Čiobiškis – ramus ir tylus bažnytkaimis Širvintų rajone. Prieškaryje buvo vadinamas viena gražiausių vietų visoje Lietuvoje. Miestelis – stovintis ant aukšto kalno. Beveik iš trijų pusių buvo apsuptas gražių pušynų. Tarpukaryje, apaugę šimtamečiais klevais ir ąžuolais stūksojo upės Musės vardu vadinami skardžiai ir aukšti šlaitai.
Pakalnėje ramiai teka Neris, o jos pakrantėje glaudžiasi senas dvaras. Garsiojo Lauryno Stuokos Gucevičiaus suprojektuotas. Pokaryje legendinis partizanų vadas Žalias Velnias čia buvo įkūręs savo štabą. Iš miestelio aikštelės ir nuo bažnyčios šventoriaus atsiverdavo labai gražūs vaizdai į Neries slėnį ir plačiąją Čiobiškio apylinkę. Tačiau vieta buvo apibūdinama, kaip nepaprastai sausa. Visur baltas ir geltonas smėlis. Jokio purvo ir pelkių. Po gero, mėnesį trukusio lietaus, purus smėlis sugerdavo drėgmę kaip kempinė. O vietiniai gyventojai pasididžiuodami tvirtindavo, kad tai sausiausia vieta Lietuvoje.
Miestelis gali didžiuotis ir žila, garsia senove, milžinkapiais vadintais istoriniais piliakalniais. Brangiais archeologiniais radiniais, gausiomis legendomis ir padavimais. Tarpukaryje šiose apylinkėse buvo apie 40 piliakalnių.
O netoli miestelio, Čiobiškio miško apsuptyje, ant aukšto Neries kranto stūkso Žvagakalnis. Manoma, kad iki šiol ten išslapstyti mūsų protėvių lobiai. Nuo jo viršūnės atsiverdavo vaizdas dvidešimties kilometrų spinduliu. Senovės lietuviams ši vieta puikiai tiko žvalgant apylinkes.
Manoma, kad ant kalno stovėjo galinga pilis, o iš jos bokštų atsiverdavo tolima panorama. Kryžiuočiai, lenkai, gudai negalėjo priartėti nepastebėti. Vos tik apylinkėse pasirodydavo priešo būrys, ant Žvagakalnio suliepsnodavo laužai ir juodi dūmai kildavo į padangę. Tokiu būdu buvo pranešama kitoms pilims apie pavojų. Legendos byloja, kad iš čia ėjo požeminiai keliai net į Kernavę.
Žmonių prisiminimai porina, kad kalno požemiuose paslėpti didžiuliai lobiai. O brangenybės išlikusios nuo LDK laikų, paskutinio kryžiuočių antpuolio. Prieš mirtį lietuviai viską paslėpė po žeme. Sugriovę pilį vokiečiai nukasė kalno viršūnę, bet nieko nerado. O vietiniai prieškaryje dažnai matydavo naktimis degančius laužus ir neaiškias žmogystas kasinėjančias žemę.
Daug rusų kolonistų buvo įkurdinta po 1831 m. sukilimo prieš caro valdžią. Kalbos apie po žeme galimai tūnančias brangenybes nedavė ramybės atėjūnams. Tačiau bijodami vietinių lietuvių keršto rusai dirbo tik naktimis. Manoma, kad kastuvai atsimušė į rąstus. Legenda byloja, kad kirviais, dalgiais ginkluotos šmėklos stipriai išgąsdino kolonistus. Vienas net buvo sužeistas. Tačiau tai tebuvo vietinių drąsių lietuvių pamoka atėjūnams. Po kelių mėnesių Čiobiškyje neliko nei vieno ruso.
Už vieno kilometro nuo Čiobiškio, prie Rusių Rago kaimo, pušynuose buvo švedų pylimai arba „švedkapiai“. Miške stūksojo daugybė apvalių ir pailgų kalnelių. Prieškaryje buvo randama senovinių ginklų, papuošalų, monetų.
1655 m. visą šalies teritoriją puldinėjo švedų kariuomenė. Girioje ant Neries kranto buvo iškasti apkasai. Generolo Magnuso De Le Gardie kariai tykojo lietuvių. Nesulaukę patraukė link Vilniaus. Švedai nakties metu pradėjo stovyklauti. Kepė iš žmonių atimtus jaučius, gėrė ir dainavo, kūreno laužus. Lietuviai pradėjo puolimą iš trijų pusių. Daugelis švedų žuvo, kiti paskendo Neryje norėdami persikelti į kitą krantą. Apie 300 nukautųjų buvo palaidoti vietoje.
Vyskupo Masalskio iniciatyva 1782 m. buvo pradėta statyti mūrinė Čiobiškio bažnyčia. Statybos baigėsi įrengus pamatus. Bažnyčia iškilo 1810 m., valdant garsiam magnatui Pilsudskiui. Tai 1935 m. mirusio maršalo prosenelis, kuriam XVIII a. priklausė Čiobiškio dvaras, palivarkai, ir visi aplinkiniai kaimai. Manoma, kad iš Čiobiškio giminės kamieno kilo visi Pilsudskiai.
Prieškaryje miestelio kapinėse stovėjo maža koplytėlė, kurios rūsyje dūlėjo Pilsudskių giminės kaulai. Senoliai porindavo, kad dvarininkai buvo gana geri žmonės. Neskriausdavo baudžiauninkų. Po lenkų ir lietuvių sukilimų, kuriuose Pilsudskiai gana aktyviai dalyvavo, dvarą konfiskavo caro valdžia. Padovanojo Filipovui, kuris šioje vietoje norėjo įkurti ištisą rusų koloniją. Senieji Pilsudskiai buvo ištremti ir daugiau Čiobiškyje nepasirodė.
Tyliai tekėjusi per Čiobiškio smėlynus Neries upė apylinkėse regėjo daugybę tragedijų. Upėje skendo kryžiuočiai, švedai, rusų vejami Napoleono kariuomenės likučiai. 1915 m. miestelyje šeimininkavo kaizerio kariuomenės kariai. Staiga nuo Gelvonų gyvenvietės atjojo kazokų žvalgai. Norėjo perplaukti per upę Žąslų pusėn. Vokiečiai kitam upės krante buvo pasiruošę ir laukė. Kazokai pateko į spąstus. Trys iš jų pasiryžo plaukti. Tačiau pasipylus kulkom kartu su arkliais nuskendo.
1918 m. aplinkinių kaimų vyrai ant Neries tilto atsivarė tris sučiuptus vagis. Surišo rankas ir nustūmė nuo tilto į upę. Du iš jų paskendo, o vienas išplaukė. Užteko vienos kulkos, išsigelbėti nepavyko. Pasakojama, kad vienas iš linčo teismo dalyvių vėliau nusiskandino.
Lenkams okupavus Vilnių, per Nerį buvo gabenama įvairūs maisto produktai, tabakas ir sacharinas. Dažniausiai įkliūdavo ant Čiobiškio tilto. O vagys per jį vesdavosi vogtus arklius. Vienas ilgai bėgęs nuo policininkų, paliko arklį ant tilto ir šoko į Nerį. Išplaukė į krantą ir dingo miško tankmėje.