Studentės svajonė
Vilnietė studijuoja Oslo universitete mados dizainą. Vasaromis ji nešvaistė atostogų laiko veltui: dirbo ir taupė pinigus savo svajonei.
„Jau seniai noriu įsteigti meno erdvę su studijomis, kuriose vyktų meno edukacijos, žmonės galėtų nevaržomi atsiduoti kūrybai. Noriu turėti ir galeriją, kurioje vyktų jaunų menininkų parodos. Man pačiai kūryba labai svarbi, tai kelia gyvenimo kokybę“, – kalba studentė.
Skelbimą apie parduodamą Raguvos malūną Rūta aptiko internete. Rugsėjį vilnietė jį ir įsigijo už 8500 eurų. Tokia kaina nėra didelė, palyginti, kiek, pašnekovės skaičiavimais, į seną ir pavargusį pastatą dar reikės investuoti, kad šis tenkintų savininkės poreikius.
„Pradžioje reikėtų apie 100 tūkst. eurų pagrindiniams darbams nudirbti. O laikui bėgant teks ir daugiau investuoti. Noriu sutvarkyti baseiną, įrengti grindų šildymą, yra planų dėl tvarios energijos, gal netgi vėjo malūną ant stogo turėti, kad gamintų elektros energiją“, – planus atskleidžia šeimininkė.
Dabar, anot jos, svarbiausia gelbėti Raguvos malūno išorę. Vidaus patalpos dar nėra visai avarinės būklės, nuo sovietmečio likęs ir senas baseinas. Bet statinio viršus jau be tradicinės kepurės – tiesus kelias gamtai susidoroti su šiuo istoriniu objektu.
„Mano tikslas yra išsaugoti malūno autentiškumą ir jo erdvėse įkurti meno erdvę, kurioje žmonės atsipalaiduotų ir net baseine galėtų paplaukioti. Šiai vizijai įgyvendinti reikia daug investicijų. Bandysiu teikti paraiškas finansavimui gauti“, – rankų nenuleidžia malūno savininkė.
Ieškos pinigų
R. Malinauskaitė jau įsteigė viešąją įstaigą ir mezga ryšius su kitomis įstaigomis, bendruomenėmis, palaikančiomis jos idėją. Vienai tokį projektą įgyvendinti būtų per sudėtinga. Jei viskas, pasak pašnekovės, vyks pagal planą, aktyvesnis kultūrinis darbas malūne galėtų prasidėti po trejų metų. Tačiau parodos jame bus rengiamos jau dabar.
Dėl oro sąlygų ir prastos pastato būklės pirmoji ekspozicija malūne tepabuvo vieną dieną.
„Tikiuosi, kad vasarą pavyks sutvarkyti elektrą malūno priestate, tada galėsime rodyti šviesų instaliacijas“, – planuoja R. Malinauskaitė.
Ji taip pat pateikė prašymą gauti finansinę paramą iš Lietuvos kultūros tarybos. Jei ši pagelbės, vasarą šeimininkė malūne numato kultūrinių, meninių renginių. Tarp jų jaunoji dizainerė norėtų surengti ir savo kurtų drabužių parodą.
„Mane labai žavi sena architektūra, paliesta laiko. Pirkti malūną įkvėpė architektas-dizaineris iš Italijos Vincenzo De Cotiis. Jo estetikoje grožis slypi giliau nei paviršiuje. Raguvos malūnas turi gražią ir netradicinę istoriją. Tai jam prideda vertės ir unikalumo“, – sako Rūta.
Ėjo per rankas
Raguviškių ir kitų gyventojų palaikymas R. Malinauskaitę motyvuoja prikelti malūną antram gyvenimui. Iš kaimynų naujoji savininkė girdėjo, jog šis statinys jau ne kartą buvo perparduotas. Bet Rūta tiki, kad jai pavyks.
„Man vidinis balsas sako, kad darau kažką teisingo“, – šypsosi savininkė.
Rūta tiki, kad Raguvos, Panevėžio rajono žmonėms, ypač jaunimui, reikia erdvės saviraiškai, bendravimui. Vilniuje tokių problemų nebėra, bet regionuose vis dar trūksta veiklų. Be to, pasak pašnekovės, pandemija išmokė lietuvius kitaip matyti savo kraštą. Tautiečiai ėmė daugiau keliauti, domėtis savo šalies istorija, paveldu. O pirmoji paroda malūne parodė, kad ir užsieniečiams Lietuvoje įdomu.
Menininkų iš svetur kūrybą Raguvoje savaitgalį apžiūrėjo ir viena buvusių malūno savininkių – Raguvos kultūros centro direktorė Kristina Juškienė. Ji mena, kaip prieš dvylika metų dirbo šioje vietoje: rengė šventes, vestuves, gedulingus pietus.
„Malūną pardavėm todėl, kad visi dirbom dar ir valdiškuose darbuose. Nupirko firma, kuri taip pat rengė projektą šiai vietai atgaivinti. Pati mačiau brėžinius“, – prisimena K. Juškienė.
Tuomečių savininkų planams nebuvo lemta išsipildyti. Atėjo ekonominė krizė, atnešusi bankrotų bangą, ir malūnas vėl buvo parduotas. „Po mūsų buvo dar 6 savininkai, kurie nieko nedarė. Malūnas buvo išvogtas, išdaužytas ir nieko iš jo neliko“, – atsidūsta K. Juškienė.
Maušiuko malūnas
Ant malūno sienos įamžinta data rodo jį pastatytą 1908-aisiais. Tuomet malūnas priklausė žydams Kovalskiui ir Levinui. Vieno savininko vardas buvo Mauša, dėl to ilgai malūnas vadintas Maušiuko.
Vėju čia naudotasi neilgai. 1922 m. malūnas jau minimas kaip garo: be sparnų ir kepurės mechanizmo.
Sakoma, kad malūno girnos sustojo, kai kolūkiuose paplito elektra varomi malūnai, – po Antrojo pasaulinio karo.
Vėlesnė malūno istorija siejama su iš Jočiūnų kaimo kilusiu Pranu Tarabilda. 1948 m. jis Raguvos lentpjūvėje-malūne įsidarbino mašinistu, paskui tapo gaterininku, brigadininku, o galiausiai – vedėju.
Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pasiduota naujai ir sparčiai plitusiai madai: malūnas paverstas kavine ir viešbučiu, o naujai sumūrytame priestate įrengta pirtis ir baseinas.
Šia įstaiga naudojosi sūrio gamyklos ir kolūkio darbuotojai, čia vykdavo šventės, būdavo priimami svečiai. Bet po 1990-ųjų prasidėjus privatizacijai istorinis pastatas liko galutinai nustekentas.
