1918–1940 m. buvo gana jaukus, gražus, gyvas miestelis. Gyventojai didžiavosi savo paštu, apylinkės teismu, notaro kontora, progimnazija. Miestelį puošė modernūs pradžios mokyklos rūmai. Vienintelėje gatvėje šurmulį palaikė trys restoranai ir klubas. Pagrindinėje miesto arterijoje sutilpo visa prekyba, kultūra ir švietimas. Vilniaus vardu pavadinta gatvė tęsėsi kelis kilometrus. Jos viduryje dėmesį prikaustydavo graži, mūrinė Švento arkangelo Mykolo bažnyčia. Kiek toliau nuo jos – neveikianti stačiatikių cerkvė.
Buvo juokaujama, kad širvintiškis, norėdamas sutvarkyti reikalus, motorizuodavo savo kojas ir braukdavo prakaitą nuo kaktos. Iš vienos įstaigos į kitą tekdavo lekioti po du, tris kilometrus. Tačiau savotišku tuo metu miestelio išplanavimu vietiniai didžiavosi. Paplito anekdotas, kuriame vienas brolis gyvendavo Vilniaus g. Nr. 3, o kitas – Nr. 130. Tokie adresai pabrėžė miesto dydį ir jo gatvės ilgį. Todėl pagrindinė Širvintų miestelio arterija buvo laikoma bene ilgiausia Lietuvoje.
Miestelio istorijos pradžia minima jau penkioliktame amžiuje. Dvaro savininkė Kotryna Astikaitė 1475 metais pastatė pirmąją medinę bažnyčią. Po dviejų šimtmečių Širvintose iškilo antroji šventovė. Lėšas statybai parūpino jau dvarininkas Mikalojus Žakas.
Sklisdavo legendos, kad Žako tikroji pavardė buvo Širvintas. Nusigyvenęs, skolose paskendęs, tačiau išdidus ir labai priekabus didikas. Vienu metu buvo nuvykęs į valstybės seimą, kuriame buvo priiminėjami įstatymai. To laikmečio bajorai buvo galingos asmenybės: turėjo visišką laisvę ir „liberum veto“ teisę. Nuolat vetuodavo vienas kito idėjas ir sprendimus.
Veto teise nusprendė pasinaudoti ir bajoras Širvintas. Prisigretino prie neramaus didiko Čičinskio. O šis paskolino Širvintui tūkstantį dukatų ir pavaišino gėrimu. Įkaušęs Širvintas šlitinėjo seime ir garsiai šaukė „veto“. Niekas negalėjo nuraminti, todėl buvo gerokai apstumdytas ir išvadintas „žaba“. Atgailaudamas dokumentuose pasikeitė pavardę ir tapo Mikalojumi Žaba. Vėliau jo įpėdiniai pagal prancūzišką madą persivadino Žakais.
Tarpukaryje Širvintų kapinėse akis traukė grafaitės Marijos Ledochovskaitės antkapis. Stebino ištaigingumu ir savo dydžiu. Ant kapo buvusiame betoniniame kalnelyje stovėjo granitinis kryžius. Žmonės kalbėjo, kad prasidėjus 1863 m. sukilimui Marija buvo paauglė. Tačiau labai mėgo istoriją ir nuolat minėjo garsiąją Emiliją Pliaterytę. Dukters prašymai dalyvauti sukilime tėvų širdžių nesuminkštino. Kelis kartu bėgo iš namų, tačiau nuolat buvo grąžinama atgal.
Jautri merginos asmenybė neatlaikė tėvų pasipriešinimo. Užsidarė savo kambaryje, nieko nevalgė ir negėrė. Numalšinus sukilimą nuolat priekaištaudavo savo gimdytojams. Mirė anksti, nesulaukusi devyniolikto gimtadienio. Paskutinis jos prašymas buvo įvykdytas – palaidota erdviame rūsyje, su atviru ąžuoliniu karstu.
Pirmoje Lietuvos respublikoje Širvintai buvo šalia lenkų okupuotos administracinės linijos. Todėl nepriklausomybės kovos tęsėsi gana ilgai. Kova už būvį vyko nuolat. Lietuvių partizanų būriai didvyriškai atlaikė lenkų puolimus.
Miestelio senose kapinėse tarpukaryje buvo palaidoti Lietuvos savanorių palaikai. Ant pilkų betoninių kryželių iškalė vardus ir pavardes. Didžioji vyrų dalis kovojo Motiejūnų dvaro laukuose vykusiame mūšyje. Tuose pačiuose mūšiuose kritusius lenkus priglaudė tos pačios lietuvių kapinės. Lenkų karių kapavietes žymėjo identiški betoniniai kryžiai. Lietuvių herojams atminti miestelio aikštėje tarpukariu iškilo paminklas: „Žuvusiems ties Širvintais karžygiams dėkingi tautiečiai“.
Senuose šaltiniuose dažnai buvo rašoma apie Širvintų miestelio inteligentų rietenas. Pirmoje Lietuvos respublikoje mieste buvo gausu sulenkėjusių lietuvių. Vidurinioji miestelio klasė dažnai nesutardavo tarpusavyje. Išvadindavo vienas kitą įvairiausiais epitetais ir buvo susiskirstę į grupeles. Mokytojai, teismo ir policijos tarnautojai buvo vadinami žemesnio lygio inteligentais. O miesto valdybos atstovai save laikė Širvintų miestelio aukštuomene.
Kariuomenės ir visuomenės suartėjimo iškilmėse nuolatinis svečias buvo Lietuvos šaulių sąjungos choras. Kartu su choristais iš Kauno į miestelio šventes atvykdavo gausybė žurnalistų. Kiekvienais metais rugsėjo 29 dieną Širvintuose vykdavo atlaidai. Iš tolimiausių apylinkių gatves užtvindydavo žmonių minios. Be atlaidų ir iš Kauno atvykusio šaulių choro žmones traukdavo tą pačią dieną vykstanti žemės ūkio paroda.
Šventės pradžia prasidėjo pamaldomis bažnyčioje. Po to ties paminklu žuvusiems už Lietuvos laisvę buvo giedamas himnas. Širvintų klebonas Linartas kelių šimtų žmonių miniai kalbėjo apie lenkų ir lietuvių kovas. Antroje dienos pusėje keli autobusai nuvyko už šešių kilometrų buvusioje lenkų-lietuvių pasienio administracinėje linijoje. Vakare įvyko iškilmingas choro koncertas. Didžioji dalis klausytojų buvo vietiniai inteligentai. Šaltiniuose pabrėžta, kad tokios šventės šiame nutautėjusiame krašte (Širvintuose) stiprina lietuvių patriotizmą.
