Žemaitijoje – neįprastos kapinės: čia laidojami ne žmonės

Nar­vai­šiuo­se, ato­kia­me vien­kie­my­je, gy­ve­nan­tį Juo­zą Lai­vį dau­ge­lis pa­žįs­ta kaip me­ni­nin­ką ir kū­rė­ją. Pats jis sa­ve jau nuo 2015 me­tų pri­sta­to ir kaip vie­nin­te­lį Eu­ro­po­je, o gal ir pa­sau­ly­je, Me­no kū­ri­nių ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­ją. „Nie­kur dau­giau pa­sau­ly­je nė­ra to­kių ka­pi­nių, va­di­na­si, ir jų pri­žiū­rė­to­jas – toks tik vie­nas“, – sa­ko me­ni­nin­kas ir pa­kvie­čia ap­žiū­rė­ti, ką ša­lia jo so­dy­bos esan­čio­se ka­pi­nė­se lai­do­ja me­ni­nin­kai.

Me­no­ty­ri­nin­kai ne­ran­da pa­ly­gi­ni­mo

Kleo­po drau­gi­jos ini­cia­ty­va įsteig­tos, o J. Lai­vio su­ma­ny­tos bei pri­žiū­ri­mos ka­pi­nės – ant ma­žy­čio kal­ne­lio. Į jų vir­šų ko­pia­me ak­me­ni­niais laip­te­liais. „Vi­sai kaip pro­tė­vių lai­kais“, – pa­gal­vo­ju. Ta­čiau tuoj pat nu­ve­ju šią min­tį su­pra­tu­si, kad to, ką ga­li­ma pa­ma­ty­ti čia, su nie­kuo ne­pa­ly­gin­si. Lyg nu­spė­jęs min­tis me­ni­nin­kas pa­sa­ko­ja, kad ki­tų to­kių ka­pi­nių nei ži­no, nei su kuo pa­ly­gin­ti tu­ri net me­no­ty­ri­nin­kai, tad jos iš­ties – iš­skir­ti­nės.

Nar­vai­šiuo­se, ato­kia­me vien­kie­my­je, gy­ve­nan­tį Juo­zą Lai­vį dau­ge­lis pa­žįs­ta kaip me­ni­nin­ką ir kū­rė­ją. Pats jis sa­ve jau nuo 2015 me­tų pri­sta­to ir kaip vie­nin­te­lį Eu­ro­po­je, o gal ir pa­sau­ly­je, Me­no kū­ri­nių ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­ją. „Nie­kur dau­giau pa­sau­ly­je nė­ra to­kių ka­pi­nių, va­di­na­si, ir jų pri­žiū­rė­to­jas – toks tik vie­nas“, – sa­ko me­ni­nin­kas ir pa­kvie­čia ap­žiū­rė­ti, ką ša­lia jo so­dy­bos esan­čio­se ka­pi­nė­se lai­do­ja me­ni­nin­kai.

Ko­ne prie kiek­vie­nos kap­vie­tės – ma­žy­tis pa­mink­lė­lis, ant jų – už­ra­šai. Kaip ir tra­di­ci­nė­se ka­pi­nė­se, kur lai­do­ja­me sa­vo ar­ti­muo­sius. Bet ką ir ko­dėl čia už­ka­sa me­ni­nin­kai?

Nar­vai­šiš­kis paaiš­ki­na, kad ka­pi­nė­se ne tik už­kas­ti ga­li­ma. No­ri – sa­vo kū­ri­nį de­gink ir pe­le­nus čia iš­bars­tyk, no­ri – aukš­tyn ka­bink, no­ri – že­me vi­są ar tik da­lį už­versk, pa­tin­ka – lyg po­sta­men­tą sta­tyk.

„Šios ka­pi­nės – lyg pa­slau­ga me­ni­nin­kams. Bū­na, at­si­ran­da kū­ri­nių, ku­rie ima kaž­ko­dėl truk­dy­ti, gal pa­pras­čiausiai – ne­be­tel­pa. Ar­ba bū­na, kad jų lai­ky­ti lyg jau ir ne­bė­ra pra­smės, o im­ti ir iš­mes­ti – gai­la... To­kie dar­bai ir at­ke­liau­ja čia“, – aiš­ki­na J. Lai­vys.

