Vilniaus universiteto Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedros dėstytoja kraštovaizdžio geografė dr. Giedrė Godienė sako, kad kalbant apie žaliąsias erdves bei jų svarbą kiekvienam iš mūsų, einama teisinga linkme, tačiau vis dar susiduriame su kliūtimis, ribojančiomis galimą plėtrą.

Kodėl miestuose svarbu išlaikyti žaliąsias erdves ir medžius, galbūt ES turi reikalavimų šiuo klausimu?

Kai 2000 m. Lietuva pasirašė, o 2002 m. ratifikavo Europos kraštovaizdžio konvenciją, jau turėjome aplinkosaugiškai gana gerą planavimo sistemą, o taip pat patirtį tiriant ir išsaugant miestų gamtinį karkasą, kai tuo tarpu daugelis Europos šalių niekaip negynė kraštovaizdžio vertybių. Nepaisant to, ekologiškai jautrių teritorijų miestuose parceliavimas žemės grąžinimui, verslo spaudimas perimti pačias gražiausias gamtines erdves, visa rinkos ekonomika labai nustekeno miestų žaliąsias teritorijas. Būtent už gamtinių teritorijų tinklo suvokimą, kaip bendrąjį gėrį, miesto parkų sistemos išsaugojimą ir vystymą Utenos miesto savivaldybė 2013 metais gavo Lietuvos ir Europos kraštovaizdžio apdovanojimą.

Miestai yra labai įvairūs savo geografiniu kontekstu, topografija, istorine raida, funkcijomis, dydžiu ir kitais parametrais, todėl visuotinių žaliųjų miestų standartizacijos, normatyvų nėra.

Giedrė Godienė, Vilniaus universiteto Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedros dėstytoja kraštovaizdžio geografė

Visgi, ES Biologinės įvairovės strategija ir veiksmų planas iki 2030 m. reikalauja visiems Europos miestams su daugiau nei 20 tūkst. gyventojų iki 2021 m. parengti ir įgyvendinti miestų žalinimo planus. Juose akcentuojama, kad svarbu gerinti žaliųjų erdvių jungtis, atsisakyti pesticidų naudojimo, apriboti pernelyg didelį žaliųjų miesto erdvių šienavimą ir kitą biologinei įvairovei žalingą praktiką. 2021 m. Komisija numatė įsteigti ES miestų žalinimo platformą. Vilniaus „Žalioji banga“ prisidėjo ir prie jo laimėto Europos žaliosios sostinės titulo.

Urbanizuotose teritorijose visapusiškai pažeistos gamtinės sistemos nebegali užtikrinti mums tinkamų gyvenimo sąlygų, tenka mechaniškai kontroliuoti teritorijų kokybę. Miestai yra priklausomi nuo aplinkinių teritorijų, regioninio ar net globalaus masto medžiagų, energijos apytakos.

Gamtinių teritorijų strateginė svarba suprasta prieš šimtus, o kai kuriose civilizacijose ir tūkstančius metų – visi turtingieji turėjo plačias valdas su miškais, sodais, parkais. Gyvenant ir statant tankiau senovėje buvo lengviau apsiginti, o dabar – pasidalinti aplinkos kokybės palaikymo kaštais ir kurti tankesnius paslaugų, kūrybos, bendravimo tinklus, tačiau kritinė riba yra mūsų pačių fizinė ir psichinė sveikata.

Skaičiuojama, kad medis sugeria net 70 proc. ant jo patenkančio pirmos valandos lietaus, todėl jie yra efektyvesni, nei bet kokios dirbtinės paviršinio vandens sulaikymo talpyklos. Medžiai, krūmai blokuoja gatvių triukšmą, absorbuoja teršalus ir dulkes, užstoja mus nuo per didelių vėjų, neleidžia įkaisti dirbtiniams paviršiams, drėkina orą.

