Vaizdas Plungės autobusų stoties tualete pašiurpino: ant durų nerado net kabliuko

Plungės au­to­busų sto­ty­je esan­tis tua­le­tas at­vi­ras vi­siems. Ne todėl, kad juo ga­li ne­mo­ka­mai nau­do­tis, ka­da tik rei­ka­las pri­spi­ria. Tie­siog nie­ka­da ne­si tik­ras, kad tau užė­jus į jį ne­įsi­verš ki­tas, taip pat rei­ka­lo pri­spir­tas, ke­lei­vis. Jis ne­kal­tai at­si­pra­šys, o tu ir lik­si tupė­ti, tie­sa, jau ge­ro­kai su­gėdin­tas... Nes kas gi norėtų būti užk­lup­tas to­kio­je vie­to­je... Ir kas gi norėtų tokį vaiz­delį iš­vys­ti...

Man pa­čiai au­to­busų sto­ties tua­le­tu nau­do­tis te­ko se­niai. Todėl bu­vo sun­ku pa­tikė­ti tuo, ką pa­pa­sa­ko­jo į re­dak­ciją at­ėjęs la­bar­diš­kis Pet­ras. „Tua­le­tas – mo­ka­mas, bet pa­ma­ty­tumėt, kaip jis at­ro­do... Sie­nos – nu­si­lu­pu­sios, se­niai dažų ma­čiu­sios, tin­kas nu­trupėjęs. O du­ry­se nėra nė men­kiau­sio kab­liu­ko... Tai už ką jie tą mo­kestį ima“, – ne­galė­jo at­si­stebė­ti la­bar­diš­kis.

Pet­ras pa­sa­ko­jo, kad už ga­li­mybę užei­ti į tua­letą au­to­busų sto­ties ka­so­je rei­kia su­si­mokė­ti 29 cen­tus. Nors mo­kes­tis ir ne­di­de­lis, bet, Pet­ro ma­ny­mu, Plungės au­to­busų par­ko ad­mi­nist­ra­ci­ja tua­letą galėtų ge­riau pri­žiūrė­ti. Nes da­bar jis – it so­vie­ti­nių laikų pa­li­ki­mas.

Ne­su­vo­kia­ma Pet­rui ir tai, kodėl tua­le­te ele­men­ta­riau­sio kab­liu­ko nėra (apie rim­tesnį už­raktą nėra nė ko kalbė­ti). Juk to­kio­je vie­to­je pri­va­tu­mas – būti­nas.

Po šio po­kal­bio sto­ties tua­le­te ap­si­lan­kiau ir pa­ti. Pas dis­pe­čerę su­si­mokė­jau minė­tus 29 cen­tus ir teiš­gir­dau: „Ga­li­te ei­ti“. Rak­to ne­ga­vau, todėl iš­kart ki­lo įta­rimų, kad la­bar­diš­kis ne­persūdė. Dar pri­si­mi­niau, kad kaž­ka­da rak­tas būda­vo. Ir iš tiesų: nu­si­lei­dus laip­te­liais ir pa­band­žius ati­da­ry­ti tua­le­to du­ris ta­po aiš­ku, kad jos – ne­ra­ki­na­mos. Be­je, du­rys yra dve­jos, bet kab­liukų ar ko­kių kitų už­raktų – nė su ži­bu­riu ne­ra­si. Kaip ir ga­li­mybės tua­le­tu pa­si­nau­do­ti oriai.

Kol ten su­kio­jau­si, ap­žiū­rinė­da­ma iš­ties var­ga­nai at­ro­dan­čią tua­le­to pa­talpą, du­ris pra­vėrė vy­riš­kis. „Oi, ne­ma­čiau jūsų“, – nu­mykė ir sku­biai pasišalino. Tad te­ko sa­vo kai­liu pa­tir­ti, jog pri­va­tu­mo tikė­tis čia ne­ver­ta. Nes turbūt nie­kam nė min­tis ne­šau­na, kad rei­kia bels­tis. Juk įpras­tai bet kas, užėjęs į tua­letą, už­si­ra­ki­na... O jei du­rys ne­ra­kin­tos, įtark, kad gud­rus, jog užim­ta.

