Ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir tai, jog šalia buvo Prūsija – vartai į Vakarų Europos rinkas, taip stokojančias medienos ir kitų miško produktų. Tad nenuostabu, jog dabar didesnė Šakių rajono dalis, Marijampolės savivaldybė ir Vilkaviškio rajonas – vienas didelis bemiškis dirbamas laukas. Tik Kazlų Rūdos miškai, priklausę tuomečiams Lietuvos valdomas, išvengė kirvio ir žaliuoja iki šiol.
O prieš keletą dešimtmečių atėjo eilė ir didžiosioms miškuose likusioms Sūduvos pelkėms, tiksliau, jose buvusiems durpių klodams. Buvo nusausintos ir išeksploatuotos Ežerėlio, Raudonplynės bei kitos pelkės. Ir garsusis Novaraistis, kur savo tėkmę pradeda Sūduvos upės Nova ir Liekė. Kas plyti po to, kai nusausinamos pelkės ir iš jų išgaunamos durpės? Didžiulės plynės, kur ant sausų vėjo pustomų durpių kur ne kur auga skurdi žolė, pušaitės ir berželiai. Taip visai neseniai atrodė ir Novaraistis. Laimei ar nelaimei, kartas nuo karto čia kildavo gaisrai, tad pamažu šie plotai buvo pradėti tvenkti, savo gerą darbą gamtai čia atliko ir bebrai. Ir taip pamažu iš tuščios plynės ėmė formuotis savita dirbtinė vandenų–pelkių ekosistema, labai patikusi paukščiams ir visų pirma gervėms.
Prieš penkias dešimtis metų gervės dar nebuvo tokios gausios mūsų krašte, kaip kad dabar. Ir viena pirmųjų vietų, kur gervių populiacija atsigavo, ėmė gausėti ir plisti, buvo Novaraisčio apylinkių miškai. Artėjant rudeniui, prieš išskrendant į pietus, gervės ima telktis į didelius būrius ir intensyviai maitinasi prieš kelionę. Derlingi Šakių, Marijampolės, Vilkaviškio dirbamos žemės laukai joms labai tiko: nuėmus derlių visada lieka apsčiai paukščiams tinkamo maisto.
Tačiau vien maisto gervėms neužtenka – reikia ir ramių, saugių, nakvynei tinkamų vietų. Nors gamtoje gervės daug priešų neturi, tačiau dideliems ir triukšmingiems šių paukščių būriams nakvynei reikia didelių atvirumų, sklidinų seklaus vandens. Ir Novaraistis tam idealiai tiko: jau prieš trejetą dešimtmečių jis išgarsėjo kaip didžiausia mūsų šalyje migruojančių gervių santalka. Gamtos mylėtojai ir paukščių stebėtojai traukė čia iš visos Lietuvos pasigrožėti į Novaraisty besirenkančių tūkstantinių gervių būrių šokiais vakaro danguje ir pasiklausyti ilgesingų jų klyksmų.
Jaukius namus Novaraistis suteikia ir kitiems paukščiams: čia įsikūrę rudagalvių, paprastųjų, sidabrinių kirų bei žuvėdrų kolonijos, peri pilkosios žąsys, didieji baubliai, gulbės giesmininkės ir nebylės, ilgasnapės vištelės, laukiai ir švygždos, įvairūs tilvikiniai paukščiai, daugybė ančių, o smulkiųjų paukščių giesmininkų skaičiuot nesuskaičiuosi. Rudeninių ir pavasarinių paukščių migracijų metų Novaraisčio vandenis ir nendrynus nugula tūkstantiniai būriai ančių, žąsų, varnėnų, kregždžių bei kitų rūšių paukščių. Apsilankykite – tikrai nepasigailėsite!
