Paukščių apsupty gyvenantys ūkio šeimininkai Diana ir Gintautas Burneikos pavasarį klausosi neįprastų koncertų. Giesmės būna ne visai tradicinės – kai kurių paukščių skleidžiami garsai primena paršelio kriuksėjimą ar elnio baubimą.
Ramybės vieta
Savo transporto įmonei vadovaujantis ir prieš dešimt metų netikėtai naują pomėgį atradęs uteniškis įkvėpimą „parsivežė“ iš Belgijos, Olandijos, kitų šalių, kur tekdavo važinėti verslo reikalais. Pasak pašnekovo, nedideli ūkiai ten labai populiarūs, susidaręs įspūdis, kad 90 proc. belgų aptvaruose šalia namų augina dekoratyvinius paukščius, danielius ir pan. Belgijoje yra tokių ūkių, kur vienas žmogus laiko turbūt daugiau dekoratyvinių paukščių, negu jų yra visoje Lietuvoje .
Kloviniuose pirmiausiai apsigyveno žąsys, paskui paukščių ir jų rūšių daugėjo. Kai Klykiuose pas kitą paukščių augintoją įsigijo pirmuosius sparnuočius, suabejojo, ar sugebės juos užauginti. Pardavėjas nuramino: „Užauginai vaikus, užauginsi ir paukščius.“
Gintautas Burneika aprodo erdvius voljerus, kuriuose įsikūrę fazanai, stručiai, papūgos, gervės, povai, dekoratyviniai balandžiai, plėšrūnai – apuokai, pelėdos, žvirblinis vanagas. Kiekviename erdviame paukščių aptvare ir vandens paukščių tvenkiniuose – sava hierarchija, kovos ir kasdieniai ritualai, kuriuos trumpam sutrikdo svetimų pasirodymas.
Šalia tvenkinio vandens ir saulės voniomis mėgaujasi didelis būrys įvairių rūšių ančių, gulbių.
„Paukščiai labai ramūs, gal tai ir šeimininko įtaka, – sako G. Burneika ir prisimena vieno čia apgyvendinto gaidžio istoriją.
Viena močiutė nesugebėjo išlaikyti paukščio – gaidys buvęs toks piktas, kad į tvartelį senolė eidavo su grėbliu ar pagaliu. Kai jį atvežė čia, gaidys nieko nepuldavo. Pašnekovo nuomone, pagrindinė klaida laikant paukščius – maža teritorija ar patalpa. Tada paukščiai būna neramūs. Kuo daugiau erdvės turi paukščiai, tuo jie savarankiškesni ir reikalauja mažiau priežiūros, todėl teritorijoje – kelis kartus didesni voljerai, nei reikalaujama.
Pasakodamas apie paukščius, pašnekovas patikslina: tikrasis hobis jam yra sportas – ledo ritulys, lauko tenisas, o didžiulis paukščių ūkis – ramybės vieta, kurioje ilsisi nuo verslo ir kitų reikalų.
„Sporte, versle yra įtampos, o čia pasiilsiu. Paukščiai neapgaudinėja, na, nebent įkirs snapu į pirštą, bet tai natūralu. Mano mamos tėviškė Molėtų rajone, Labanore. Visas vasaras praleidau ten, vaikščiodavau po miškus, pasaugodavau viščiukus, kad vanagas nenuneštų. Nuo tų laikų pripratau būti šalia augalų ir gyvūnų“, – sako pašnekovas.
Savo favoritų nevardija, patikina, kad visi paukščiai vienas už kitą gražesni ir ypatingi, todėl negali jų nemylėti. „Tarkim, vanagiukas – protingas paukštis, juodosios gulbės – paslaptingos, nelaisvėje retai peri, o pas mus sėkmingai susilaukė jauniklių, stručiai, papūgos – visi savaip įdomūs.
Čia apsilankę pažįstami sėdi, stebi paukščius, atsipalaiduoja, išvažiuoja su visai kitokia nuotaika, to pinigais nepamatuosi... Laukiniai paukščiai baikštūs. Čia jų tiek daug, kad nebandau prisipratinti. Jeigu bandyčiau tai daryti, niekam kitam nebeliktų laiko.“ Gintautas juokiasi: paukščiai šeimininką atpažįsta, bet tikrai ne iš akių – kai prie voljerų nueina ne darbiniais, o kitokiais drabužiais, sparnuočiai reaguoja kaip į svetimą.
Šiuo metu teritorijoje kyla nauji voljerai. Vyras sako puoselėjantis mintį, kad ateityje, galbūt jau šią vasarą, apsilankyti ūkyje ir pasigrožėti paukščių įvairove galėtų visi norintys.
