Netoli cukraus fabriko, kur senajame miesto plane žalia spalva buvo pažymėti tušti žemės plotai, jau dunksojo nauji pastatai. Cukraus fabrikas, kurio sugriauti cechai buvo suremontuoti, pastatė trijų aukštų namą su „visais patogumais“, jame įrengė valgyklą, viešbutį į komandiruotę atvykusiems asmenims, išplėtė klubą fabriko darbuotojams.
Taip pat netoliese buvo pastatyti ir veikė keli „Raudonojo švyturio“ įmonės cechai, prie jų vėliau buvo statomi gyvenamieji namai darbininkams. Tuojau po karo buvo atstatyti sudegę elevatorius ir duonos kombinato pastatai. Artelė „Už taiką“ čia įsirengė lentpjūvę ir stalių cechus. Išaugo didelis pirminio linų apdirbimo fabriko pastatas. Buvo statomas didžiulis baldų fabrikas, muilo-aliejaus kombinato žaliavų sandėliai. Darbuotojų patogumui visame šiame rajone kursavo autobusai.
Antrasis pramoninis rajonas išsidriekė už viaduko. Tuometis Panevėžio pramkombinatas čia pastatė metalo liejyklą; elektros energijos realizavimo kontora ir geležinkelių valdyba – gyvenamuosius namus savo darbuotojams.
Panevėžys, kadaise garsėjęs savo malūnais, po nacių okupacijos jų neteko: buvo sugriauti ir sudeginti. Malūnas Nr. 6 Kranto gatvėje buvo atstatytas ir išplėstas, išlikusios apdegusios malūno sienos Ukmergės gatvėje buvo panaudotos statant didžiulį siuvimo fabriką „Nevėžis“.
Tuomet pasisekė ir hidromelioratoriams: buvo baigiami statyti hidromelioracijos technikumo rūmai, kurių naudingas plotas siekė 4 337 kvadratinius metrus. Naujuose rūmuose buvo įrengta puošni salė, vandentiekis. Prie technikumo buvo pastatyti bendrabutis moksleiviams bei gyvenamieji namai dėstytojams, įrengtas sporto stadionas. Pažymėtina, kad ši mokykla buvo statoma toje vietoje, kur tarpukariu planuota statyti kunigų seminariją.
Panevėžiečių gyvenamiesiems namams statyti buvo skiriama nemažai dėmesio. Atskiri rajonai, suplanuoti individualiai statybai, iš projektų popieriuje virto realybe. Pionierių aikštė, Palangos, Nidos, Nekrasovo, K. Petrausko, K. Montvilos ir kitos gatvės, Puškino bulvaras – buvo nauji adresai, ir guvūs laiškanešiai kasdien nešiojo laikraščius ir laiškus naujiems šių gatvių gyventojams.
Mūriniai ir mediniai nameliai išsirikiuodavo ne tik naujose bet ir senosiose gatvėse. Jų po karo buvo pastatyta apie 700. Kaip teigė tuometė miesto valdžia, namus statėsi paprasti darbo žmonės: geležinkelininkai, artelių darbininkai, mokytojai, „šoferiai“, valstybės tarnautojai – dėl nemokamai paskiriamų individualiai statybai žemės sklypų (kurių laukti tekdavo metų metus) ir komunalinio banko teikiamų paskolų pasistatyti nuosavą namelį pasidarė prieinama (?!) kiekvienai to siekiančiai šeimai.
Gyvenamojo ploto padidinimu rūpinosi ir komunalinių butų ūkio valdyba. Eksploatuoti buvo priimta 60 komunalinių rekonstruotų, suremontuotų ir naujų pastatų, kurių bendras plotas sudarė 11 000 kvadratinių metrų Tarp jų buvo keli dideli mūriniai namai Ukmergės gatvėje. Dirbantiesiems mėsos kombinate namas buvo pastatytas griuvėsių vietoje N. Gogolio gatvėje. (Laukiančiųjų šių butų sąrašuose nusidriekdavo ilgiausios, metų metus besitęsiančios eilės.)
Gerinant miesto architektūrinį ansamblį kai kuriems namams buvo pristatyti antri ir treti aukštai. Mieste buvo vykdomos ir didelių gyvenamųjų namų statybos: Ramygalos g. statomi trijų aukštų namai su 21 butu ir dviem didžiulėmis parduotuvėmis, Agronomijos g. trys gyvenamieji namai po 16 butų ir parduotuvėmis, Kranto gatvėje – 2 namai po 16 butų.
XX a. 6 deš. viduryje Panevėžio mieste puikavosi didžiuliai Lenino ir Stalino paminklai, o praplėstame miesto sode dar tryško fontanas, po medžių šakomis baltavo dekoratyvinės skulptūros.
