Įkvėptas gamtos
Gedimino Kairio gyvenimo geografija išties plati: gimęs ir užaugęs Dzūkijos sostinėje Alytuje, studijavo Kaune kino mechaniko specialybę, dirbo Trakuose, o gyvenimui pasirinko nedidelį miestelį ežeringame Zarasų krašte. Pašnekovas juokauja: „Anksčiau dekabristų žmonos važiuodavo paskui vyrus, o aš išvažiavau paskui žmoną į jos gimtinę, į patį Lietuvos pakraštį.“
Pro namo, pastatyto ant kalvelės, vietinių žmonių vadinamos „Gedimino kalnu“, langus matyti ežeras, visai netoli linguoja ir ošia apsnigtas pušynas. Gamta, nuo vaikystės buvusi svarbi ir teikusi peną meniškai G. Kairio asmenybei, visais metų laikais džiugina savo ramybe ir grožiu.
Būtent vaikystėje atrastas pomėgis einant grybauti ar šiaip pasivaikščioti samanotais miško takeliais ir vis parsinešti į namus kokią kreivą šakelę, kelmą ar pagalį – virto rimtu darbu visam gyvenimui. „Pradėjau iš miško nešti visokius pagalius daugiau nei grybus. Padrožinėdavau, paskutinėdavau peiliu ką paėmęs. Šaka tapdavo panaši į žvėrį, paukštį ar fantastinį gyvūną. Tokia buvo pradžia“, – prisimena pašnekovas.
G. Kairys teigia, kad dabar internete galima rasti galybę informacijos, ką ir kaip daryti. Galima nusipirkti įrankių, kurie palengvina darbą. O tada, senais laikais, nieko nebuvo. Nei knygų, iš kurių galima būtų mokytis drožybos amato, nebuvo ir mokytojo, kuris būtų parodęs ir pamokęs kaip dirbti su medžiu. „Ką pats sugebėjau, tą ir darydavau. Po truputį, po truputį ir pradėjau vis daugiau drožinėti.“ Vyras prisimena, kad net tarnaudamas tuometinėje armijoje atrasdavo laiko drožybai. O grįžęs iš jos dar giliau pasinėrė į šio amato subtilybes.
Pomėgis tapo pragyvenimo šaltiniu
Vyras teigia, kad kiekvienas žmogus turi atrasti veiklą, kuri jam patinka ir yra artima širdžiai. Tada ne tik gerai seksis, bet ir bus galima džiaugtis darbo vaisiais. „Dabar žmonės nori kuo lengviau ir mažiau dirbti, o turėti kuo daugiau. Šiais laikais yra laisvė rinktis. Tik žmogus turi ieškoti. Ir atrasti savo sritį. Daugelį profesijų galima išmokti, bet tai, ką darau aš – turi labai patikti“, – įsitikinęs amatininkas. Vyras mėgsta save juokais pavadinti tinginiu, mat „rimtą darbą tingi dirbt“ ir sako esąs lengvai „pakvaišęs“ dėl to, ką daro.
Nors amatai anksčiau buvo laikomi nerimta veikla, tačiau keitėsi laikai, keitėsi santvarkos ir pomėgis drožinėti, kuriam G. Kairys skirdavo tik laisvalaikį, pamažu užimdavo vis daugiau laiko ir tapo rimtu darbu bei šeimos pragyvenimo šaltiniu. „Tais laikais buvo Plungės liaudies meno gaminių įmonė, kuri turėjo cechus įvairiuose Lietuvos miestuose. Taip pat Utenoje bei Zarasuose. Jie daugiausia darydavo suvenyrus iš medžio. Pasiimdavau gaminių ruošinius ir darydavau pagal etalonus. Ten pradėjau droždamas uždirbti duonai.“
Amatininkas prisimena, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę padaugėjo įvairių švenčių, ne tik Kaziuko mugė, bet pradėtos švęsti miestų ir miestelių šventės, folklorinės muzikos festivaliai suteikė daugiau galimybių prekiauti gaminiais iš medžio jam ir kitiems kūrėjams. Žmonės vertino ir labai pirko viską, ką pagamindavo. Lietuviai, grįžę iš užsienio pirko ir vežėsi liaudies meistrų gaminius, įvairius suvenyrus. „Būdavo išvažiuoji į Kernavę ar kitą renginį ir per pusdienį viską parduodi. Tada galvoju, kodėl daugiau nepridrožiau. Kodėl tiek mažai pasidariau.“ G. Kairys sako, kad didelė paklausa tuomet prilygo „aukso amžiui“ ir dar labiau skatino kurti.
Kartu su žmona Rita amatininkas keliaudavo į muges, įvairius renginius: Kaziuko mugę, folkloro festivalius Klaipėdoje, Kernavėje, žirgų lenktynes Sartuose ir Zarasuose minimus Žolinės atlaidus. G. Kairys neslepia, kad renginių, kuriuose galėdavo prekiauti savo gaminiais, būdavo daug, net nespėdavo visur apvažiuoti ir tekdavo rinktis labiausiai patinkančius. „Mūsų prekybos sezonas sutampa su turizmo sezonu. Ir vyksta tik šiltuoju metų laiku. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Paskui žiemą tik renginiai Kalėdoms, vasario mėnesį žirgų lenktynės Sartuose, o kovo mėnesį Kaziuko mugė.“
Meistro darbų galima įsigyti Stelmužėje, Šlyninkos malūne arba atvykus į namus. Iki pasaulinės pandemijos užsienyje gyvenantys lietuviai užsisakydavo ir išsiveždavo gaminių į Vokietiją, Angliją. Tik dabar prekyba visiškai sustojusi. G. Kairys neslepia, kad prekiaudamas savo gaminiais turi taikytis prie rinkos ir klientų. O laiko išpildyti kitus sumanymus lieka labai mažai. Būna, kad žmonės paprašo ką nors išdrožti norėdami padovanoti artimiesiems rankų darbo dovaną. Tačiau vyras teigė nemėgstantis dirbti pagal užsakymus, nes kliento ir meistro lūkesčiai kartais gali ir nesutapti.