Garsai išgąsdino kaimyną
Vyras neslepia – gražūs paukščiai nėra pigus malonumas, tačiau neatsispiria įsigyti vis naujų rūšių. Gervės gali kainuoti iki 2 tūkst. eurų, stručiai – po 100 eurų. Kažkada 10 stručių jauniklių parsivežė bananų dėžėje iš Latvijos, dabar „mažyliai“ sveria po 150 kg. Prieš keletą metų Gintautui teko patirti netikėtą afrikinio stručio antpuolį. Kova skirtingose svorio kategorijose baigėsi ant žemės, tačiau vėliau tokių išpuolių nepasitaikė.
Gintautą domina ir senos, ir retos rūšys, nebūtinai tuo metu madingos. Mados suvienodina ūkius.
Daugiausiai paukščių atsivežė iš Olandijos, Belgijos, Vokietijos, Vengrijos, Lenkijos, Čekijos. Tuose kraštuose didesnis pasirinkimas ir paukščiai pigesni. Daugiausiai mokėjo už gervę.
Kol kas ūkį laiko tik dėl grožio. Yra žmonių, norinčių įsigyti paukščių jauniklių ar kiaušinių, bet, anot pašnekovo, iš to didelio verslo nepadarysi.
„Kaip pamatuoti tą malonumą, grožį, kai jie lesa iš rankų, pro langą matom, kaip gervės šoka šokius. Naktį ūkauja suopis. Stručiai leidžia juokingus garsus: afrikiniai – lyg bandytų užvesti Husqvarnos variklį, Emu būbuoja, o nandai baubia kaip elniai. Daugiausiai triukšmauja povai – vasarą vakarais kniaukia taip, kad apylinkėse aidi. Prieš keletą metų kaimynas net išsigando – klausia, kas ten taip šaukia, gal dukrą mušu…“ – neįprastus koncertus ir reakcijas prisimena G. Burneika.
Paukščių savitumas pastebimas iškart, o netikėtais garsais stebina ne visada. Vieni laukia poravimosi sezono, kiti mėgsta patriukšmauti naktį ar kai virš ūkio pamato praskrendant pulką laukinių paukščių. Kai „prašneka“ neįprasto balso savininkės – kiaulinės žąsys, aplinkui imi dairytis paršelio. Balandžiai kapučinai su įspūdingomis ant akių krentančiomis vešliomis šukuosenomis, kaip juokauja paukščių ūkio įkūrėjas, moteriškų madų pradininkai. „Kaip ir gražiai moteriai – kam jai matyti, tegu į ją kiti žiūri.“ Perlinės vištos arba patarškos – labai sena, dinozaurų laikus menanti rūšis, kurios per daugelį metų nepakeitė žmogus.
Bevaikštant tarp voljerų netikėtai išnyra dar viena smalsi ūkio gyventoja – kengūra. Priežastis, kodėl ji atsidūrė čia, panaši kaip visų kitų augintinių – buvo gražu. Pirmą kengūrą atsivežė iš Belgijos, ši augintinė jau ketvirtoji.
„Pas belgą mačiau gal 6 rūšių kengūras ir kai kurių laisvėje jau beveik nebeliko. Ji protinga kaip katinas. Tuose namuose buvo prijaukinta kengūra, sėdėdavo šalia, klausydavo šnekų pakreipusi galvą, atrodė, kad viską supranta.
Mūsų kengūrai dabar 3-eji metai. Ji sveria apie 30 kg, neblogai pešasi. Medelius sugeba nugraužti, tinklas nuo to nesulaiko“, – trumpą sterblinių šeimos atstovės dosjė pristato Gintautas.
Šiuo metu kengūra laukia jaunikio, o šeimininkai – nelabai, nes, pasak ūkio savininko, pagausėjus kengūrų šeimynai, padaugėtų ir rūpesčių.
Grėsmę kelia keturkojai įsibrovėliai
Žiemą voljerai papildomai šildomi, palaikoma pliusinė temperatūra. Laplandinės snieginės pelėdos džiaugėsi šalta žiema, kiti paukščiai, turbūt labiau džiaugėsi, kad šalčiai baigėsi.
