Rie­ta­viš­kius gąs­di­na ag­re­sy­vus šuo: ne vienas tik per plauką išvengė nelaimės, o savininkei baudos nė motais

Praė­ju­sią sa­vai­tę vie­šai feis­bu­ke pra­kal­bu­si rie­ta­viš­kė Si­gu­tė Čerš­ku­vie­nė, at­ro­do, at­vė­rė įsi­se­nė­ju­sią Rie­ta­vo pikt­žaiz­dę: Lau­ku­vos gat­vė­je nuo­lat laks­to ag­re­sy­vus pa­lai­das vilk­šu­nis, ku­rio praei­viai bi­jo kaip ma­ro. Tie­sa, pa­si­ro­do, ne tik laks­tan­čio gat­vė­mis ir lau­kais jo rei­kia bi­jo­ti, mat S. Čerš­ku­vie­nės duk­rai jis įkan­do, kai bu­vo šei­mi­nin­kės B. B. ve­džio­ja­mas už pa­va­džio – iš­si­lais­vi­no ir puo­lė mer­gai­tę iš nu­ga­ros.

Nus­te­bi­no šei­mi­nin­kės reak­ci­ja

Iš­gir­dę šią is­to­ri­ją, į ka­rą su ne­val­do­mu šu­ni­mi pa­ki­lo ir dau­giau rie­ta­viš­kių, ku­rie kaip kumš­tis vie­nin­gi – jei­gu šei­mi­nin­kė ne­su­ge­ba su­val­dy­ti sa­vo šuns, va­di­na­si, jo lai­ky­ti ne­ga­li.

„Šuo bu­vo ant il­go pa­va­dė­lio, bet be ant­snu­kio. Duk­ra pra­dė­jo šauk­ti, bet šei­mi­nin­kė nie­ko ne­rea­ga­vo. La­bai pra­šau žmo­nes, gy­ve­nan­čius šio­je gat­vė­je, ne­bū­ti abe­jin­giems to­kiems įvy­kiams“, – pra­šė S. Čerš­ku­vie­nė.

Anot rie­ta­viš­kės, ge­rai, kad duk­ra bu­vo su striu­ke, tad di­džiu­lio šuns nas­rai smar­kiai su­ža­lo­ti ne­ga­lė­jo. Įkąs­ta ne­gi­liai, ran­ka tru­pu­tį pa­ti­nu­si, su­plė­šy­ta striu­kė, ta­čiau iš­gąs­tis bu­vęs di­džiu­lis.

La­biau­siai mo­te­rį nu­ste­bi­nu­si šu­nį ve­džio­ju­sios šei­mi­nin­kės reak­ci­ja: esą iš­gir­du­si mer­gai­tės klyks­mą, ji nie­ko ne­da­riu­si. Šuo nu­bė­gęs ša­lin pa­ts, ma­tyt, iš­si­gan­dęs šauks­mo. O šei­mi­nin­kė te­pa­sa­kiu­si: „O ką aš pa­da­ry­siu...“

Už­pul­tos mer­gai­tės ma­ma sa­kė šia is­to­ri­ja pa­si­da­li­nu­si vie­šai, kad ap­lin­ki­niai gy­ven­to­jai bū­tų at­sar­ges­ni, kad sau­go­tų­si ir sau­go­tų sa­vo vai­kus, ku­rie ne­to­lie­se gy­ve­na ar šia gat­ve vaikš­to.

„Kol praei­ni, šir­dis dre­ba“

Kad šis vilk­šu­nis iš­ties ag­re­sy­vus ir pik­tas bei daž­nai laks­to lais­vai gat­vė­je, tvir­ti­no ir ki­ti prie dis­ku­si­jos pri­si­jun­gę rie­ta­viš­kiai.

„Ta gat­ve net su ma­ši­na bai­su va­žiuot, nes tas šuo iš­puo­la į ke­lią, o ei­ti pės­čių­jų ta­ku iš­vis bai­su, ei­nant pro ša­lį rei­kia pa­ga­lį tu­rėt, kad ga­lė­tum ap­si­gin­ti“, – ti­ki­no Jū­ra­tė.