Psichologinės, kultūrinės miškų ir medžių teikiamos naudos taip pat milžiniškos. Tyrimai rodo, kad šalia miško gyvenančio žmogaus gyvenimo trukmė yra 2,5 m ilgesnė. Medžiai tarsi sako: „jei gerai augame mes, gerai čia bus ir jums“, ir, deja, atvirkščiai. Gamta yra sveikatos, atgaivos ir įkvėpimo šaltinis. Parkai, sodai, miškai, gamtinės erdvės mus kviečia išeiti į lauką, pajudėti. Tyrimai rodo, kad tarp miško amžiaus ir rekreacinės vertės yra stiprus teigiamas ryšys: žmonės net nežino, bet jaučia – didesnė gamtinė įvairovė mus įvairiapusiškai stimuliuoja ir gydo, tokioje vietoje tiesiog jaučiamės geriau pailsėję, patiriame daugiau teigiamų emocijų, mezgame asmeniškus ryšius su vieta. Galiausiai – nekilnojamas turtas prie žaliųjų erdvių brangesnis.

Vingio parkas

Lietuvoje vis daugėja parkų, skverų, kuriuose įrengtos poilsio zonos, vaikų žaidimų aikštelės, ar tai populiaru ir kituose Europos didmiesčiuose?

Negalėčiau pritarti, kad Lietuvos miestuose daugėja parkų ir skverų. Daugėja takų, aikštelių, suoliukų, fontanų, krantinių, kitos įrangos – tuo vejamės Europos miestus. Patys žalieji plotai nedidėja, vis dar vyksta priešingas procesas. Privalomos želdynų normos yra mažinamos, statoma gerokai tankiau, žaliosios erdvės užstatomos. Ypač neigiamai vertinu statybas šlaituose, kurie yra itin svarbūs daugeliu ekologinių aspektų. Įsavinant požemį, ant statinių nebegali augti medžiai, blokuojamas požeminio vandens judėjimas. Kompensaciniai žaliosios infrastruktūros sprendimai (stogų, sienų želdinimas) yra neadekvačiai per maži ir niekaip neteikia tiek ekosisteminių paslaugų, kiek tai galėtų daryti atviri žalieji plotai.

Lietuvoje auga užstatyti statiniais, keliais, asfaltu padengti plotai: vien per praėjusius metus užstatytų plotų padaugėjo net 1,33 %. Po pastatais atsidūrė 3237,58 ha.

Lengvai prieinamos, pakankamo ploto, gerai įrengtos rekreacinės ir gamtinės teritorijos yra būtinas gyvenimo kokybės urbanizuotose teritorijose atributas. Reikalingas kaip pavėsis vis dažnėjančiais kaitros periodais, buveinė ir priebėga laukinėms rūšims. Visi miestai siekia didinti apželdinimą, bet ankstesni sprendimai, priimti juos statant, tuos pasirinkimus labai riboja.

Kai kuriuose užsienio miestuose medžių ar krūmų – labai mažai, vyrauja urbanizmas, o pas mus – atvirkščiai. Ar savo miestų žalumu labai išsiskiriame Europos kontekste?

Miestų žalumas priklauso nuo daugelio veiksnių. Pirmiausiai – nuo geografinių sąlygų. Juk pavyzdžiui, dykumingame Dubajuje neįmanoma išauginti mūsų platumų mišriųjų miškų... Viduržemio pajūrio teritorijose taip pat maža miškingų plotų, nes visai augalijai labai reikia vandens, kurio ten trūksta. Miškai, medžiai sunkiai auga ten, kur miestai yra ant akmeninio, ne kaip pas mus – laidaus – grunto. Yra ir daug istorinių aplinkybių. Augant miestams istoriškai daugelis aplinkinių teritorijų buvo „nuplikintos“, nes reikėjo medžiagos statyboms, kuro, miškuose buvo ganomi gyvuliai. Taip – daugiausiai pliki plikutėliai dar prieš 50 metų buvo ir Vilniaus kalnai. Išliko kunigaikščių, valstybės miškai, kuriuos buvo draudžiama kirsti.

