Net naktimis klausydavosi, kaip ruošiama trasa ant ežero
Įžengęs į Vitos namus iškart supranti, kad žirgai moters gyvenime užima ypatingą vietą. Ristūnų trenerės namuose ne tik didžiulė medalių, diplomų, apdovanojimų, sukauptų per daugybę metų, kolekcija, bet ir paveiksluose, nuotraukose, atvirukuose dominuoja žirgai. Moteris iki šiol tebeturi ir krūvą sąsiuvinių, dienoraščių, kuriuose kiekvieną dieną rašė apie tai, kaip praėjo diena su žirgais.
„Žirgininkystė man yra įgimta, turbūt to net nebūčiau galėjusi gyvenime pakeisti. Net ir dabar, kai nebedirbu su žirgais, man viskas primena tuos laikus. Baigti žirginio sporto karjerą buvo labai skaudu, bet laikas gydo žaizdas... Jei būtume kalbėję prieš 4 metus, būčiau sunkiai galėjusi sutramdyti ašaras“, – sakė V. Lingytė.
Pašnekovė augo Dusetose. Jos senelis Antanas Lingė taip pat buvo žirginio sporto meistras, žirgų lenktynėse dalyvavęs dar 1956 metais. Moteris iki šiol atsimena, kaip vaikystėje žiemos naktimis prabudusi klausydavosi mašinų, valančių Sartų ežero ledą, ruošiančių trasą lenktynėms, burzgimo.
„Mano visa vaikystė susieta su žirgais. Aš dažnai ateidavau į žirgyną. Pas senelį po žirgų lenktynių suvažiuodavo giminės, o kalba sukdavosi vien tik apie žirgus. Visada žirgų lenktynės Dusetose būdavo didžiausias kermošius, pas kiekvieną dusetiškį suvažiuodavo giminės, mugėje didžiausiose eilėse stovėdavome, pirkdavome zefyrus, apelsinus“, – prisiminimais dalijosi V. Lingytė.
Taigi kartą keturiolikmetės Vitos, atėjusios į žirgyną, ten dirbęs treneris Leonas Burokas paklausė, ar norėtų mergina sėsti į vežimėlį ir pavažiuoti su žirgu. Vita, žinoma, neatsisakė ir tai jai labai patiko.
„Nuo tada, kol pabaigiau 11 klasių, kiekvieną dieną, vos tik pasibaigdavo pamokos, ar žiema, ar vasara, eidavau į žirgyną. Mano tėvai net klausdavo ten dirbančių žmonių, ar aš jiems netrukdau. Bet jie man leido ten būti, matė, kad man tai patinka. Aš dar nemokėjau net žirgo pasikinkyti. Man jį pakinkydavo, aš sėsdavau ir važiuodavau. Ir atsimenu vieną kartą pasakė, kad jeigu neišmoksiu pasikinkyti pati, daugiau man važiuoti neleis. Tai aš tą pačią dieną išmokau pakinkyti žirgą“, – su entuziazmu pasakojo pašnekovė.
Baigdama vidurinę mokyklą Vita jau žinojo, kad bus tik ristūnų žirgų sporto trenere ir niekuo kitu.
„Aš ir knygas skaičiau tik apie žirgus, žirgininkystę. Nieko kito mano galvoje nebuvo. Dauguma mane palaikė, draugai, auklėtoja ir kiti mokytojai, tik mokyklos direktorius, kuris buvo mano mamos klasiokas, man sakė: „Vita, tu neskrajok rožiniais debesėliais. Tavo mama tai gerai mokindavosi, o va tu tai tingi“. Tais laikais būdavo mokykloje komjaunimo susirinkimai, tai man tuomet būdavo didžiausias stresas, aš gi norėdavau į žirgyną lėkti, o ne susirinkime sėdėti. Visada, kai žinodavau, kad mūsų netikrins, ar ten dalyvaujame, pabėgdavau iš tų susirinkimų ir skubėdavau pas žirgus. Tėtis tik paklausdavo, ar pamokas aš paruošiau. Kur ten paruoši, man svarbiau buvo žirgai“, – apie savo aistrą pasakojo moteris.
Pašnekovė atviravo, kad eidama į žirgyną iš namų pasiimdavo morkų, obuolių, dėl to tėvai kartais net supykdavo, bet Vitai norėdavosi skanėstais palepinti žirgus. Taigi jau tada visi Vitos draugai, mokytojai žinojo, kad mergina važiuos mokytis į Rusiją. Mat Lietuvoje tuomet nebuvo mokyklos, kuri ruoštų žirginio sporto trenerius, važnyčiotojus. V. Lingytė susižinojo, kad viena tokių mokyklų buvo Ufos mieste, bet ji toli nuo Lietuvos, kita – Voroneže.
