Mituvos ežero pakraštyje stovėjo puikūs dvaro rūmai, šalia – keliolika baudžiauninkų sodybų. Nuskurdinti valstiečiai priklausė rūmų magnatui Skopui. Dvarininko protėviai čia gyveno nuo Vytauto Didžiojo valdymo laikų, turėjo daugybę aplinkinių dvarų ir palivarkų.
Laikui bėgant daugelis šios giminės turtų ištirpo. Paskutinis iš Skopų valdė jau tik Skapiškio dvarą. Šešioliktame šimtmetyje Skopai pastatė medinę bažnyčią, kuri išsilaikė apie tris šimtus metų. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai ją sulygino su žeme. O jos rąstais išgrindė Skapiškio miestelio vieškelį ir gatves.
Devyniolikto amžiaus pradžioje Skopas „išparceliavo“ dalį savo turto. Žemės sklypuose apgyvendino pusiau laisvus baudžiauninkus. O už gautas žemes šie kiekvieną savaitę tris dienas dirbdavo dvaro laukuose. Naujai valstiečių pastatytos trobos automatiškai tapdavo Skopo nuosavybe. Tokia buvo pradžia miestelio, kuris prieškaryje vietos tarme buvo vadinamas Skopiškiu.
Aštuoniolikto amžiaus viduryje Skapiškyje apsigyveno vienuoliai dominikonai. 1819 metais pastatė Šv. Hiacinto gražiąją bažnyčią ir vienuolyną. Puošniųjų „pajakų“ savininkas vienuoliams padovanojo dvidešimt valakų žemės ir ežerą. O visas valstiečių nuomotas žemes dominikonai nupirko už dvidešimt tūkstančių sidabrinių rublių. Dievobaimingas Skopas vienuoliams buvo pasiruošęs atiduoti visą parapijos fondą, tačiau tokiai aukai pasipriešino rusų valdžia, ir viską paliko pasauliečio globoje.
Skapiškio vienuolynas buvo labai turtingas. Jam priklausė 45 valakai aplinkinės žemės, 62 baudžiauninkų gryčios, keturi degtinės bravorai ir septyniolika karčiamų. Ironiška, tačiau valstiečių baudžiava dominikonų įtakoje buvo daug sunkesnė, nei buvo pas dvarininką.
Apie sunkų žmonių darbą liudija vienuolyno ekonomijos knygose buvę įrašai: „1816 metais iškulta 1900 pūrų rugių, 1600 pūrų kviečių ir suvežta 360 vežimų šieno. Baudžiauninkai išdirbo 918 vyriškų dienų, ir 683 moteriškas. Iš nuomos gauta 800 rublių, o iš bravorų ir karčiamų 4215 rublių pelno. Elgetoms ir beturčiams išdalinta 72 rubliai varinių pinigų, aštuoniolika kepalų duonos, ir už 12 rublių kito maisto“. Religija prisidengę apaštalai nesivaržydami lobo vietinių žmonių sunkiu darbu.
Vienuoliai priversdavo valstiečius dirbti tam, kad jų verslai klestėtų. Iš bravorų kiekviena gryčia turėdavo nupirkti apie dešimt gorčių degtinės per metus. Nepaklusniems neleisdavo priimti išpažinties. Dievobaimingi kumečiai ir jų šeimos stengėsi pirkti jiems brukamą degtinę.
Tarp vienuolyno ir klebono vyko nuolatinė kova už būvį, tvyrojo didžiulė konkurencija. Dominikonai versdavo baudžiauninkus mišias užpirkti tik vienuolyno bažnyčioje. Klebono teritorijos parapijiečius viliodavo savo žema patarnavimų kaina. Klebonas nelikdavo skolingas ir skųsdavo vienuolius vyskupui ar rusų valdžiai. Dominikonai atvykusius caro inspektorius skaniai pavaišindavo, stalai lūždavo nuo maisto ir gėrimų. Rusų valdininkai išvykdavo itin patenkinti ir laimingi.
Šventadieniais prie parapijos bažnyčios stovėdavo vienuolyno bernai ir viliodavo žmones į dominikonų karčiamas. Kelias iš bažnyčios į karčiamas ėjo per parapijos žemes. Todėl griežtasis klebonas įsakė iškasti gilų griovį ir aptverti tvora. Tačiau vienuoliai naktį privertė baudžiauninkus išgriauti šventoriaus tvorą. Tokiu būdu kelias link karčiamų buvo vėl laisvas.
Apie šį įvykį parapijos knygose buvo įrašytas pranešimas: „Naujas šventoriaus mūras išgriautas trijose vietose. Tą nuodėmingą darbą padarė „nepabažni“ vienuoliai su savo bernais, kad patraukti mano parapijonis į savo „pekliškas“ karčiamas.“ Nuolatinės keršto akcijos tarp klebono ir vienuolių vyko keletą dešimtmečių.
1831 m. lenkai ir lietuviai sukilo prieš caro valdžią. Dominikonas buvo didelio vyrų būrio iš Skapiškio miestelio vadas. 1932 m. sukilimą numalšino, vienuoliai buvo išvyti iš šalies. Rusai vienuolyną pavertė kareivinėmis. Atkėlė kuopą kareivių. Bažnyčia buvo uždaryta.
Po daugiau nei dvidešimties metų buvo leista vėl naudotis bažnyčia. Katalikai liko patenkinti. Klebonauti buvo skiriamas tik pasaulietis. Vyskupas Valančius konsekravo ir pavedė bažnyčią parapijos klebonui.
Prieškaryje Skapiškio miestelyje stovėjo 1857 m. pastatytas apgriuvęs mūro paminklas, skirtas M. Valančiaus blaivybės propagavimo misijoms paminėti. Paminklo viršuje iš toli „švietė“ penki įmūryti buteliai degtinės. Tai buvo simbolis, kad skapiškėnai atsižada velnio lašų. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai bandė tuos butelius išimti, norėdami paragauti rusiškos degtinės. Tačiau nenorėdami sugriauti paminklo, savo planų įgyvendinimo atsisakė. Prieškaryje Skapiškyje buvo labai populiarus naminis alus. Vyrai teisindavosi, kad Valančius alaus nedraudė.
Vienu metu miestelyje veikė specialus lietuviškų audinių fabrikas, gaminius eksportuodavo į Ameriką. Vakarais skambėdavo melodingos sodiečių dainos. Buvo branginami senieji papročiai ir tradicijos. Iš lūpų į lūpas sekdavo pasakas ir legendas. Prieškaryje Skapiškyje gyveno tūkstantis žmonių. Miestelio krantus skalavo du ežerai. Retkarčiais užsukdavo vienišas turistas, norėdamas išvysti šio mažo, bet jaukaus miestelio romantiką.
