Svarbiausia – pagarba bei žmonių ir medžių bendrystė
S. A. Davenis sako, kad šio konkurso tikslas – ne tik išrinkti Metų medį, bet ir pagerbti kitus vertingiausius šalies medžius, atskleidžiant žmogaus ir medžio bendrystę, per medžius parodant regiono savitumą ir patrauklumą:
„Didysis tikslas yra pagarba senam augalui, vietovei, kur jis auga, ir tos vietovės dvasiai. Čia svarbu atrasti augalo ir žmogaus bendrystę, ir atvirkščiai – žmogaus ir augalo, kaip vienas kitam daro įtaką ir kartu sugyvena. Tai gali būti legenda, net ir išgalvota, bet svarbiausia, kad tas augalas būtų reikšmingas tiems žmonėms, tai vietovei.
Šis konkursas rengiamas tam, kad būtų išgirstos ypatingiausiųjų Europos medžių istorijos, o žmonės dar kartą prisimintų, kokie svarbūs medžiai vietos ir regiono savitumui.“
Galima teikti paraiškas, rinkimai – rudenį
Dalyvauti konkurse – teikti paraiškas – galėjo fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus politines partijas. Pašnekovo teigimu, visada ypač skatinamos dalyvauti bendruomenės, susiburti ir teikti sau svarbų augalą konkursui, o paskui, žinoma, ir aktyviai balsuoti.
Paraiškos konkursui buvo priimamos iki birželio 30 d. Jų sulaukta keliolika. Balsuoti už labiausiai patinkantį medį bus galima nuo rugsėjo 20 iki spalio 19-osios. Šių metų medį planuojama išrinkti spalio 20-ąją – Medžio teisių dieną.
Konkurso dalyvius atrinks atrankos komisija. Lietuvos medį rinks visuomenė, tad balsuoti galės visi, o 2025 m. Europos rinkimuose bus galima atiduoti du balsus: vieną – už savo šalies, antrą – už kitos šalies medį.
S. A. Davenis pasakoja, kad anksčiau Europos konkurse, kuris čekų iniciatyva pradėtas rengti 2011 m., dalyvaudavo daugiau šalių, dėl tam tikrų priežasčių jų skaičius sumažėjo, dabar apytikslis siekia 15–17. Lietuvai atstovaujantys medžiai konkurse pakliūva į antrąjį dešimtuką, šiųmečiuose Europos rinkimuose Basanavičynės kaštonas užėmė 11 vietą.
„Ne tiek svarbu, kokią vietą užima, svarbiau yra pristatyti savo šalį, tą kraštą, kuriame auga konkurse dalyvaujantis medis“, – teigia pašnekovas.
Vertinama kokybė
Paklaustas, kokie kriterijai taikomi, kaip atrenkami dalyviai, S. A. Davenis sako, kad labai svarbu, jog visa pateikta medžiaga būtų kokybiška ir atsispindėtų žmogaus ir augalo ryšys:
„Pernai konkursą darėme po pertraukos, po pandemijos, paraiškų sulaukėme, berods, 21, bet dalis jų buvo tokios pritemptos, tad teko atsijoti, konkurse dalyvavo tik 13. Bet vien paraiškos neužtenka. Reikia gerų, kokybiškų nuotraukų, gali būti ir vaizdo medžiaga. Labai svarbu, kaip viskas pateikta. Žinote, šiukšlynas gali tapti rožynu arba rožynas gali tapti šiukšlynu. Svarbu, kad teikėjas ar bendruomenė norėtų ir gebėtų tinkamai parodyti, kokią vertybę – medį – turi savo krašte.
Tikrai netinka tokie variantai, kai žmogus važiuoja, pakeliui pamato gražų medį, jį nufotografuoja ir siunčia konkursui. Mums svarbu, kad čia būtų žmogaus / bendruomenės ir augalo ryšys, kad juo būtų rūpinamasi, jis globojamas. Tad tokie variantai iškart atmetami.
Prastos, mėgėjiškos nuotraukos irgi netinka, nes tai teks viešinti, tad turi būti kokybiška.
Mes viską organizuojame visuomeniniais pagrindais, neturime profesionalių fotografų, kurie galėtų tą darbą atlikti. Todėl skatiname paraiškų teikėjus tuo pasirūpinti ir pateikti kokybiškas nuotraukas. Tokia medžiaga ir balsų daugiau surenka. Paprasčiau tariant, kuo mes nustebinsime pasaulį iš Lietuvos kaimelio gilumos? Reikia gebėti pateikti taip, kad atkreiptų ir kitų dėmesį“, – sako konkurso organizatorius ir priduria, kad pateikiama medžiaga nebūtinai turi būti paruošta būtent šiam konkursui, ją žmonės gali turėti parengę ir anksčiau.
Pašnekovas priduria, kad medžio amžius lemiamos reikšmės konkurse neturi. Čia svarbesnis pats įspūdis, žmogaus ir medžio bendrystė, istorija: „Gali pasitarnauti ir įdomi legenda. Jei jos nėra, galima ją ir sukurti.“
Plačiau apie konkurso sąlygas galite paskaityti čia.