„Tos mokyklos buvo prestižinės, į jas sunku buvo pakliūti. Išvažiuoti ten mokytis buvo galima tik pagal iškvietimą. Į abi mokyklas išsiunčiau laiškus ir iš abiejų gavau pakvietimus. Nežinojau, kurią rinktis. Bet tėvai susėdę nusprendė, kad Ufos miestas Baškirijoje per toli, taigi išleido mane į Voronežą. Baigusią vidurinę mokyklą mane mama lydėjo. Iki Voronežo iš Daugpilio su traukiniu teko važiuoti 2 paras. Netoli Voronežo, Chrenovo kaime, žirgyne, statytame dar grafo Orlovo, ir buvo įkurta mokykla. Buvo nelengva, teko mokytis rusų kalba. Žinoma, paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse aš stengiausi rusų kalbos mokytis kiek įmanoma geriau, bet išvažiavus į Voronežą buvo sudėtinga, juk reikėjo suprasti specifinius terminus, tokius dalykus kaip zoohigiena, anatomija ir pan. Bendramoksliai buvo iš Kijevo, Permės ir kitų kraštų, lietuvis, be manęs, buvo tik vienas“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.
Nors merginai toli nuo namų nebuvo lengva, tačiau ją džiugino tai, kad šalia visada buvo žirgai. Moteris iki šiol nepamiršta, kai besimokydama turėjo smulkiai ir išsamiai aprašyti žirgo duomenis: spalvą, sudėjimą, išskirtines žymes ir kitus dalykus. Tą aprašą ji atliko labai trumpą, parašė, kad žirgo kaktoje žvaigždė, o kojos baltos iki kelių. Dėstytojas, tai paskaitęs, Vitai pasakė, kad šitaip nieko nebus, teks išmokti visus terminus. Po truputį dusetiškė viso to išmoko, o baigusi mokyklą gavo III kategorijos važnyčiotojo laipsnį. Aukštesnės (II) kategorijos, anot pašnekovės, nepavyko gauti, matyt, dėl tų nelengvų rusiškų terminų. Su diplomu rankose, po 3 mėnesių praktikos Pskove, V. Lingytė grįžo į savo gimtąsias Dusetas.
„Niekada nesigainiojau apdovanojimų֧“
Pradėjusi dirbti žirgyne, kuriame lankėsi nuo vaikystės, Vita jautėsi lyg atėjusi į seniai pažįstamą, savą kolektyvą. Tuo metu žirgynas turėjo per 100 žirgų, dirbo daug darbuotojų. V. Lingytė Sartų žirgyne dirbdama trenere, neakivaizdžiai studijuodama Kauno veterinarijos akademijoje, dar įgijo ir zootechnikės specialybę. Pirmą kartą atrankinėse ristūnų žirgų varžybose Zarasuose ji sudalyvavo 1985 metais, o 1986 startavo Sartų lenktynėse.
„Aš niekada nesigainiojau apdovanojimų ar diplomų, man niekada nebuvo svarbu laimėti, tik gal man sekėsi geriau nei kitiems. Žirgininkystė yra mano gyvenimas. Aš niekada neskaičiavau kiek kartų užėmiau pirmą vietą, niekada nepavydėjau, nejutau jokios konkurencijos. Su manimi besivaržantys važnyčiotojai man buvo draugai, bet ne konkurentai. Su jais ir bendrauti būdavo įdomiau, nes mus siejo žirgai“, – atviravo pašnekovė.
Moteris tikino, kad didžiausią džiaugsmą jusdavo, kuomet pradėjus treniruoti jaunutį žirgą pavykdavo jį išmokyti dalyvauti varžybose ir pasiekti gerų rezultatų. Sėmės paslaptis, pasak moters, vienintelė, tai – meilė žirgams. Moteris tikino, kad kiekvienas žirgas turi savo charakterį. Vieni labiau tingesni, juos reikia paraginti, kiti nesustabdomi, jie bėga su didžiausiu azartu, norėdami aplenkti varžovus. V. Lingytė turėjo keletą žirgų, kurie buvo jos mylimiausi.