Vyras džiaugiasi, kad karantino metu atsirado daugiau laiko, nes sausio ir vasario mėnesiai būdavo pats darbymetis. Medžio meistras žiemos mėnesiais ruošdavosi vienai didžiausių mugių – šv. Kazimiero atlaidams. „Dirbi dieną ir naktį, nes į Kaziuko mugę reikdavo vežtis daug gaminių. O aš seniai norėjau drožti senovines verpstes, kaukes. Ir šiemet jų pasidariau. Dabar pastebėjau, kad ir patinginiauti nėra blogai“, – šypsosi G. Kairys.
Išliekamąją vertę turintys gaminiai
Niekas nepaneigtų, kad medžio drožyba yra kantrybės, ištvermės ir nemažai fizinių jėgų reikalaujantis užsiėmimas. G. Kairys sako, kad kitos rankos niekas neprisiūs. Viskas daroma su jėga. Anksčiau dirbdavo visą dieną ir nieko, o dabar vakare jaučiasi skausmas rankose ir pečiuose. Šiuo amatu gali užsiimti tikrai ne kiekvienas. Pasak G. Kairio, jaunų žmonių jei ir atsiranda, jie po kelių metų meta šį darbą. „Jau per trisdešimt metų su žmona važinėdami po muges pastebėjome, kad prekiauja vis tie patys mūsų amžiaus žmonės. Dabartinis jaunimas nelabai vertina tradicinių amatų rankų darbo gaminius“, – apgailestauja pašnekovas.
G. Kairys turi įsirengęs dvi dirbtuves, vienoje iš jų dirba vasarą, o kitoje yra didelės medžio apdirbimo staklės, skirtos dideliems drožiniams. Visgi žiemos metu jaukiausia darbo vieta – svetainėje esantis fotelis. Medžio meistras jaukiai įsitaiso jame ir dirba neskaičiuodamas valandų. „Tu lieki su medžiu, užuodi jo kvapą, matai spalvą. Ir viską pamiršti. Jei drožiu sudėtingesnį, smulkų raštą, tai net sulaikau kvėpavimą, kad tik lygiai, kad tik gražiai pavyktų“, – savo darbo subtilybes atskleidžia vyras.
Į Kairių kiemą dažniausiai šiltuoju metų laiku vis užsuka lankytojai. Pradedant nuo mokyklinukų iki prasmingų pramogų ieškančių keliautojų po Lietuvą. Visi laukiami ir atvažiavę turi galimybę dalyvauti edukacijoje – pasimokyti šio amato. „Visiems atvažiavusiems siūlau išsidrožti šaukštą. Kodėl būtent šaukštą? Nes šaukštas yra pagrindinis įrankis žmogaus gyvenime. Daiktas, reikalingas žmogui kiekvieną dieną. Nuo gimimo iki pat mirties.“
Medžio meistras tikina, kad tik pabandžius patiems galima prisiliesti prie drožybos amato ir pajusti šio darbo malonumą. „Iš pažiūros atrodo ne taip ir sunku, atrodo, kad skiedros lekia kaip per sviestą. Bet būna atvejų, kad žmonės įsipjauna, juk įrankiai yra labai aštrūs. Tada lakstau su pleistru, o žmogus vis tiek drožia, nors šaukštas jau raudonas“, – šypsosi G. Kairys. Nepaisant pirmųjų bandymų sunkumų, žmonės pripažįsta, kad drožimas – įtraukianti ir raminančiai veikianti veikla.
Amatininko dirbtuvė pilna gaminių iš medžio. Mažiesiems skirti spalvingi švilpukai – paukštukai, arkliukai. Kiekvienos šeimininkės naudojami padėkliukai, pjaustymo lentelės, kočėlai, mažutėliai ir labai dideli šaukštai. Ant sienos sukabintos aukštaitiškais raštais drožinėtos verpstės ir kaukės. Yra lazdų ir inkilėlių. Visi gaminiai mena šimtus metų gyvuojančias medžio drožybos ir dekoravimo tradicijas.
G. Kairys prisimena, kaip 2012 m. Kaune organizuojamame gyvosios istorijos festivalyje „Europa. Napoleonas I“ karo istorijos rekonstruotojams yra išdrožęs ir padovanojęs septynis šimtus šaukštų. „Buvo dviejų šimtų metų sukaktis, kai Napoleono armija kėlėsi per Nemuną. Jie darė renginį, o aš gavau pasiūlymą pagaminti po atminimo dovanėlę. Darbas buvo išties nuobodus, drožiau net keturis mėnesius. Bet tokia didžiulė šaukštų krūva atrodė įspūdingai.“ G. Kairys atsitiktinai sulaukė pasiūlymo prisidėti prie Valdovų rūmų dekoravimo darbų. Ten su kitais meistrais drožė lubų puošybos detales, rozetes. Nors pasak amatininko, darbas buvo monotoniškas ir tekdavo drožti kasdien tas pačias detales po kelis šimtus vienetų, tačiau toks darbas turi išliekamąją vertę. „Kada nors anūkai vaikščiodami po Valdovų rūmus grožėsis ir didžiuosis senelio darbu“, – įsitikinęs degutiškis medžio meistras Gediminas Kairys.
