palaikai niekada nemeluoja.
Pavyzdžiui, XVII amžius Vilniaus mieste, anot rašytinių šaltinių, buvo ramus. Tačiau tyrinėjimų metu randame labai daug brutalių traumų ir smurtinių mirčių atvejų.“
Agresija - bendriausiais žmogaus rūšies bruožas
Justinos manymu, labai didelė visuomenės dalis tinkamai nesuvokia antropologijos svarbos, todėl dažnai smerkia šio mokslo atstovus dėl tariamos nepagarbos palaikams: „Mūsų darbas su žmonių palaikais yra privilegija, o ne teisė, todėl negalime ja piktnaudžiauti. Nesvarbu, kas atsiduria ant mūsų darbo stalo – didikas ar valstietis, mes privalome pagarbiai elgtis, nes velionis negali apsiginti ir galbūt jis nenorėtų, būti liečiamas po mirties, tačiau aplinkybės taip susiklostė, todėl pagarba turi būti aukščiau visko.“
Kalbėdama apie šiuolaikinės visuomenės požiūrį į žmogaus palaikų tyrimus, mokslininkė žvilgteli į kompiuterio ekrane atvertą naujienų portalą ir šyptelėjusi pasidalina profesiniu pastebėjimu: „Agresyvumas yra vienas iš bendriausių žmogaus būdo bruožų. Todėl jis liko būdingas ir šiuolaikiniam žmogui. Stebiu kriminalų rubriką spaudoje ir nematau jokios pažangos nuo priešistorinių laikų.“