Su kū­ri­niais at­si­svei­ki­na

Ka­pi­nių sar­gas pa­brė­žia, kad šių ka­pi­nių ne­ga­li­ma va­din­ti nei me­no ga­le­ri­ja, nei mu­zie­ju­mi, nei ko­kia nors ko­lek­ci­ja. Tai yra tik Me­no kū­ri­nių ka­pi­nės ir nie­kas ki­tas. Vie­ta, kur me­ni­nin­kas ga­li ap­lan­ky­ti sa­vo kū­ri­nį, ne­pra­ras­ti su juo ry­šio. To­dėl, sa­ko, ji nė­ra liūd­na. Nors tą ir by­lo­tų šios vie­tos pa­va­di­ni­mas.

Esą nė­ra taip, kad at­ve­žu­sie­ji pa­lik­ti čia no­ri­mus daik­tus (ir ne tik) juos įtei­kia J. Lai­viui ir iš­vyks­ta.

Kaip ir pri­de­ra lai­do­tu­vė­se, kai ku­rie me­ni­nin­kai su sa­vo kū­ri­niu at­si­svei­ki­na lai­ky­da­mie­si įvai­rių ri­tua­lų, da­ly­vau­ja at­si­svei­ki­ni­mo apei­go­se.

Vie­ni no­ri prie ka­po pa­bū­ti vie­ni, ki­tus at­ly­di vi­sa lai­do­tu­vių pro­ce­si­ja. „Kar­tais ir 15 ar 20 žmo­nių at­va­žiuo­ja. Sa­vo kū­ri­nį no­rė­jo lai­do­ti uk­rai­nie­čiai, bet dėl pan­de­mi­jos at­vyk­ti ne­ga­lė­jo. Jiems lai­do­tu­ves ga­lė­si­me trans­liuo­ti in­ter­ne­tu, mat ka­pi­nės – fil­muo­ja­mos vaiz­do ka­me­ros.“

Nuo di­ser­ta­ci­jos iki... ro­lės

Į Me­no kū­ri­nių ka­pi­nes skulp­to­rius Do­na­tas Jan­kaus­kas yra at­ga­be­nęs tri­jų met­rų skulp­tū­ri­nę kom­po­zi­ci­ją „Obe­lė­lė“. Di­de­lė iki pu­sės že­mė­je ša­lia tven­ki­nio įkas­ta go­ri­la, iš ku­rios bur­nos au­ga me­de­lis, at­ro­do iš­ties įspū­din­gai, sa­vaip puo­šia šią vie­tą.

Ki­tas me­ni­nin­kas Min­dau­gas Lu­ko­šai­tis ka­pi­nė­se už­ka­sė į pie­ši­nių cik­lus ne­pak­liu­vu­sį es­ki­zų rin­ki­nį, o Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos gra­fi­kos ka­ted­ros dės­ty­to­jas Dai­nius Liš­ke­vi­čius čia at­si­svei­ki­no su me­ni­nin­kų gru­pės DDD kū­ry­bi­ne veik­la, Gin­tau­tas Lu­ko­šai­tis su­de­gi­no ne­baig­to iš­drož­ti rū­pin­to­jė­lio fi­gū­rą.

Čia il­si­si ne­tgi... ak­to­riaus ro­lė. „Taip, ge­rai su­pra­to­te: ak­to­rius Ry­tis Sa­la­džius čia pa­lai­do­jo sa­vo ro­lę. Dėl vie­no vaid­mens jį žmo­nės ta­pa­ti­no su po­li­ci­nin­ku. To­dėl ir pa­lai­do­jo“, – paaiš­ki­no ka­pi­nių sar­gas.

Šios ka­pi­nės glau­džia ir mu­zi­kan­tų kū­ri­nius. O vie­nas mu­zi­kas jo­se pa­lai­do­jo... fa­go­tą. „Ir jūs čia ga­lit ko­kį straips­nį pa­lai­do­ti“, – pa­siū­lo J. Lai­vys.

