Vienintelė Lietuvoje lankyti pritaikyta kūlgrinda žemaičiams buvo išgyvenimo garantas, o dabar ji pritraukia adrenalino mėgėjus. Parke rastų pirmųjų žmonių genai sutampa su gyvenusių Laplandijoje, tad kultūrologas juokauja, kad Kalėdų Senelis kilęs iš Varnių.
Varnių miestelis
Varnių regioninio parko lankytojų centre pasitinka jame dirbantis kultūrologas ir tikras žemaitis L. Šedvilas. Atvykusius iš kitų Lietuvos regionų jis pirmiausia nustebina žemaitiška tarme, kuria visą laiką ir šneka. „Atvažiavuot į pat gražiausią parką iš visuos Lietuvuos. Aš laba smarkia giriu, pas mus i tuoks puosakis yr – žemaits negirs, perkūns nutrenks. Mes esam megėjai pasgirt“, – svečius pasveikina jis.
Moderniai įrengtoje lankytojų centro ekspozicijoje „Septyni keliai iš Varnių“ pateikiama informacija apie regioninio parko teritorijoje esančias gamtos ir kultūros vertybes. Ekspozicija gausiai iliustruota nuotraukomis, galima pasiklausyti įvairių garso įrašų, pavyzdžiui, parke gyvenančių paukščių balsų. Išskirtinis eksponatas – Lūksto ežere randamas gintaras.
L. Šedvilas sako, kad lankytojų centras įdomus tiek šeimoms su vaikais, tiek pavieniams lankytojams ir kviečia užsukti – lankymas yra nemokamas. Centras keliautojų laukia tik darbo dienomis, o šeštadieniais atidarytas būna tik vasaros sezono metu.
Kultūrologas sako, kad verta pasivaikščioti ir po Varnius, užsukti į Žemaičių vyskupystės muziejų, įkurtą barokinio stiliaus buvusiuose Varnių Žemaičių kunigų seminarijos rūmuose. Užlipus į bokštą pro jo langus atsiveria apylinkių panorama. Miestelyje taip pat stovi medinė Šv. Aleksandro bažnyčia ir barokinė Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia (buvusi katedra). Viename iš namų Varniuose reziduodavo garsus istorikas M. Jučas.
L. Šedvilas nepamiršta ir šalia esančio Lūksto ežero: „Mūsų ežeras yra vienintelis ežeras Lietuvoje, į krantą išmetantis gintarą. Gintarą iš Skandinavijos atstūmė ledynas. Pavasarį, kai būna ledonešis arba po didelių audrų, jo gabalėliai išmetami į krantą. Lūksto ežero gintarą tyrė mokslininkai, bandydami nustatyti skirtumus tarp šio ir randamo Baltijos jūroje, o keli egzemplioriai eksponuojami Palangos gintaro muziejuje.“
Ekstremalus pasivaikščiojimas kūlgrinda
„Visada sakau – į kūlgrindą nereikia žiūrėti, į ją reikia bristi, prisiliesti prie istorijos basa koja“, – sako L. Šedvilas ir atvykus į aikštelę, kurioje einantys į kūlgrindą palieka automobilius, paragina persirengti (tinkamiausias apranga – maudymosi kostiumas ar trumpi šortai), o batus palikti automobilyje. Pastarasis patarimas ypač naudingas, nes dumble pamestus batus galima skaičiuoti dešimtimis.
Pakeliui kultūrologas paaiškina, kad kiek keistai skambantis žodis reiškia akmenimis grįstą kelią („kūlis“ žemaitiškai – akmuo), vedantį per pelkę. Žemaičiams tokie keliai buvo išgyvenimo garantas – kūlgrindas jie naudodavo pasprukti nuo kryžiuočių, jų buvimo vietą kruopščiai saugodavo, o už išdavimą bausdavo. Humoro jausmo nestokojantis gidas ir kultūrologas L. Šedvilas priduria, kad kūlgrindos dumblas dvokia, nes dugne paskendę kryžiuočiai pūva.
L. Šedvilas pasakoja, kad nutiesti kūlgrindą nebuvo lengva – pelkės gylis siekia 5–7 m, iš pradžių į ją reikėdavo primesti kelmų ir šakų, tik tada ant jų būdavo grindžiami akmenys. Konstrukcija iš šonų būdavo sutvirtinama degintais poliais (tokie poliai lėčiau pūva). Kūlgrindos dažnai buvo tiesiamos žiemą. Varnių regioniniame parke yra žinomos trys kūlgrindos atkarpos tarp Medvėgalio, Paršpilio ir Šiuraičių piliakalnių. Jos buvo aprašytos ir kryžiuočių kronikose.