„Pirmasis mano žirgas, su kuriuo ir laimėjau pirmąjį medalį Sartų lenktynėse, buvo kumelė Norvegija. Galvojau ji vienintelė mano meilė. Bet po kiek metų atsiranda kiti žirgai ir supranti, kad ta meilė nėra vienintelė. Antrasis mano žirgas buvo Intrigantas, su juo daugiausiai laimėjau apdovanojimų. Dar buvo Geologas, o dirbant Utenoje dar pora žirgų. Su vienu iš jų niekam nepavykdavo susikalbėti, pavyko tik man, o kitas žirgas pusę distancijos bėgdavo paskutinis ir net nesiruošdavo lenktyniauti, ir tik įpusėjęs distanciją, kai atrodydavo, kad neįmanoma aplenkti, išsiverždavo į priekį ir aplenkdavo visus. Būtina susigyventi su žirgu, reikia, kad charakteriai sutaptų. Ne kartą yra taip buvę, kad treniruoji gerą žirgą, rūpiniesi juo, myli, bet jauti, kad su juo dalyvauti varžybose nesinori, žinai, kad rezultatų nebus. Tuomet su važnyčiotojais išsimainydavome žirgus. Kažkas lyg iš vidaus pasakydavo, su kuriuo žirgu gali dalyvauti varžybose“, – kalbėjo V. Lingytė.
Atbulinis startas
Pašnekovė pasidalijo ir prisiminimais, kurie turbūt niekad neišdils jai iš atminties. Toks nutikimas buvo pačių pirmųjų V. Lingytės varžybų metu Sartų žirgų lenktynėse.
„Tuo metu mūsų žirgyno žirgus veždavo į įvairius Tarybų Sąjungos hipodromus, ten juos treniruodavo, o prieš žirgų lenktynes šaltose mašinose, ne taip kaip dabar, parveždavo. Pagal jų pasiekimų rezultatus atrinkdavo, kurie gali dalyvauti lenktynėse. Kaip dabar pamenu, man iš Odesos hipodromo atvežė 2 metų kumelaitę Zylę. Dar buvau menka važnyčiotoja, nieko nesusigaudžiau, buvo mano pirmosios varžybos, ir man teko dalyvauti su ta Zyle. Ji buvo nesutramdoma. Rimtesni važnyčiotojai jos net neėmė, žinojo, kad ta kumelė nieko nelaimės. Aš su ja niekaip nesusitvarkiau ir treniruodamasi, bet atėjo Sartų žirgų lenktynių diena ir mes startavome. Laikau ją įsitempus ir įvažiavome į trasą. Kaip tik buvo ruošiamasi duoti startą, o ji nieko nelaukusi mane išnešė į trasą priešinga puse nei reikia bėgti startuojantiems. Tuo metu lenktynėse vienu metu varžydavosi bent po 20 žirgų. Visi kiti ristūnai gavę startą pradėjo bėgti, o mane Zylė net gulinčią vežime ir šaukiančią: „Mama, mane neša!“ – nešė priešais startuojančius. Atsimenu, matau, kad prieš mus ateina pulkas žirgų ir nežinau, kaip reiks prasilenkti.
Bet jie mus kažkaip praleido, pavyko sėkmingai prasilenkti. Žodžiu, aš pirmose savo lenktynėse apvažiavau visą ratą į priešingą pusę. Ir nors mano mama tada stebėjo varžybas, matė ir girdėjo mane ją šaukiančią, bet padaryti nieko negalėjo. Tai toks buvo mano pirmas startas. Ir iki šios dienos nepamiršau žmogaus, kuris tuomet atkėlė vartus mums išvažiuojančioms su Zyle iš trasos, žodžių. Jis man pasakė: „Mergaite, jeigu neišlaikai arklio, tai geriau ir nevažiuok, o eik tu zacirkos virti“. Po kelių metų iš Odesos į Sartų žirgyną atvažiavo tos Zylės treneris, tai jis tuomet sakė: „Kaip jūs tą išprotėjusią kumelę davėte šitai dvidešimtmetei mergaitei važnyčioti, mes vyrai Odesoje su ta kumele nesusitvarkome“, – prisiminimais iš pirmųjų varžybų dalijosi V. Lingytė.
Taigi nesėkmė pirmosiose varžybose bei kandus pasiūlymas eiti virti zacirkos Vitos neišgąsdino ir moteris juo nepasinaudojo, mat turėjo begalinį norą dirbti su žirgais. Per tuos darbo su žirgais metus buvo visko. Moteris tikina, kad įdomiausia šiame sporte yra tai, kad žirgai treneriui neleidžia sužvaigždėti.