Ka­pi­nes do­mi­na me­ni­nin­kus iš vi­sos Lie­tu­vos, Uk­rai­nos, Bal­ta­ru­si­jos ir, ži­no­ma, vie­ti­nius plun­giš­kius. „Štai čia pa­lai­do­tas Plun­gės kul­tū­ros cent­ro teat­ro „Sau­la“ spek­tak­lis „Mei­lė, džia­zas ir vel­nias, – mos­te­li ran­ka į ant­ka­pį. – Spek­tak­lis bu­vo gar­sus, gau­siai ap­ra­šy­tas ir pri­pa­žin­tas, dau­gy­bę kar­tų vai­din­tas. Bet „Sau­la“ jo dau­giau ne­be­vai­dins ir pa­lai­do­jo štai čia, Nar­vai­šiuo­se.“

Ki­to­je so­dy­bos pu­sė­je iš to­li švie­čia stul­pą ap­si­vi­ju­si ryš­ki oran­ži­nė nu­kirp­ta ka­sa. Tai taip pat me­no kū­ri­nys, ku­rio au­to­riui ne­be­rei­kė­jo.

Nė vie­nas daik­tas ar kū­ri­nys čia neat­si­dū­rė šiaip sau, o dėl to, kad jo bu­vo per daug, gal­būt bu­vo per sun­ku pri­si­min­ti kū­ry­bi­nes kan­čias į jį žiū­rint, o gal ir ap­skri­tai ne­no­rė­ta. Ar­ba at­virkš­čiai – no­rė­ta kū­ri­nį įpras­min­ti ki­taip. „Tie kū­ri­niai čia kar­tu įgau­na dau­giau pra­s-mės“, – įsi­ti­ki­nęs pa­ts J. Lai­vys.

Iš­duo­da pa­lai­do­ji­mo liu­di­ji­mus

O ko­kios pa­čio J. Lai­vio, kaip šių ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jo, pa­rei­gos? Ne tik su­ras­ti vie­tą me­ni­nin­kams bran­giems jų kū­ri­niams, pa­si­rū­pin­ti, kad no­rin­tie­ji su kū­ri­niais de­ra­mai at­si­svei­kin­tų, bet ir, ži­no­ma, pri­žiū­rė­ti ka­pi­nes bei iš­duo­ti pa­lai­do­ji­mo liu­di­ji­mus.

Kiek­vie­nas sa­vo kū­ri­nį į Nar­vai­šius at­ve­žęs as­muo gau­na liu­di­ji­mą, ku­ria­me pa­ra­šy­ta, ką, ka­da ir kur jis čia lai­do­jo, ka­da kū­ri­nys bu­vo su­kur­tas, kas at­sa­kin­gas už kap­vie­tės prie­žiū­rą ir kas iš­da­vė liu­di­ji­mą, ne­tgi nu­ro­dy­ta pa­lai­do­ji­mo prie­žas­tis. Vis­kas ant­spau­duo­ta Kleo­po drau­gi­jos at­spau­du. Vi­sai kaip įpras­ta­me mir­ties liu­di­ji­me.

Anot nar­vai­šiš­kio, to­kia do­ku­men­ta­ci­ja rei­ka­lin­ga ir jam, ir pa­tiems me­ni­nin­kams – kad ne­pa­si­mes­tų. Pa­lai­do­ji­mo liu­di­ji­mas ati­ten­ka me­no kū­ri­nių au­to­riams, o ko­pi­ja lie­ka ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jui. Jis vi­sus liu­di­ji­mus tu­ri ant sie­nos su­si­ka­bi­nęs, o ša­lia jų – ir nuo­trau­kas iš lai­do­tu­vių ce­re­mo­ni­jų. Tiek vie­nų, tiek ki­tų – tik dau­gė­ja, va­di­na­si, ka­pi­nės ir svar­bios, ir rei­ka­lin­gos.

Už šių ka­pi­nių J. Lai­vys vi­sai ne­se­niai, dar šį ru­de­nį, vie­tos ra­do ir me­ni­nei erd­vei „GO­ViT-20“. Bet apie ją skai­ty­ki­te kitą kartą.