– Daugiau apie tai, kaip miestas švęs savo gimtadienį, pasakoja Utenos kultūros centro direktorius Erikas Druskinas.
– Ar sulaukėte bendruomenių siūlymų, idėjų, kaip papildyti miesto šventės programą?
Mes ne kartą esame pasisakę, kad visų iniciatyvų laukiame. Man patiko, kad paskambino „Bočių“ pirmininkė ir davė gražią idėją pagerbti mūsų pirmuosius burmistrus, žinomus miesto kūrėjus. Juo labiau, kad Utena buvo tarp pirmųjų savivaldybių, kai buvo kuriama savivalda, ir galime didžiuotis tais darbais, kuriuos buvo nuveikęs miesto burmistras Juozas Bartašius. Karolina Praniauskaitė, Adolfas Šapoka – turime legendinių miestelėnų, kurie prisidėjo prie mūsų miesto klestėjimo.
Kai prisimeni tuos istorinius momentus, supranti, kokia Utena graži.
Į kai kuriuos siūlymus organizuodami šventes atsižvelgti negalime, tarkim, užsakyti pageidaujamą atlikėją, nes yra tam tikri ekonominiai apribojimai. Į kai kuriuos norus, kultūrinius lūkesčius galime atsižvelgti kituose mūsų organizuojamuose renginiuose.
Tačiau noriu pasidžiaugti, kad ši miesto šventės programa orientuota į labai įvairią publiką. Mes net šiek tiek už mažesnius pinigus sudėliojome tris kartus didesnę programą, negu buvo praėjusioje šventėje.
– Kiek kainuos šventės organizavimas?
– Šventės biudžetas (nekalbu apie užsienių delegacijų priėmimą, to mes neorganizuojame) bus apie 30 tūkst. Eur. Kai kurių politikų požiūris, kad turime švęsti pigiai, kaip koks kaimas, man nepriimtinas. Vis tik esame apskrities centras ir turime demonstruoti tam tikrą kultūrinį lygį ir kokybę.
– Renginiai šiemet išsibarstė į keturias dienas. Nuo ko pradėsite?
– Visos dienos bus labai stiprios. Ketvirtadienį, „Žvaigždėtų susitikimų dieną“, paskyriau labai sakraliai misijai – miesto palaiminimui, kad miesto šventė nebūtų tik balaganas, mugė, turgus ir elementari buitis. Specialiai miesto šventėje pakviestas dalyvauti kunigas Algirdas Toliatas. Jaunas dvasininkas rodo pavyzdį savo gyvenimu, gražiu bendravimu su visuomene, pokalbiais. Būtent su juo mes kviesime miestelėnus miesto palaiminimui ir susitelkimui. Parinkta speciali muzikinė programa, kurioje dalyvaus kontratenoras – vyriškas mecosopranas Viktoras Gerasimovas. Jis atliks giesmes, barokines arijas. Retas muzikinis susitikimas. Bus speciali programa su Tomu Ladyga, taip pat vyks poezijos skaitymai, spektakliai, kitos programos.
– Kokie svarbiausia renginiai vys penktadienį ir šeštadienį?
– Penktadienio, kurį pavadinome „Gerų minčių diena“, svarbiausias renginys – vargonų festivalio atidarymas, kuris vyks senojoje bažnyčioje.
Šeštadienį, pagrindinę šventės dieną, bus net 7 zonos, atskiros scenos, kurias pavadinome skirtingais pavadinimais pagal atitinkamas veiklas. Didžioji scena vadinsis Miesto scena, joje bus daugybė koncertų su kviestiniais atlikėjais ir mūsų kolektyvais.
Skanių improvizacijų scenoje skambės bliuzas, džiazas su mūsų saksofonistu Arūnu Paškevičiumi ir kitais. Erdvės išsidėstys ir Kultūros centro kieme, ir pievose šalia, ir ežero pakrantėje. Bus jaunimo erdvė su Laivo scena. Išgirsime ir vestuvių muzikantus – pirmą kartą surengsime vestuvių muzikantų konkursą. Prizas – vestuvių muzikantai per vestuves, o nugalėtoją rinks būsimi jaunavedžiai, kurie žada tuoktis kitais metais.
Bus zonos vaikams, Nykštukų scenoje dainuos Vytautas V. Landsbergis su žmona, bus vaikų, jaunimo grupių, bus scena klasikinio muzikos žanro mėgėjams, kino gerbėjams.
Šiemet negalėjome savo erdvių paskleisti labai plačiai po miestą, nes Aušros gatvė yra remontuojama, todėl renginius koncentravome ties Kultūros centru ir Dauniškio ežero pakrante.
– Kodėl šeštadienį pavadinote Laimės diena?
– Todėl, kad daug ko pasiūlysime. Kad miestelėnai turėtų daug džiaugsmo, nuo kultūrinių susitikimų iki džiugių, linksmų renginių. Kad žmonės neliūdėtų.
– Daug uteniškių replikuoja, kad Laimės miesto įvaizdis kuriamas dirbtinai.
– Manau, kad miestas neišnaudoja šito dalyko, nors turi visus simbolius – laimės pasagą mūsų miesto herbe, Šiaurinę žvaigždę irgi turime. Jos motyvas visose pasakose, legendose naudojamas. Esame pramoninis miestas, kuris nežino savo tapatybės, su kuo save asocijuoti. Kažkada Utena asocijavosi su Aukštaitijos sostine, paskui tas titulas kaip ir atiteko Panevėžiui ir Utena liko tarsi be veido, nors turime gražių simbolių, kuriuos reikia naudoti. Turime žymųjį kelią-traktą Peterburgas–Varšuva, turime gražių meilės istorijų (Karolinos Praniauskaitės su Antanu Baranausku) ir kitų, iš kurių galime kurti miesto legendas.
Tie patys politikai nesutaria iki galo, kaip kurti Utenos veidą. Jeigu miestas turi simboliką, ji turi būti atpažįstama kultūrinėje ir turistinėje erdvėje. Su kuo turizme asocijuoti Uteną? Su arklininkyste? Su aludaryste? <…>. Mes galvojame tik apie savo kiemą. Galvojame, kokia čia laimė, kai didelė bedarbystė ir pan. Bet bedarbių yra visoje Lietuvoje, čia jų mažiau negu kitur.
Kai kurie žmonės, kaip ir politikoje opozicija su pozicija – pradeda smerkti, kritikuoti vieni kitus dėl nieko. Jeigu turizmo prasme mes galvotume, kaip tą galima parduoti, abejonių nekiltų, galėtų atsirasti ir Laimės kelias, ir Laimės sodas su kokiu nors Jaunystės šaltiniu…
– Ankstesniais metais Dauniškio ežero pakrante nusidriekdavo seniūnijų kiemeliai? Ar šiemet taip pat bus jų prisistatymai?
– Seniūnijų kiemelių nebus, nes pasiūlyta labai daug kitų veiklų, be to, nuo seniūnijų kiemelių miestelėnai norėtų truputį pailsėti. Per kitas šventes mes pristatome seniūnijų kiemelius su personažais, amatais ir pan., bet norime išgryninti renginius.
<…>
Visą interviu skaitykite trečiadienio „Utenos apskrities žiniose“.
