„Draugai prieš man atvykstant į Klaipėdą klausė: kam tu tai darai, ar gyvenimą nori susigadinti? Bet po kelerių metų patys grįžo su savo vaikais“, – pasakoja grožio specialistė Laura, grįžusi gyventi į pajūrį po trylikos emigracijos metų.
Gyventi atvyko daugiau, nei išvyko
Tokių istorijų kasmet vis daugėja. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, praėjusiais metais atvykusių ir imigravusių gyventojų skaičius beveik dvigubai viršijo tų, kurie išvyko. Prie ūgtelėjusio skaičiaus galėjo prisidėti atvykę Ukrainos pabėgėliai, tačiau nuo karo nukentėjusieji sudaro tik pusę. Kad ir kaip būtų, kalbėti apie pamažu nykstantį ir tuščią miestą darosi nebetikslinga. Tai įrodo ir keturių moterų istorijos, kurios po keliolikos metų, praleistų kituose miestuose ar šalyse, nusprendė grįžti ten, kur namai, – į Klaipėdą.
Pasak dešimt metų Vilniuje pragyvenusios maisto tinklaraštininkės Kristinos, viena pagrindinių priežasčių, paskatinusių grįžti, buvo nebeišnaudojamas didmiesčio potencialas ir noras sugrįžti prie šaknų.
„Turėjome namą užmiestyje, į miestą važiuodavome retkarčiais, o restoranai, teatrai ir kitos miestietiškos pramogos vis mažiau turėjo reikšmės. Pajautėme, kad norisi patogumo, kompaktiškesnio miesto, mažiau kamščių ir daugiau buvimo arčiau šeimos ir draugų. Atsirado noras grįžti prie savų šaknų ir atrodo, lyg tų dešimt metų net nebuvę, tu tiesiog grįžai namo. Važiuoji savo gatvėmis, viskas pažįstama – šiltas jaukumo jausmas“, – apie grįžimo įspūdžius kalba tinklaraštininkė.
Į namus sugrąžino namų ilgesys
Grožio specialistė Laura gimtąjį miestą paliko iš karto po studijų, kada išvyko į užsienį užsidirbti. Praleidusi emigracijoje trylika metų, moteris pasirinko grįžti vedina didelio namų ilgesio.
„Baigusi studijas labai norėjau sužinoti, kokia kultūra yra užsienyje, ir ten padirbėti. Planavau, kad išvyksiu trumpam, labai trumpam, tačiau viskas užsitęsė iki trylikos metų. Kada pasikalbėdavau su kitomis emigravusiomis lietuvėmis, jos pasakodavo, kaip grįžusios per Kalėdas į Lietuvą verkdavo apsikabinusios artimuosius prieš atsisveikinant“, – jautriais prisiminimais dalijasi Laura.
Panašią istoriją pasakoja ir bendrosios praktikos slaugytoja Irena. Moteris, pragyvenusi kelerius metus Vokietijoje, nusivylė šia šalimi ir, matydama vis labiau tobulėjančią tėvynę, priėmė sprendimą grįžti. Tik šį kartą ne į gimtuosius Telšius, o į uostamiestį.
„Sugalvojau išvažiuoti į kitą šalį, norėjau save išbandyti. Nusivyliau Vokietija, pasiilgau Lietuvos, kur grįždavau kiekvienais metais ir vis matydavau, kaip ji gražėja ir tobulėja. Net nesulyginami dalykai, kaip tu jautiesi ten ir čia. Užsienyje visada būsi svetimas, o Klaipėdoje jaučiuosi dirbanti prasmingą darbą, padedu saviems žmonėms, kas mane labai veža“, – sako slaugytoja Irena.
Iš visų pasaulio vietų rinktųsi tik Klaipėdą
Gyvenamosios vietos pakeitimas visada yra rimtas pokytis, atnešantis nemažai iššūkių ir galintis atgrasyti ne vieną. Medicinos sektoriuje dirbanti Ilona ramina: nors pradžia gali būti sunki, tačiau galiausiai viskas susistato į reikiamas vietas.
Penkiolika metų Airijoje praleidusi lietuvė teigia, jog Klaipėda nors ir nėra gimtasis miestas, tačiau jaučiasi lyg būdama namuose.
„Dar studijų metais jaučiau, kad čia yra mano vieta, kur ir turėčiau pasilikti. Grįžus iš Airijos, nors ir pradžia buvo sunki, bet vėliau su šeima puikiai įsivažiavome. Labai dažnai kartoju, ir turbūt visiems jau atsibodo, tačiau jeigu reikėtų rinktis, kur pasaulyje norėčiau gyventi, aš nieko kito nesirinkčiau – tik Klaipėdą. Matosi, kaip tvarkosi miestas, yra padaryti parkai, aikštelės vaikams, takai prie jūros. Man patinka, kad Klaipėda, nors ir nėra mažas miestas, bet viskas čia kompaktiška ir greitai pasiekiama“, – miesto pranašumus vardija Ilona.
Atstumas – lengvai įveikiama kliūtis
Visos keturios pašnekovės dažniausiai mini panašius miesto pranašumus, dėl kurių Klaipėdoje verta gyventi – ramybė, kompaktiškumas, gamtos gausa ir lengvas susisiekimas. Tinklaraštininkė Kristina sako, jog nors ir dažnai tenka važiuoti darbo reikalais į sostinę, atstumas problemų nesukelia.
„Klaipėda yra labai patogus miestas. Taip, čia gal mažiau pramogų, bet jei nesinori leisti laiką didmiesčio problemose, tai tikrai Klaipėda laukia išskėstomis rankomis visų atvykstančiųjų. Ypač kovidas parodė, kaip pasikeitė daugybės žmonių darbinė situacija, ir kad nėra sudėtinga keisti aplinką, galima dirbti nuotoliu. Lietuva yra maža ir atstumas lengvai įveikiamas“, – kalba Kristina.
Vieniems pliusai, kitiems – minusai
Nors ir visos istorijos pozityvios ir laimingos, tačiau moterys pastebi ir tam tikrus miesto trūkumus: trūksta erdvių jaunimui, gyvybingesnio senamiesčio ir daugiau įtraukiančių veiklų. Tiesa, kas vienam minusas, kitam yra pliusas. Prieš ketverius metus į uostamiestį atsikrausčiusi Ilona ramų miesto tempą vertina kaip paskatą lėčiau gyventi skubančiame pasaulyje, o slaugytoja Irena tiki – miestas anksčiau ar vėliau, bet vis tiek susitvarkys.
„Aš esu optimistė ir galvoju, kad jeigu miestas tvarkosi, tai jis kažkada ir susitvarkys. Per tiek metų ir taip viskas pagražėjo, pašvarėjo, žmonės kitokie pasidarė, labiau europietiški ir draugiški. Labai džiaugiuosi gyvenimu čia, viskas faina ir labai smagu“, – pokalbį pabaigia Irena.