Dėmesį patraukusios kitų kraštų istorijos
Kalbėdamas apie medžius, S. A. Davenis pasakoja, kad Lietuvoje jie dažniausiai išlikdavo ne kaip meilės, o kaip bausmės simbolis arba kaip garbinamas objektas: „Medis buvo parankus baudėjui. Jei šakos žemai, pririšti iškeltas nusidėjėlio rankas yra paprasčiau, negu daryti ką nors papildomai. Arba išlikdavo augalai, kurie turėjo pagonišką reikšmę, buvo garbinami. Arba esantys giliai miške. Bet tokius augalus sunku sieti su kokia nors bendruomene, nebent ji pateikia paraišką, kad čia yra jų garbinamas medis.“
Pašnekovas pasidalija ir keliomis jam įstrigusiomis kitų šalių medžių istorijomis: „Man patinka medžio istorija iš Anglijos. Prieš 100 metų jaunuolis įsimylėjo panelę, vardu Neli. Belaukdamas jos tarp dviejų kaimų, takelių sankryžoje iš trijų jaunų bukų išlankstė N raidę. Jis ją vedė, sėkmingai sukūrė šeimą, sulaukė senatvės. Dabar tų žmonių jau nebėra, bet medis išliko. Žmonės iš aplinkinių kraštų prie to medžio važiuoja duoti amžinosios meilės įžadų.
Dar viena istorija, kurią pateikė Estija, 2015 m. konkurse pristačiusi ąžuolą, augantį vidury futbolo aikštės. Po karo, kai vystėsi tarybiniai ūkiai, kolūkiai, Saremos saloje buvo kuriamos mokyklos, prie jų turėjo būti sporto aikštynai. Negalėjo to suprojektuoti ir įgyvendinti, nes toje teritorijoje pasimaišė ąžuolas. Ar tie gyventojai neturėjo pjūklo, ar kas buvo, bet jie nusprendė ąžuolą išversti dviem traktoriais. Užkabino plieniniais lynais ir tie traktoriai tempė. Ąžuolas buvo jaunas, atlaikė, lynai plyšo. Medis buvo paliktas ramybėje, o aplink jį įkurta futbolo aikštė.“
S. A. Davenis sako, kad per tokias istorijas skatinamas ir turizmas: „Kaip mes vadiname – arborturizmas. Malonu nuvažiuoti į tokią aplinką, kurioje gerbiama ir gamta, ir kultūra. Pavyzdžiui, Europoje specialiai sudaromi maršrutai, kuriais važinėja turistai. Lietuvoje kol kas sunkiai tai vyksta, niekam neįdomu (juokiasi). Mes užsieniečiams siunčiame koordinates, kur vieną ar kitą objektą galima pamatyti, aplankyti.“
Įspūdingi Lietuvos medžiai
Čia pat pašnekovas prisimena dar vieną istoriją ir sako, kad pas mus Lietuvoje taip pat yra dėmesio vertų medžių, ir skatina juos aplankyti:
„1895 m. viename Čekijos miestelyje, tada jis dar buvo kaimelis, jaunas dvarininkas pastebėjo, kad važiuojant karieta pro vieną medį šis jam maišo. Medis pagedęs, brandus. Jis davė įsakymą tą liepą iškirsti. Žmonės paprieštaravo. Taigi jam teko patraukti kelią, o medis buvo išsaugotas. Dabar medis yra miestelio herbe, centrinė ašis, prie jo vyksta visos miestelio šventės. O jis – nors ir senas, tebegyvuoja, tebežydi.
Ir pas mus Lietuvoje, pavyzdžiui, Šilalėje vidury miesto yra prieš šimtą metų pasodintas ąžuolas. Viskas taip suprojektuota, kad jis gyvena, žaliuoja ir gerai toje vietoje jaučiasi. Kitas medis – liepa Motinėlė netoli Kauno. Jos kamieno apimtis yra 8,4 metro. Stelmužės ąžuolo, palyginimui, yra 3,7 metro. Netoli Marijampolės yra Meškėnų liepa, ji žema, kresna, jos labai žemos šakos, apimtis – 6 metrai. Pamačiusi ją be lapų pasakytumėte, kad tai – ąžuolas. Jei neteko būti – aplankykite.“
Medžiai irgi yra daugiabučiai
Paklaustas apie medžių svarbą ir kodėl svarbu miestuose puoselėti žalumą ir išsaugoti medžius, S. A. Davenis sako, kad tai – išties ilga atskira tema, o trumpai įvardija, kad gyvendami mieste neturėtume pamiršti, jog esame gamtos dalis:
„Miestas yra ne vien žmonių gyvenama vieta, bet ir žaliųjų gyventojų – medžių. Jie labai reikšmingi ir kraštovaizdžio aspektu, kad tai – ne dykuma. Daugiausia akcentuojamas deguonies klausimas, viskas dėl to gerai. Bet man kur kas įdomiau tai, kad kiekvienas medis skleidžia tam tikras bangas ir mes gyvename to biologinio lauko apsuptyje.
Ir įsivaizduokite, kad tie žalieji gyventojai, ypač vyresni, irgi yra daugiabučiai. Medžiuose gyvena paukščiai, žinduoliai, bet jie sudaro labai mažą dalį to, kas iš tiesų dedasi medžio išorėje ir viduje. O kur dar šaknynas – ten atskira karalystė.
Žalieji gyventojai sugyvena tarpusavyje ir mes turime sugyventi. Aš suprantu, kad žmogui reikia ir automobilio, ir kelių, ir namų, bet visa tai reikia suderinti.“
Baigdamas pokalbį pašnekovas sako, kad pravartu prisiminti, jog nieko nėra amžino, medžiai vieną dieną irgi baigs savo gyvenimą, todėl svarbu auginti naują kartą, kurti naują legendą, kurią paliksime savo vaikams, vaikaičiams ir kitoms kartoms.