Istoriškai Ribiškės ilgą laiką buvo kaimas prie Vilniaus ir čia vyravo natūralios, tradicinės pievos su joms būdinga augmenija. Gyvulių ganymas buvo įprasta veikla tuometinėje kaimo vietovėje. Vykstant miesto plėtrai, kaimas tapo miesto dalimi ir gyventojams nustojus ganyti gyvulius, pievos apaugo įvairiais krūmais, tarp kurių buvo ir svetimžemiai. Pastarieji sudarydami sąžalynus užgožė žolinę augaliją, todėl sunyko daugelis su pievų buveinėmis susijusių augalų, ir gyvūnų. Siekiant atkurti šias pievas, iš teritorijos pašalinti krūmai ir jau trečią sezoną iš eilės čia yra ganomi gyvuliai.
Saugomose teritorijose bioįvairovė yra kur kas didesnė ir jautresnė, todėl dažnu atveju čia negalima taikyti tų pačių principų, kurie taikomi šienaujant miesto parkus ar žaliuosius plotus. Šienaujant traktoriumi ar kita technika yra nupjaunama viskas vienodai – tame tarpe ir vertingi, saugomi augalai. Todėl buvo pasirinktas gamtai gerokai naudingesnis šienavimo būdas – ganant avis ir ožkas. Šie gyvūnai ėda atrankiai, taigi vienus augalus nuės pirmiausiai, kitus – vėliau, kai kurių – apskritai neės. Tai leis susiformuoti įvairiai augalijai, o kartu ir gyvūnijai. Ožkos nuėda krūmų jaunas atžalas, todėl jie neatauga ir taip gali vešėti pievoms būdinga augmenija.
Avių ir ožkų skaičius pasirinktas pagal tvarkytiną plotą ir ganymo laiką. Draustinio „šienautojas“ šioje teritorijoje galima sutikti iki pat rugsėjo 15 d.
Draustinio lankytojų prašoma nešerti avių ir ožkų savo atsineštais patiekalais ar užkandžiais. Šiems gyvūnams, kitaip nei žmonėms, netinka mėgautis ledais ar sausainiais – to paragavę jie gali sunegaluoti. Be to, prašoma šunis vestis su pavadėliu, nes lojimas ir bėgiojimas aplink kelia stresą avims ir ožkoms.