„Ypač jaunystėje taip būdavo, laimėjus prizinę vietą pasijauti meistru, pirmūnu, geresniu už kitus. Ir kitą dieną pasikinkai kokį jauną žirgelį, išvažiuoji į trasą, ir jis tave nespėjęs net įpusėti trasos taip ištaško, palieka tave su subyrėjusiu vežimėliu, o pats pabėga. Tu pareini pėsčiomis nukabinusi nosį, rankose laikydama tik vieną sveiką vežimėlio dalį ir jautiesi pastatyta į vietą. Pajauti gėdą, kad nemoki važiuoti, nepaisant to, kad tik neseniai buvai apdovanota, ir taip supranti, kad nesi tu jokia žvaigždė. Daug kartų teko iškristi, paleisti žirgą, ne kartą ir kanopos formos mėlynės ant kūno mėlynavo, bet noro būti su žirgais nepraradau. Net ir skaudančiais šonais buvau šalia žirgų“, – apie savo gyvenimo aistrą kalbėjo V. Lingytė.
Moteris neslėpė, kad buvo ir liūdnų nutikimų. Po vieno tokio, kai dėl kito varžybų dalyvio patirtos traumos Vitai teko išgyventi kaltės jausmą, didžiulį stresą, moteris net svarstė mesti šį sportą. Bet vis tik laikas užgydė šias skaudžias žaizdas ir moteris karjerą tęsė.
Varžėsi ir ant ežero ledo
Vita ne kartą dalyvavo žirgų lenktynėse, kuomet jos dar buvo rengiamos ant Sartų ežero ledo. Tai, anot pašnekovės, ypatingas jausmas, lyginant su bet kuriomis lenktynėmis hipodromų trasose.
„Hipodrome trasos posūkiai yra pakelti, kad į šalį neneštų ristūno tempiamo vežimo. O važiuoti ant ežero ledo reikia mokėti, nes ten trasa lygi. Mes vietiniai treniruodavomės ant ežero ledo ir žirgai išmokdavo sulaikyti vežimą, kad jo posūkyje neišneštų. O atvažiavusiems į lenktynes dalyviams iš toliau būdavo sunku įveikti trasą ant ežero ledo. Jiems dažnai vežimai posūkiuose skriedavo į šalį, tuomet žirgai pradėdavo šuoliuoti. Ežero ledas trūkinėdavo, tas garsas žirgus taip pat gąsdindavo, o mūsų vietiniai žirgai būdavo jau įpratę ir į tą garsą nebekreipdavo dėmesio. Bėgti žirgams ežero ledu yra minkščiau, o hipodromo takas yra kietas, nes žemė būna įšalusi. Rungtyniauti ant ežero būdavo nepalyginamai geriau“, – pasakojo moteris.
2017 metais Vita Lingytė paskutinį kartą varžėsi Sartų žirgų lenktynėse. Kitais metais stebėdama jas tik kaip žiūrovė jautė labiau liūdesį, nei malonumą. Tačiau V. Lingytei ir dabar svarbu, kad tos tradicijos išliktų ir žirgų lenktynės Dusetose tęstųsi.
Meilė žirgams tebedega širdyje
Bėgant metams Lietuvoje žirgininkystės srityje prasidėjo perversmai. Iki tol sėkmingai veikusiame Dusetų žirgyne situacija tai pat keitėsi.
„Po 22 metų išėjau iš darbo Sartų žirgyne su ašaromis ir skaudančia širdimi. Bet tuomet mane pakvietė dirbti į UAB „Kasandros grupė“ Utenoje. Čia buvo viskas nauja, žirgai iš Prancūzijos, stažuotės Norvegijoje, Prancūzijoje. Susižavėjusi puikiomis sąlygomis, modernia aplinka, priėmiau pasiūlymą. Bet net ir važiuojant Utenos hipodromu, padvelkus vėjeliui mane užplūsdavo prisiminimai ir atrodydavo, kad vėjas pučia nuo Sartų ežero“, – pasakojo pašnekovė.
Utenoje išdirbusi 10 metų, moteris vėl bandė sugrįžti atgal į Sartų žirgyną, bet treneriams laisvų vietų tuomet jau čia nebuvo. Taigi Vitai teko pasirinkti kitą, su žirgais nebesusijusį, darbą. Moteris daugiau nei 30 savo gyvenimo metų pašventė sportinei žirgininkystei, neskaitant jau tos kasdienės veiklos su žirgais mokykliniais metais ir studijų Voroneže. Visą gyvenimą ji juto savo tėčio palaikymą, tuo tarpu mama, kaskart matydama ant dukros kūno mėlynes, išgyvendavo, net kartais paprašydavo dukros nustoti nuolat kalbėti apie žirgus. Tačiau dabar Vitos mama, būdama jau garbaus amžiaus, siuvinėja paveikslus, kuriuose dominuoja ne kas kita, o didžioji jos dukros gyvenimo meilė – žirgai.
