Adakavo vietovė turistus traukė jaukumu ir ramybe. Apsuptas miškų, tuo pačiu kaimo vardu pavadintas gyvavo ir dvaras. Rusų priespaudos laikais dvarvietėje buvo įkurta ištisa burliokų kolonija, kuri miestelyje turėjo nedidelę cerkvę. Deja apie šią vietą nėra išlikę jokių pasakojimų ar padavimų. Todėl spėjama, kad tai gana naujas ir vėlesniais laikais atsiradęs kaimelis. Pirmoje Lietuvos Respublikoje buvo įkurta Tauragės apskrities savivaldybės išlaikoma vaikų prieglauda. Lietuvaičių švietimo draugija atsakingai vadovavo žemės ūkio mokyklos veiklai.
Pirmoje Lietuvos Respublikoje Batakius vadino miesteliu. Legendos byloja, kad senovėje čia gyveno dvarininkas Batockis. Miestelis pradėjo augti tuomet, kada Trakų kaštelionas St. Jonavičius pastatė bažnyčią. Per gražiąsias Batakių apylinkes teka Ančios upė. Už kilometro nuo miestelio stovi nedidelis, bet aukštas kalnelis. Tarpukaryje vietinių pramintas „Piliūte“. Ant Piliūtės kalvos Šaulių sąjungos skyrius organizavo susirinkimus. Batakiai garsėjo savo Šventos Onos atlaidais.
Gaurės bažnytkaimis išsiskyrė iš kitų vietovių savo gamtos grožiu. Prieš pirmąjį pasaulinį karą garsėjo, kaip kontrabandininkų miestelis. Pro šalį tekanti Šešuvos upė buvo nuolatinė maudynių vieta. Manoma, kad miestelio vardas kilo iš gaurų žolės, kuri tankiai želdavo apylinkės pelkėse. Tarpukariu bažnytkaimis plėtėsi, augo, didėjo. Gyveno 165 žmonės. Prekyba koncentravosi lietuvių rankose. 1925 m. ūkininkai įsteigė kooperatyvą „Gerovė“. Gaurės valsčiuje vaikai galėjo mokytis keturiose pradžios mokyklose. Aplink Gaurę buvo daugybė dvarų, kurie liko amžinai gyvi baudžiauninkų prisiminimuose.
Gražiame Jūros upės slėnyje, pakalnėje, apsuptas aukštų upės skardžių įsikūręs Pagramančio bažnytkaimis. Smetoninėje Lietuvoje buvo apaugęs aukštais medžiais, todėl iš toliau atrodė, kaip miško dalis. Tarpukaryje nutiestas modernus plentas Tauragė-Šilalė pagerino susisiekimą ir prisidėjo prie apylinkės plėtros. Pagramantis buvo įvardinamas, kaip linkęs augti ir plėstis. Senųjų valstiečių skaudūs prisiminimai savo jaunystės dienas siejo su netoli buvusiu dvaru.
Skaudvilės miestelis buvo įsikūręs prie Šiaulių-Tauragės plento. Dvarininkas Ignas Miševičius 1779 metais pastatė bažnyčią, įkūrė parapiją. Dar seniau čia buvo Batakių parapijos klebono karčiama, kurią vadino Skaudviete. Tarpukaryje vykdavo didžiausios jomarkų dienos apskrityje. Iš tolimiausių kampelių atvažiuodavo ūkininkai, prekybininkai ir būriai elgetų. Ypatingai Skaudvilė išgarsėjo arklių prekyba. Netoli miestelio esantis Dionizo Poškos baublys sulaukdavo gausybės turistų iš visos Lietuvos. Miestelyje buvo statomi mūriniai, gražūs namai. Gyventojų populiacija siekė pusantro tūkstančio.
Sartininkų bažnytkaimyje žmonės dirbo durpyne. Anksčiau buvo kūrenama ne malkomis, o durpėmis. Nors aplink Sartininkus augo tankūs miškai, bet poreikis durpėms buvo didelis.
Dar vienas miestelis įsikūręs miškingoje vietovėje buvo Žygaičiai. Netoli telkšojo didelis trijų ar keturių kilometro pločio ežeras. Krantai buvo labai lėkšti, užžėlę samanomis. Draudenio vardu vadintame vandens telkinyje buvo nuolat maudomasi, poilsiaujama. Iš ežero tekėjo Ežerūna. Draudenyje žvejoję vyrai aprūpindavo Tauragės prekybininkus žuvimi. Miestelį puošė didelė, mūrinė bažnyčia. Centre veikė visos Žygaičių valsčiaus savivaldybės įtaigos.
Netoli Tauragės, prie Požėrūnų geležinkelio stoties stovėjo keturių kampų, kelių metrų aukščio akmeninis paminklas. Žmonės paprastai vadino Napoleono monumentu. Paminklas iškilo 1912 m., prabėgus šimtmečiui nuo Napoleono kariuomenės žygio į Rusiją. Išskirtinai prūsų generolui Jorkui pagerbti, kuris buvo vokiečių būrių prancūzų kariuomenėje vadas. Jo korpusas sudarė kairįjį Napoleono kariuomenės sparną ir žygiavo pro Tauragę į Rygą.
Prancūzams patyrus pralaimėjimą, prūso Jorko būriai turėjo išsilaikyti Kurše, Žemaitijoje ir Klaipėdos krašte. Rusai stumdami prancūzus iš Lietuvos pradėjo kalbint generolą išduoti Napoleoną. Šiek tiek padvejojęs, Jorkas sutinka ir sudaro su rusais sutartį. 1812 m. gruodžio mėn. 30 d. Požerūnų malūne pasirašyta vadinamoji Tauragės konvencija.
Sutartimi sakoma, kad prūsų kariuomenės daliniai išlieka neutralūs. Užima žemes tarp Klaipėdos, Tauragės, Tilžės ir laukia nurodymų iš Vokietijos karaliaus. Šis Jorko žingsnis tapo pretekstu prūsams išsivaduoti nuo prancūzų globos ir atkurti nepriklausomybę. Dėl šios sutarties sudarymo Napoleono kariuomenė neteko beveik dvidešimt tūkstančių vyrų. O garsusis karvedys, sužinojęs, kas įvyko, pareiškė: „Tai skaudžiausia, kas galėjo nutikti“.
Antrojo pasaulinio karo metu 1944 m. paminklas buvo susprogdintas. 2012 metais tauragiškių iniciatyva monumentas atkurtas.
Visa Tauragės apskritis garsėjo savo piliakalniais. Pirmoje Lietuvos Respublikoje buvo priskaičiuojama netoli aštuoniasdešimt senųjų praeities liudininkų. Manoma, kad tokią piliakalnių gausą įtakojo „parubežio“ teritorija. Visais laikais per Tauragę priešai veržėsi gilyn į Žemaitiją. Pilkapiai stovėjo kas tris, keturis kilometrus tam tikra tvarka. Sudarė visą gynybos mechanizmą.