„Ir aš ne vie­ną kar­tą esu ėju­si lau­kais to­li, nes tas šuo puo­la, lo­ja. Kiek trūks­ta su­dras­ky­ti vai­ką. <...> Bi­jom tos vie­tos, kol praei­ni, šir­dis dre­ba“, – ra­šė Da­nu­tė.

„Man va­sa­rą ry­te taip bu­vo, va­žia­vau su dvi­ra­čiu 7 val. ry­to ir iš B. B. kie­mo iš­bė­go vil­ki­nis šuo. <...> Bu­vo ag­re­sy­vus, bet pa­si­se­kė – iš­bė­go pa­ti B., nu­ra­mi­no. Bai­su pro ten ei­ti, nes bet ka­da ga­li už­pul­ti tas šuo“, – liu­di­jo ir Ro­ma.

„Mes taip pat šian­dien su jais su­si­ti­ko­me, su ma­žu vai­ku ėjo­me pro par­ką, bu­vo po 17 val. ir, kaip su­pran­tu, tas pa­ts šuo, tik bu­vo be pa­va­dė­lio. Mū­sų at­ve­ju pa­si­se­kė, nes at­bė­go ka­ti­nas ir dė­me­sį nuo mū­sų nu­kreipė, bet iš­gąs­di­no tik­rai ne­men­kai. Šei­mi­nin­kei su­val­dy­ti to­kį šu­nį yra be šan­sų“, – ra­šė Do­ne­ta.

Ir čia tik ke­le­tas iš gau­sy­bės ko­men­ta­rų. Ko­ne vi­si pa­si­sa­kiu­sie­ji su­tar­ti­nai tvir­ti­no, kad si­tua­ci­ja šio­je gat­vė­je dėl šuns yra ne­val­do­ma. Esą ra­šo­mi pa­reiš­ki­mai po­li­ci­jai, krei­pia­ma­si į se­niū­ni­ją, bet šei­mi­nin­kė to­liau da­ro sa­vo. O žmo­nėms pro ša­lį į dar­bus rei­kia ei­ti, vai­kams – į mo­kyk­lą. Gy­ven­to­jai kal­bė­jo ne­be­ži­ną, ko grieb­tis, mat nie­kas ne­si­kei­čia.

„Kol neat­si­tiks kaip tam vai­kui kaž­ku­riam mies­te, kur su­dras­kė vei­dą, ar­ba tai mo­te­riai, kur vilk­šu­nis ran­ką nu­trau­kė, tol nie­ko ne­bus rim­čiau“, – įsi­ti­ki­nu­si Vil­hel­mi­na.

„Bu­vo šne­kė­ta“

Kad praei­vius pul­di­nė­jan­tis B. B. šuo iš­ties yra pro­ble­ma, sa­kė ži­nąs ir Rie­ta­vo mies­to se­niū­nas Pet­ras Leng­ve­nis.

„Daug kar­tų šne­kė­ta, per­spė­ta, baus­ta. Ir ma­mai, ir sū­nui sa­kiau, nes tas vilk­šu­nis jo. Tam kar­tui su­rea­guo­ja, bet praei­na kiek lai­ko – ir vėl tas pa­ts. Jau ne­be­ži­nau, ką ir be­da­ry­ti... Vėl va­žiuo­sim kal­bė­tis su vi­sais“, – pa­ti­ki­no se­niū­nas.

Esą po kiek­vie­no įspė­ji­mo iš mo­ters tik iš­girs­tąs pa­ža­dus, kad su­si­tvar­kys, die­va­go­ja­ma­si, kad ne­ty­čia šuo pa­bė­gęs.

Bet ar ga­li kas ti­kė­ti to­kio­mis kal­bo­mis, jei gy­ven­to­jai pa­sa­ko­ja nuo­lat ma­tan­tys di­džiu­lį vil­kšu­nį pa­lai­dą? Rie­ta­viš­kė Ug­nė „Že­mai­čiui“ sa­kė per die­ną pro B. B. na­mą praei­nan­ti ke­lis kar­tus. Ir vis iš­gąs­tin­gai ten­ka žval­gy­tis, ar tas šuo neat­bė­ga.