Varnių regioniniame parke esanti kūlgrinda yra vienintelė Lietuvoje, kurią gali išbandyti turistai. Anot kultūrologo L. Šedvilo, ekskursiją geriausia užsakyti prieš 1–2 savaites, nes reikia atsižvelgti į orų sąlygas. Ekskursijų sezonas prasideda gegužės pabaigoje – birželio pradžioje, o geriausias metas apsilankyti kūlgrindoje – rugpjūčio mėnuo. „Birželį gamta aktyvi – įvairūs gyviai kandžiojasi, o rugpjūtį jie jau nurimę, vanduo šiltas, po liūčių pelkė atsigauna. Rugsėjo pradžia irgi gera yra, – sako L. Šedvilas ir juokdamasis priduria, – bet nebijokite, esame saugomoje teritorijoje – nieko išsinešti neleidžiame, visas erkes ir siurbėles nurenkame.“
Pašnekovas sako, kad birželį dažniausiai sulaukia mokinių, o vasaros pabaigoje – įmonių kolektyvų, draugų kompanijų, šeimų, netgi mergvakarių ir bernvakarių. Paklaustas, ar pasitaiko nepatenkintų klientų, gidas sako, tokių dar neteko sutikti, nes gamtoje būti visiems smagu. L. Šedvilas siūlo nerizikuoti ir savarankiškai kūlgrindos netyrinėti, užsisakyti gidą.
Piliakalnių keliais
Pažintį su Varnių regioniniu parku verta pratęsti aplankant Medvėgalį – didžiausią Žemaitijos piliakalnį. Anot L. Šedvilo papasakotos legendos, Medvėgalio pavadinimas atsirado dviem drąsioms merginoms išgelbėjus pilies gynėjus – kai reikėjo kitoms pilims pranešti apie Medvėgalio puolimą, dvi merginos sakė „mudvi galiva“ ir praspruko pro kryžiuočius. Sujungus šiuos du žodžius piliakalnio pavadinimas ir atsirado. Kultūrologas juokauja, kad jei kas sugalvotų miegoti palapinėje šalia piliakalnio, gali ir išsigąsti: „Lygiai 3.15 val. nakties prie žemės pridėjus galvą girdisi kryžiuočių žirgų kanopų dundėjimas.“
Visą Medvėgalio archeologinį kompleksą sudaro Medvėgalio, Pilies, Aukos, Piliorių ir Bevardis kalnai, kuriuos pėsčiomis galima aplankyti per porą valandų. Tiek nuo Medvėgalio, tiek ir nuo šalia esančio Pilies kalno atsiveria platūs Žemaitijos vaizdai. „Matyti lakūno Jurgio Kairio tėviškė, raudonas Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios stogas, keli kaimai, daugybė kitų kalvų, o esant geram matomumui – ir už 30 km esantis Šatrijos kalnas“, – vardija kultūrologas.
Ilgesnis yra Aukštagirės pažintinis pėsčiųjų ir dviratininkų takas, skirtas susipažinti ne tik su Medvėgalio archeologiniu kompleksu, bet ir kitais kultūriniais, istoriniais ir gamtiniais parko objektais.
Be to, L. Šedvilas pasakoja, kad parke rengiamos ir įvairios šventės, paminėjimai. „Liepos 13 d. vyksta Durbės mūšio paminėjimas, kurio metu rengiame naktinį žygį. O rugsėjo 22 d., minėdami Baltų vienybės dieną, rengiame laužų sąšauką, ant piliakalnių degame laužus. Labai smagu į ją atsivesti vaikus – jiems įspūdis pasilieka visam gyvenimui“, – sako kultūrologas.
Šalia Varnių stūksantis piliakalnis siejamas su pirmuoju istoriniuose šaltiniuose paminėtu žemaičių kunigaikščiu Vykintu. „Kitais metais bus minimas 800 metų jubiliejus, todėl 2019-ieji yra paskelbti Žemaitijos metais“, – sako kultūrologas.
„Mūsų parke aptikti pirmųjų žmonių, gyvenusių prieš 10 tūkst. metų, rytų Pabaltijyje pėdsakai. Čia yra aptinkamas U4U5 genas. Toks randamas ir Laplandijoje. Todėl visada vaikučiams sakom, kad Kalėdų Senelis yra kilęs iš Varnių“, – kaip žemaičiui ir pridera, L. Šedvilas spėja juokais pasigirti ir dar viena parko ypatybe.