„Paukščiui, kaip ir žmogui. Svarbu, kad būtų šilta kojoms ir nebūtų skersvėjų. Yra tokia gudrybė: voljeruose dedame arba šiaudų kitkas, arba storą medį. Paukštis atsitupia ant laktos, kojas po plunksnom pakiša ir sušyla. Jie maitinasi geru maistu, duodu morkų, obuolių, kitokio brangesnio maisto. Pas mus didelio pasirinkimo nėra. Pvz., pas olandus yra maistas povams, poviukams. Pas mus – kalakutams. Du variantai – arba kad dėtų kiaušinius, arba kad augtų mėsiniai.“
Kombinuotųjų pašarų ūkio šeimininkai pasigamina patys, tam praverčia grūdų traiškytuvas. Pagrindinis maistas yra kviečiai. Už toną kviečių, kurių užtenka maždaug mėnesiui, moka 160 Eur. Prideda kukurūzų, avižų ir pasigamina pašarus. Paukščiai gauna ir daržovių, plėšrūnai – mėsos.
Tiesa, kai plėšrūnai užkandžiauja, geriau palikti juos vienus. Pelėdoms avių smegenys ir akys yra delikatesas, todėl kai doroja gyvulių galvas, estetinio vaizdo nėra. Kad neprarastų medžioklės įgūdžių, pelėdos savo meniu papildo pasigaudamos pelių. Graužikus čia atvilioja grūdai.
Šaltos žiemos – ne vienintelis išbandymas paukščiams. Bėdos pridaro keturkojai įsibrovėliai. Iš lauko į aptvarą patekęs šuo papjovė du nandų stručiukus, priklydęs erelis išsinešė žąsį. Paukščių gausybei neatsispiria lapės, šeškai ir kiaunės, bandantys prasmukti į teritoriją. Lapės, pradrėskusios tinklą, papjovė 9 triušiukus. Dabar, pasak Gintauto, neblogai sargauja stručiai – emu vaikštinėjant po teritoriją, lapės nesirodo.
„Gyvenimas verda. Kadangi yra maisto, yra ir paklausa. Dėl grūdų čia atskrenda daugybė žvirblių, juos gaudo mūsų vanagėlis, jį nori pagauti kažkas kitas...“ – apie gyvūnų maisto grandinę pasakoja G. Burneika.
Svajonė – didysis ketvertas
Ūkyje atsiduria ir iš gyvūnų prieglaudų ar aplinkosaugininkų atvežti sužeisti paukščiai, kurie gamtoje žūtų.
Gintautas su Diana sako, kad paukščius priglaudę žmonės, deja, kartais padaro nepataisomos žalos. Po to sparnuočių jau nebegalima išgelbėti. Maitinant sausu batonu, paukščiui užkemšama stemplė. Kai kurie globėjai paukščius bando pagirdyti priverstinai nardindami į vandenį. „Kai nežino, kaip reikia maitinti, prižiūrėti, geriau iškart kreiptis į specialistus. Nes, būna, palaiko savaitę, o kai paukštis nieko nelesa, tada ieško pagalbos.
Beje, Utenoje nėra veterinarų, kurie rūpintųsi vien paukščiais. Pas mus yra baltosios pelėdos, kurios negali skraidyti. Joms reikia operacijos, bet labai mažai šansų, kad po operacijos skris. Pas mus veterinarai gerai supranta apie paršus, karves, kačiukus, o paukščiams poreikis mažas. Mums daug ko teko mokytis patiems, skaityti, patarimų duoda kiti paukščių augintojai“, – pasakojo Burneikos.
Paklaustas, kokius paukščius dar norėtų apgyvendinti savo ūkyje, Gintautas sako norintis surinkti didžiąsias papūgas. Šiuo metu turi dvi rūšis – žaką ir amazonę, trūksta kakadu ir įspūdingiausios bei stambiausios, iki metro ilgio, papūgos – aros.
Dianos svajonė ne tokia sparnuota – moteris norėtų kapibaros ir sako, kad šie graužikai protingesni už šunį ar katę.
„Daug žmonių verkia, kad jiems trūksta laiko, pinigų. O ką tu darai, kad tau jų netrūktų? Jeigu žmogus nori, jis gali labai daug visko suspėti. O jeigu apsamanoji ir rūpi tik internetas… Mane neramina, kad dabar tiek daug pykčio, skundų, pilnatinių veiksmų. Mėgstu juokauti, net kai aplinkybės atrodo visiškai nejuokingos. Kaip tame posakyje: šypsokis ir gyvenimas atrodys žymiai šviesesnis…
Tiek sodininkystės, tiek paukščių ūkis – tik užuomazgos, bet mums tai būdas, kaip mėgautis įdomiu laisvalaikiu ir galbūt kiti norės tai išbandyti“, – sako sportui, verslui, paukščiams ir kitoms veikloms laiko randantis Gintautas Burneika.