Šie­met tik­ri­no jau pen­kis kar­tus

Rie­ta­vo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to vir­ši­nin­kui Ma­riui Vai­či­kaus­kui si­tua­ci­ja taip pat ge­rai ži­no­ma.

„Yra ten pro­ble­ma su vilk­šu­niais, pa­si­lei­džia“, – pa­tvir­ti­no.

Esą nors dėl Lau­ku­vos gat­vė­je mer­gai­tę už­puo­lu­sio šuns nie­kas ne­si­krei­pė, mo­te­ris anks­čiau pa­rei­gū­nų baus­ta jau ne sy­kį. Šis na­mas po­li­ci­jos ne­tgi ste­bi­mas aky­liau, nes yra įtrauk­tas prie ri­zi­kos taš­kų. Dėl to po­li­ci­ja čia lan­ko­si ne tik ta­da, kai gau­na pa­reiš­ki­mą ar pra­ne­ši­mą dėl pa­lai­do šuns.

„Per šiuos me­tus lan­kė­mės jau pen­kis kar­tus. Tai išei­tų, kad kas du mė­ne­sius, – pa­tiks­li­no. – Aiš­ki­nam, įspė­jam. Bet pa­skui vis­kas vėl iš nau­jo...“

Esą po­li­ci­ja ga­li „auk­lė­ti“ tik bau­do­mis ir įspė­ji­mais. Atim­ti šu­nį iš šei­mi­nin­kų ji ne­ga­li – kon­fis­ka­vi­mo įsta­ty­mas ne­nu­ma­to.

Iš B. B. paim­ti šu­nį bū­tų ga­li­ma tik to­kiu at­ve­ju, jei­gu jis bū­tų ne­pri­žiū­ri­mas: lai­ko­mas an­ti­sa­ni­ta­ri­nė­mis są­ly­go­mis, ne­še­ria­mas, gal­būt pju­do­mas, ki­taip kan­ki­na­mas. Bet to­kį spren­di­mą po ve­te­ri­na­rų pa­tik­rų tu­rė­tų priim­ti teis­mas. O šiuo at­ve­ju šuo, pa­sak ko­mi­sa­ro, yra pri­žiū­ri­mas, še­ria­mas, tu­ri vol­je­rą.

M. Vai­či­kaus­kas kvie­tė pa­čią bend­ruo­me­nę ak­ty­viau įsi­trauk­ti į šios pro­ble­mos spren­di­mą. Esą ne­pa­kan­ka po­li­ci­jai pra­neš­ti, jog šuo laks­to pa­lai­das ar ve­džio­ja­mas ne­tin­ka­mai.

„At­va­žiuo­jam, o jis jau už­da­ry­tas... Rei­kia įro­dy­mų“, – aiš­ki­no vir­ši­nin­kas.

Jis ra­gi­na gy­ven­to­ju fo­tog­ra­fuo­ti, fil­muo­ti, vaiz­do re­gist­ra­to­riais fik­suo­ti, aiš­ku, jei­gu to­mis ap­lin­ky­bė­mis įma­no­ma, nuo gran­di­nės pa­leis­tą šu­nį ar tai, kad jis ve­džio­ja­mas ne­tin­ka­mai, ir pa­reiš­ki­mą su pri­seg­to­mis nuo­trau­ko­mis ar vaiz­do įra­šu kel­ti į po­rta­lą epo­li­ci­ja.lt.

„O da­bar iš vie­nos pu­sės skun­džia­si, iš ki­tos – kaip čia fil­muo­si sa­vo kai­my­ną, kaip skų­si... Kaž­kas tu­ri pa­da­ry­ti už juos“, – kal­bė­jo M. Vai­či­kaus­kas, ti­kė­da­ma­sis bend­ruo­me­nės ak­ty­vu­mo, ir ža­dė­jo, kad pa­rei­gū­nai pas B. B. ne­tru­kus vėl ap­si­lan­kys.

„Kad kiek­vie­nas taip pri­žiū­rė­tų, kaip aš“

„Že­mai­tis“ su­si­sie­kė ir su pa­čia vo­kie­čių avi­ga­nių veis­lės šu­nį lai­kan­čia B. B. Mo­te­ris iš­kart ėmė aiš­kin­ti, kad šuo yra pri­žiū­ri­mas – pa­są tu­rin­tis, nuo­lat skie­pi­ja­mas, ve­džio­ja­mas tik už pa­va­džio ir tik su ant­snu­kiu.

