Už puskilometrio į pietvakarius nuo Sūduvos krašto miestelio Liudvinavo yra Liudvinavo piliakalnis, dar vadinamas Lapkalniu ar Lapakalniu; geriausi piliakalnio ir jo gyvenvietės metai datuojami pirmuoju tūkstantmečiu.
Ramus bažnytkaimis ir jo pakraščiai puikuojasi trimis ežerais: Zviniškių, Liudvinavo, Paežerių. Punios girioje kadaise buvo medžiotojų sustojimo ir nakvynės vieta, kuri iki XVIII a. pradžios vadinosi Trobomis (kurį laiką ir Sūduoniais). Vėliau čia kūrėsi kaimas, kurį miesteliu padarė didikas, Vilniaus kaštelionas ir Lietuvos didysis etmonas Liudvikas Konstantinas Pociejus (1664–1730 m.).
Lenkų keliautojas Aleksandras Polujanskis tvirtina, kad 1715 m. Liudvinave buvo pastatyta medinė bažnyčia, dar stovėjusi ir apie 1856 metus. Tačiau kiti šaltiniai byloja, kad pirmoji Liudvinavo bažnyčia, pavadinta Šv. Liudviko titulu, buvo pastatyta kiek vėliau. Kai L. K. Pociejus 1730 m. mirė, bažnyčia tikrai jau stovėjo, tai įrodo ir jo testamentinis noras skirti bažnyčiai žemę.
Yra ne viena miestelio vardo versija. Manoma, kad jis buvo pavadintas Liudviko Konstantino Pociejaus vardu – Liudvikavu, bet vėliau virto Liudvinavu (taip jis įvardijamas 1744 m. dokumente). Tačiau, yra ir kita legenda apie kažkokius pro šią vietovę keliavusius rusus, kaltinusius žmones sava kalba: „Liudi vina“.
1719 m. sausio 14 d. L. K. Pociejus Liudvinavui išrūpino miesto teises, o konfirmacinės miesto privilegijos buvo pakartotos 1746, 1757, 1762 ir 1766 m. 1769 m. paminima, kad iki tol egzistavusi rotušė yra naikinama, tikėtina, jog ji gyvavo tik 11 metų. 1776 m. Liudvinavo miesto savivalda buvo panaikinta.
Kas gi kovojo su miestiečiais ir atimdavo iš jų teisę būti savarankiškais? Atsakymas yra paprastas – dvaras, nors iki 1744 m. apylinkėse dar nebūta jokio dvaro. Liudvinavo žemės XVIII a. priklausė įvairiems valdininkams, o ilgiausiai Punios seniūnui Mykolui Ksaverui Sapiegai (1735 – 1766). Pastarasis puolė atiminėti miestelėnų žemes ir įsivėlė į nesibaigiančių teismų maratoną. Jis atimtus sklypus perleisdavo bajorams ir žydams. To jam nepakako – pasisavino ir rotušės statybai skirtas medžiagas. Norėjo miestiečius priversti eiti į lažą, bet 1766 m. pralaimėjo teismą. Tais metais jis mirė, o miestiečiai galėjo laisvai prekiauti ir verstis amatais. Vis tik miestiečiai privalėjo valstybei mokėti činšą pagal 1764 m. liustracinį inventorių. Jiems išliko ir metinis hibernos (karinis) mokestis.
Po M.K. Sapiegos mirties majoratinį dvarą valdyti perėmė LDK paiždininkis Mykolas Bžostovskis (1722 – 1784). Iki XVIII a. vidurio miestelėnai jo nematė, nes jaunasis didikas tarnavo karališkuose daliniuose Vokietijoje, Italijoje ir Prancūzijoje. 1753 m. tapo Lenkijos kariuomenės generolu – majoru. Tačiau miestiečiai ramybę turėjo tik kelis metus – prasidėjo dvaro valdytojo M. Bžostovskio savivalė: jis perėmė Baleikių ir Stebuliškių kaimus ir nusprendė nevykdyti asesorių teismo sprendimų. Liudvinaviečius labai įsiutino pono sprendimas – panaikintos rotušės funkcijas perkelti į Liudvinavo palivarką, kuriame nuolat gyveno ekonomas. Laisvieji gyventojai buvo prievarta varomi ne tik į dvaro statybas, bedirbdami dvare jie prarasdavo ir savo namus, sklypus, kuriuos seniūnas nuomojo žydams.
1769 m. miesto burmistras P. Pavlovskis bei dar keli miestiečiai padavė M. Bžostovskį į teismą. Bylos sprendimas vis buvo atidėliojamas, tad miestelėnų padėtis nepasikeitė iki didiko mirties. Pakartotinai 1791 m. lapkričio 10 d. laisvojo miesto teises ir herbą Liudvinavui suteikė Stanislovas Augustas, tačiau 1792 m. vasarą pasikeitus politinei padėčiai savivalda ir herbas vėl panaikinti.
Liudvinave 1781 m. veikusioje miestelio mokykloje mokėsi 20 moksleivių, iš jų – tik vienas miestietis. 1784 m. mokykloje užregistruoti 9 valstiečių vaikai. Tuo metu miestiečių daugumą sudarė žydai.
Pro Liudvinavą teka Šešupė. 1784 m. Alvito dekanato parapijų aprašyme pažymėta, kad Šešupės tvenkinys priklauso Lietuvos didžiajam iždininkui, Punsko seniūnui Mykolui Bžostovskiui. Jis ant Šešupės turėjo du malūnus grūdams malti. Dar vienas vandens sukamas mechanizmas buvo skirtas vilnų vėlyklai dirbti. Artimiausio konkurento malūnas Želsvoje buvo mažas ir nereikšmingas. Minimi ir du tiltai per Sūduonios upę – vienas miestelyje, kitas – kelyje į Kalvariją. Dokumente išvardinti keli keliai, einantys miestelio link. Pasakyta, kad, važiuojant į Krosną, kirtus tiltą per Sūduonią, kairėje pusėje, šio upelio ir Šešupės susikirtimo pusiašakyje stovi Bžostovskio dvaras. Toliau – dešinėje pusėje – Zviniškių.
XVIII – XIX amžių sandūroje Liudvinavo dvarą mini okupantai – prūsų valdžia. Tuomet, t. y. 1800 metais, mieste gyveno 312 žmonių.
Šiuo metu Liudvinavo miestelis yra seniūnijos centras (970 gyventojų). Liudvinavo seniūnijoje yra 55 gyvenamosios vietovės. Didžiausios jų – Želsva (572 gyventojai), Netičkampis (611 gyventojų), Padovinys (327 gyventojai). Liudvinavo seniūnijoje gyvena 5220 gyventojų.
Seniūnijos plotas – 16800 ha, iš jų 21,1 proc. užima miškai, 74,1 proc. – žemės ūkio naudmenos, 4,8 proc. – vandenys ir kitos paskirties plotai.
