Nors S. Tomkevičienė nėra profesionali fotografė, gaudyti akimirkas – jos didelis hobis. Kineziterapeute-masažuotoja dirbančiai Sandrai visada patiko iš šalies stebėti žmones ir situacijas. Tad vyro padovanotas fotoaparatas ir paskatinimas imtis fotografijos išties jai atnešė didelę laimę. Ypač šiuo karantino laikotarpiu, kai ir pati negali dirbti.

S. Tomkevičienei mintis įamžinti panevėžiečių karantino akimirkas kilo vieną vakarą nuotoliniu būdu besišnekučiuojant su draugėmis. Paklausė, ar šios norėtų dalyvauti tokiame projekte, plačiau papasakojo apie savo sumanymą. Draugės, žinoma, tokį pasiūlymą sutiko labai entuziastingai.

„Jos mane ir pastūmėjo to imtis. Man svarbiausia buvo pamatyti artimus žmones, kurių nemačiau daugiau nei mėnesį. Kad ir per didelį atstumą, per langą, bet nors akimirką pasimojuoti“, – jautriai kalba Sandra.

Ji neslepia, jog tokiu būdu tikėjosi praskaidrinti nuotaiką ir sau, ir tiems, kuriuos fotografuos, ir tiems, kurie įgyvendintą idėją dar tik pamatys.

S. Tomkevičienė šypsosi, jog jai tereikėjo nuspausti fotoaparato mygtuką ir tinkamai nukreipti objektyvą. Visą didelį darbą padarė patys jos projekto herojai panevėžiečiai. Jie pasiruošė plakatus, sutartu laiku pasirodė prie langų, persisvėrė per balkonus, ropštėsi net ant namo stogo, plačiai šypsojosi ir kantriai pozavo.

O svarbiausia, anot Sandros, jog parodė emocijas – nesuvaidintas, kokias jaučia čia ir dabar.

Lavina teigiamų emocijų

Sandra pripažįsta buvusi nustebinta, kad žmonės taip noriai sutiko dalyvauti šiame projekte. Moteris juokauja, jog dabar galėtų savanaudiškai galvoti, kad visi taip noriai jungėsi tik dėl to, jog pasiilgo jos pačios. Visgi, pasak S. Tomkevičienės, veikiausiai panevėžiečiai per karantiną jau pasiilgo pozityvo, gerų emocijų, taip pat ir veiklos.

„Čia buvo puiki proga pakeisti įprastą dieną“, – šypteli fotografė.

S. Tomkevičienė iš šio fotografijų ciklo tiesiog tikėjosi gražių nuotraukų atminimui, bet pati gavo kur kas daugiau.

„Slapčia tikėjau, kad nuotraukos pasieks ne tik žmonių akis, bet ir širdis. O paskelbusi projektą „Facebooke“ supratau, kad man pavyko! Nė vieno komentaro apie virusą, nė vieno komentaro apie slogias nuotaikas – jokio negatyvo. Vien teigiamos emocijos. Man tai geriausias įvertinimas“, – sako karantininio fotografijų projekto autorė.

Trūksta artumo

Pagrindinė žinutė, kurią Sandra nori perduoti šiuo fotografijų ciklu, kad nors dabar sunkus ir sudėtingas metas, nereikia pamiršti svajoti, norėti ir jausti. Ir, žinoma, likti namuose.

Prieš jos fotoobjektyvą sutikę stoti panevėžiečiai, net ištisos šeimos, savadarbiais plakatais pasakojo apie tai, ko labiausiai pasiilgo per karantiną.

„Nė vienam netrūko daiktų, kelionių, drabužių, pinigų. Visiems jiems dabar tiesiog reikia artumo ir mylimų žmonių“, – pažymi fotografė.

Kai sužinojo, kad Lietuvoje bus įvestas karantinas, Sandra sako pasijutusi labai nejaukiai.

„Buvo neramu, buvo beprotiškai sudėtinga persiorientuoti iš užsukto gyvenimo ritmo į visišką ramybę. O dabar tiesiog jaučiuosi kaip stotelėje, kai reikia ramiai palaukti tinkamo autobuso. Ir tikėtis, kad jis nuveš ten, kur reikia“, – šypteli S. Tomkevičienė.

Sandra sako norinti palinkėti panevėžiečiams išlikti vieningiems, nes tik kartu galima viską įveikti ir pasiekti.

„Mūsų prašo tiek nedaug – pabūti namuose. Ir tai praeis. O kokie būsime po karantino, priklauso tik nuo mūsų. Būkime ramūs, saugūs, sveiki ir nepraraskime optimizmo“, – drąsina fotografė.