Miškų neturinčios Islandijos turistams Vilniaus miškai atrodo stebuklingi. Visgi sostinės „žalumas“ pasiektas ne miesto širdyje esančiais parkais, o į administracines sostinės ribas įtraukiant didelius aplinkinių miškų masyvus – Nemenčinėje, Verkiuose, Paneriuose. Vilniaus išskirtinumas – unikalus jo gamtinis stomuo, kurį formavo net 2 ledynmečiai.

Geografas prof. Alfonsas Basalykas teigė, kad joks miestas Europos lygumose negali prilygti Vilniui kraštovaizdžio įvairove. Ypatingas Vilniaus gamtinis guolis – kalvotas aukštumas kertantis gilus devynių terasų Neries senslėnis, atsiveriantis į smėlingas ir molingas Pietų Pabaltijo lygumas. Šį klonį riboja Baltijos ir Vidurio Baltarusijos aukštumos, griūvančios į Nerį ir Vilnią stačiais, raguvų, griovų išraižytais miškingais šlaitais. Tai unikalūs visoje Europoje Sapieginės, Ribiškių, Pavilnio, Panerių, Karoliniškių, Šeškinės šlaitų miškingi eroziniai kalvynai. Vilniuje teka ne tik Neris, bet ir 13 jos intakų, yra ir seklių ir gilių 18 ežerų.

Dėl įvairaus paviršiaus ir grunto čia tarpsta visokių spalvų ir formų medžiai: nors vyrauja pušynai, mišrūs miškai, bet yra ir plačialapių, beržynų, eglynų. Sapiegų, Verkių ir kitų dvarų, Vingio parko, Ribiškių apylinkių miškai praturtinti svetimžemėmis rūšimis ir formomis.

Iš ikikrikščioniškos Lietuvos Vilniuje paveldėta net 18 piliakalnių. Feodalinį metą mena kunigaikščių ir dvarininkų valdos, vienuolynų kompleksai, o kai kurie valdovų medžioklės draustiniai (pvz., Vilniaus Vingio parkas) ir dabar mums reikšmingi. Įdomu tai, kad žaliuojančios teritorijos – Vilniaus piliakalnis su papiliais, Kreivosios pilies vieta, Vingio parkas yra esminė sostinės tapatybės dalis, saugoma ir kaip kultūros paveldo vietovė.

Kai kurie parkai, pvz., Vilniaus sakurų, kasmet sutraukia būrius lankytojų, kokią reikšmę jie turi bendruomenėms?

Parkai yra labai skirtingi savo dydžiu, gamtine aplinka, pozicija mieste, įrengtumu, istorija ir funkcijomis, priežiūra. Sakyčiau, kad Vilniaus sakurų parkas pritraukia daugybę smalsuolių tik porą savaičių, o Vingio parke lankytojų srautas – didelis visus metus. Taigi, vieni, tokie, kaip Vilniaus Vingio ar Kalnų parkai, svarbūs visiems lietuviams, čia vyksta esminiai ir masiniai mūsų šalies renginiai, kiti yra neatsiejama atskirų rajonų tapatybės dalis, o kiekvieno kiemo žaluma džiugina šalia gyvenančius. Pasirenkame žaliąsias erdves poilsiui pagal savo poreikius, galimybes.

Esate visuomenės įtraukimo į teritorijų planavimą praktikė, kodėl svarbu, kad gyventojai prisidėtų ir kaip tai vyksta?

Visuomenės įtraukimas į sprendimų priėmimą susijęs su demokratinio valstybės kelio pasirinkimu. Pirmieji tokie reikalavimai priimti dar 1996 metais, tačiau šie procesai ilgą laiką buvo labai formalūs. Aštrėjant konfliktams dėl miestų gyvenimo kokybės, aplinkosauginių klausimų, nuo 2000 m. šis procesas reguliuojamas mūsų Teritorijų planavimo įstatymu. Nuo to laiko daug patobulėjome, bet dideles to kelio atkarpas dar turime nueiti. Tai akivaizdžiai rodo periodiškai kylantys miestų vystymo konfliktai – ir dėl Reformatų sodo, ir dėl Ceikinių ąžuolo, ir dėl Basanavičiaus gatvės kaštonų.