Ir pa­ti tua­le­to pa­tal­pa pra­šy­te pra­šo­si re­mon­to. Sie­nos, prie­š dau­gybę metų iš­da­žy­tos žals­vai, daug kur at­si­lu­pinė­ju­sios, grin­dys – ne­nuspė­ja­mos spal­vos... O jo­se – ne­tgi skylė, į ku­rią, kaip su­pra­tau, ga­li­ma „se­no­viš­kai“ nu­si­leng­vin­ti...

Dėl vis­ko kal­tas – po­tvy­nis

Kodėl au­to­busų sto­ties tua­le­to būklė to­kia ap­verk­ti­na, teiravausi Plungės au­to­busų par­ko di­rek­to­riaus Ri­man­to Kmie­liaus­ko.

Jis aiš­ki­no, kad tuo­met, kai Plungė­je įren­ginė­jo tu­nelį po ge­le­žin­ke­lio per­va­ža, šis tua­le­tas, su­ge­dus lie­taus ka­na­li­za­ci­jai, bu­vo užt­vin­dy­tas. Visą tą laiką juo nau­do­tis ap­skri­tai ne­bu­vo ga­li­ma. Dar­bus bai­gus, Lie­tu­vos au­to­mo­bi­lių ke­lių di­rek­ci­ja nu­sprendė jį at­ra­kin­ti.

„Gal vis­gi ge­riau taip, nei ap­skri­tai ne­leis­ti juo nau­do­tis... Tuo­met žmonės iš­vis ne­turėtų, kur užei­ti“, – gar­siai svarstė di­rek­to­rius. Pa­sak jo, tua­letą da­žy­ti pla­nuo­ja­ma – kai tik pa­tal­pa ga­lu­ti­nai išd­žius nuo drėgmės. Pa­va­sarį tai tik­rai. Bet re­mon­tas būsiąs la­biau kos­me­ti­nis, mat jau šių metų pa­bai­go­je ar kitą­met pra­si­dės au­to­busų ir trau­ki­nių sto­čių su­jun­gi­mo dar­bai. At­nau­jin­tus trau­ki­nių sto­ties pa­statą į jį iš­si­kels ir Plungės au­to­busų par­ko ad­mi­nist­ra­ci­ja, ir pa­ti au­to­busų sto­tis. Ten bus at­nau­jin­ti ir tua­le­tai, ku­riuo­se, tikė­ti­na, už­si­ra­kin­ti jau bus ga­li­ma.

„Mes tuo tua­le­tu ne­si­nau­do­jam“

R. Kmie­liaus­kas pri­dūrė, kad iš pi­nigų, su­ren­kamų už tua­letą, per­ka­mas tua­le­ti­nis po­pie­rius, po­pie­ri­niai rankš­luos­čiai, ne­tgi veid­rod­žiai. O šiuos, pa­si­taikė ne kartą, tua­le­to lan­ky­to­jai, su­gal­voję pa­si­ka­bin­ti sa­vo na­muo­se, tie­siog... iš­si­ne­ša.

O dėl kab­liu­ko – di­rek­to­rius sakė nė ne­ži­nojęs, kad jo ten nėra. „Mes (ad­mi­nist­ra­ci­ja – aut.) tuo tua­le­tu ne­si­nau­do­jam, tu­rim kitą“, – paaiš­ki­no jis. Ir pri­pa­žinęs, kad taip būti ne­ga­li, pa­ti­ki­no, kad tuo pa­si­rūpins tuoj pat. O sie­noms teks pa­lauk­ti pa­va­sa­rio. Ge­rai bent, kad jis – jau čia pat.

Pa­ša­li­nus šiuos trūku­mus, tua­le­tu nau­do­tis taps kur kas ma­lo­niau ir „sau­giau“. Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad klo­ze­tas ir kriauklė – švarūs, pri­žiū­ri­mi, yra ir tua­le­ti­nio po­pie­riaus bei po­pie­ri­nių rankš­luos­čių, ka­bo veid­ro­dis ir ne­tgi kab­liu­kai dra­bu­žiams ar ne­šu­liams pa­si­ka­bin­ti. Tik to kab­liu­ko du­ry­se ir trūko...