„Kad kiek­vie­nas taip pri­žiū­rė­tų, kaip aš pri­žiū­riu“, – pri­dė­jo.

Mo­te­ris apie sa­vo ka­ly­tę Do­rą at­si­lie­pė kaip apie drau­giš­ką vai­kams – esą jie, ei­da­mi pro ša­lį, net pra­šo­si ją pa­glos­ty­ti, o ši mie­lai lei­džia­si.

Te­ko šei­mi­nin­kę per­trauk­ti ir pri­min­ti, kad dėl šio „drau­giš­ko“ šuns ji ne kar­ta yra baus­ta ir kad tik prieš ke­lias die­nas jis įkan­do mer­gai­tei.

Tuo­met B. B. vis­ką vers­ti ėmė at­si­tik­ti­nu­mams – esą pa­lai­das šuo nie­ka­da ne­laks­tąs, o pa­sta­rą­jį kar­tą tie­siog iš­si­lais­vi­nęs iš jos ran­kų.

„Iš­si­nė­rė, nes ka­ti­nas pa­si­tai­kė. Aš sve­riu 54 ki­log­ra­mus, ji – 60“, – dės­tė B. B. Ir aiš­ki­no mi­nė­tą­jį kar­tą šu­nį su­tram­džiu­si, o S. Čerš­ku­vie­nės at­si­pra­šiu­si.

Bet su­tik­ti su tuo, kad šuo daž­nai lais­vas laks­to po gat­ves, ne­no­rė­jo. Esą to­kios kal­bos – ne­bent iš kaž­ko­kio pa­vy­do ar­ba kerš­to. Dar esą ga­li bū­ti, kad jos Do­ra pa­pras­čiau­siai yra pai­nio­ja­ma su ki­tais šu­ni­mis – ap­link kai­my­nai daug pa­na­šių tu­rį.

Vi­si in­ci­den­tai – per at­si­tik­ti­nu­mą?

„Mes tu­rim di­de­lę sa­vo te­ri­to­ri­ją, bus ko­kie du skly­pai, tai kam jai po gat­vę bė­gio­ti. Apsk­ri­tai da­bar, kai šą­la, kam­ba­ry dau­giau lai­kau, o kai iš­ve­du – tik su pa­va­džiu ar ant­snu­kiu, tik tą­syk jis bu­vo nu­si­su­kęs“, – pa­sa­ko­jo B. B.

Anks­tes­nes bau­das po­li­ci­jo­je mo­te­ris taip pat „nu­ra­šė“ at­si­tik­ti­nu­mams, kai šuo ne­ti­kė­tai, ne­ty­čia pa­bė­go – sa­ko iš jų pa­si­mo­kiu­si.

Iš­si­gy­nu­si, kad vilk­šu­nis laks­to pa­lai­das, B. B. vis dėl to ža­dė­jo, jog sū­nus baigs tver­ti tvo­rą pa­lei ke­lią ir jau ta­da tik­rai jo­kių ne­su­sip­ra­ti­mų ne­bus.

No­ri ne­no­ri, at­ro­do, šuns šei­mi­nin­kė šį­syk iš­ties yra pri­rem­ta prie sie­nos ir pa­ža­dais jau neat­si­pirks. Mat į jos kie­mą vėl nu­kreip­tos ir se­niū­no, ir po­li­ci­jos, ir fon­do „Lie­tu­va – gy­vū­nams“ at­sto­vės Si­gi­tos Meš­kaus­kės akys. Pas­ta­ro­ji „Že­mai­čiui“ pa­sa­ko­jo jau bu­vu­si pas B. B., ža­dė­jo jos kie­mą ste­bė­ti ir daž­niau. Tad šei­mi­nin­kė tu­rės už­tik­rin­ti, kad šuo neiš­bėgs už kie­mo ri­bų ir bus ve­džio­ja­mas taip, jog pa­na­šūs įvy­kiai ne­be­pa­si­kar­to­tų.