Bernardinų sodas

Teisės aktai reikalauja, kad gyventojai būtų informuoti, kai prasideda tam tikrų teritorijų pertvarkymo planavimas, jie gali susipažinti su vystytojų idėjomis ir išsakyti savo nuomones, teikti raštiškas pretenzijas, kurios turi būti nagrinėjamos prieš tvirtinant planus, galima teismui skųsti ir jau priimtus sprendimus. Atsiranda ir dalyvaujamojo planavimo užuomazgų – idėjos generuojamos kūrybinėse dirbtuvėse drauge su suinteresuotomis šalimis, su susidomėjusiais gyventojais. Didžiausios bėdos pasireiškia tuo, kad nėra reikalaujama į tas žmonių nuomones privalomai atsižvelgti, todėl nemažai žmonių kol kas nusivilia šiuo procesu.

Kad įtrauktis gerintų priimamų sprendimų kokybę, reikia nuoširdaus skirtingų žinių, kompetencijų miestų planavime svarbos pripažinimo, tarpdisciplininių komandų. Svarbus geras socialinio konteksto pažinimas, aktyvus kvietimas ir realus bendravimas su bendruomenėmis, grįžtamasis ryšys. Diskusijos tampa chaotiškos ne tik dėl stichiško gyventojų susibūrimo, bet ir aiškių tikslų, noro išgirsti nebuvimo, planuotojų negebėjimo komunikuoti, suprantamai pateikti ir aiškinti pasiūlymus, o neretai – ir manipuliacijų, galios demonstravimo.

Lietuviai, regis, labai jautrūs senų medžių, istorinių parkų išsaugojimui, ar mūsų šalyje daug tokių objektų ir kas geriau – išsaugoti senus medžius ar sodinti naujus kartu pakeičiant ir kraštovaizdį?

Kiekviena vieta nusipelno apgalvotų, pagrįstų, geriausių galimų sprendimų. Tikrąją visuomenės brandą atspindėtų ne standartizuotas, o atidus individualus visuminis požiūris. Turime įsigilinti, išsiaiškinti, kokia teritorijos savastis, kokias ekologines, socialines, kultūrines, istorines vertes ir galimybes ji turi ar galėtų turėti. Kiekvienąkart iš naujo mąstyti – ar tikrai bet kur galime įgyvendinti bet kuriuos tikslus, galiausiai – kokiu būdu ir kokioje vietoje ekonominės veiklos yra prasmingos, efektyvios, įvertinant viso to įvairias pasekmes ne tik mums, bet ir ateities kartoms.

Deja, visuomenės nepasitenkinimas labai dažnai yra pagrįstas. Kol kas iš planavimo, projektavimo reikalaujama pirmiausiai greičio, bet ne kokybės, o aplinkosauginė kontrolė per nepriklausomybės metus visiškai sunaikinta.

Žmogaus ir miško ryšys Lietuvoje 2023 m. pabaigoje oficialiai pripažintas nematerialiuoju mūsų kultūros paveldu. Nematerialių miško verčių akcentavimas yra svarbus kintančios visuomenės nuomonės apie miškus ir miškininkystę, medžius, atspindys. Turiu galvoje posūkį nuo eksploatacinio santykio prie gilesnio ryšio. Esame pasaulyje tik antra šalis po Suomijos, kuri miško ir žmogaus ryšį pripažino kultūros vertybe. Ir abi šalys yra gamtinėje miškų zonoje, kur miškas lyg ir augtų savaime. Tikiu, kad ilgainiui tokių pareiškimų tik daugės, juk šalys dar tik pradeda fiksuoti savo nematerialiąsias vertybes.