Rytų Lietuvos gyventojui pilkapynai yra įprastas ir puikiai pažįstamas archeologinis paveldas, nes jų yra išlikę šimtai, o Vakarų Lietuvoje susiduriame su visiškai kitokia situacija. Pilkapių būta, tačiau dėl įvairių priežasčių jie sunaikinti.
Visame regione tėra viena vieta, kurioje galima pasigrožėti kelių tūkstančių metų senumo pilkapiais, specialiai po tyrimų rekonstruotais ir paliktais edukacijai. Tik retas apie tokių egzistavimą žino.
Žemdirbystės pasekmė
Pirmiausia reikėtų paaiškinti, jog dabartinės Lietuvos teritorijoje pilkapiuose laidota skirtingais laikais. Rytinėje šalies dalyje mirusieji kelių metrų aukščio žemių kauburiais buvo apipilami iki pat viduramžių, todėl tai – jauniausi ir geriausiai išlikę pilkapiai (pvz., net per 150 VIII-XIII a. datuojamų pilkapių turintis Karmazinų archeologinis kompleksas Vilniaus rajone).
Tuo tarpu mūsų regione išskiriama net atskira Vakarų baltų pilkapių kultūra, menanti II-I tūkstantmečius pr. Kr. Čia pilkapiai išnyksta I mūsų eros amžiuje, kai mirusiuosius imta laidoti plokštiniuose kapuose su akmenų vainikais.
Taigi, Vakarų Lietuvoje pilkapiai mena bronzos amžių. Galima paminėti buvusius pilkapynus Klaipėdos r. (Kvietinių, Šernų, Kretingalės, Mišeikių ir kt.), Kretingos r. (Šlažių, Šlikių, Kvecių, Ėgliškių, Kurmaičių, Baublių, Žvainių ir kt.), Skuodo r. (Mosėdžio ir kt.). Tačiau visi šie pilkapynai buvo arba sunaikinti dėl žmonių ūkinės veiklos, arba ištyrus archeologams nebeatkurti žemių sampilai, kai kur likę vos pusmetrio aukščio kauburiukai (Mosėdžio, Kvietinių atvejai).
Yra tik viena vieta, kurioje galima išvysti, kaip realiai atrodė legendiniai vakarų baltų milžinkapiai: tai Padvarių pilkapynas, esantis visai netoli Kretingos miesto šiaurinio paribio, Padvarių tvenkinio (patvenktos Akmenos upės) dešiniajame krante. Čia iki mūsų dienų išliko net 8 natūralaus dydžio pilkapiai.
„Vakarų Lietuvos pilkapynų atveju daug ką lėmė intensyviau nei Rytų Lietuvoje besivysčiusi žemdirbystė. Aukštaitijoje šimtai pilkapių išliko, nes jie – miške. Be to, jų ir amžius jaunesnis. Tie pilkapynai, kurie pateko į žemdirbių valdas, buvo nuskleisti, išardyti. Kasant žvyrą karjeruose – taip pat. O ir archeologai po tyrimų tų sampilų paprastai nebeatkurdavo.
Tik laimingo atsitiktinumo dėka iki XX a. antrosios pusės išlikę ištirti ir atkurti Padvarių pilkapiai – unikalus atvejis net ir visoje Lietuvoje, nes ten dar padarytas ir pilkapio skerspjūvis„, – „Vakarų ekspresui“ teigė Klaipėdos universiteto archeologas dr. Gintautas Zabiela.
Šio 1979–1980 m. vykdyto ir precedento neturėjusio projekto autorius – žymusis kraštotyrininkas, archeologas, Kretingos garbės pilietis Ignas Jablonskis (1911–1991).
Padvarių fenomenas
Žvelgiant istoriškai, prieš patvenkiant Akmenos upę (suformuoti Kurmaičių ir Padvarių tvenkiniai), dešiniajame jos krante, ties Padvarių ir Kurmaičių kaimais, būta ištiso didelio pilkapyno. Kurmaičių milžinkapiai beveik sunaikinti dar prieškariu, o štai arčiau Kretingos miesto buvę Padvarių pilkapiai išliko. Juos 1976–1979 m. ir ėmė tirti I. Jablonskis, susidūręs su 22 pilkapiais, kurių amžius – nuo II a. pr. Kr. iki I a. po Kr.
Ankstyviausiuose pilkapiuose žmonės laidoti sudeginti, kaulelius su pelenais suberiant į duobutę arba molinę urną, kurią pridengdavo akmeniu. Pilkapių viduje buvusiuose kapuose (jų būdavo 4–5) iš mūsų eros priešaušrio rasti vos 4 paprasti iš įvijų padaryti žalvariniai žiedai, 2 maži peiliukai, gintaro karolis.
Mūsų eros pirmojo amžiaus pilkapiuose aptiktos labai negausios geležinių kirvių, ietigalių, pjautuvo, žąslų, žalvarinės segės įkapės. 20-yje pilkapių laidota mediniuose karstuose. Tačiau visi pilkapiai turi sau būdingus akmenų vainikus, sukrautus keliais aukštais.
Paaiškėjo, kad bėgant šimtmečiams pilkapiai žemėjo ir lėkštėjo, tad labai gaila, jog mes nebegalime pamatyti, kaip atrodė 3–3,5 tūkst. metų senumo pilkapis. Jei ne I. Jablonskio toliaregiškas požiūris, neišvystume ir jauniausiųjų, kuriems apie 2 tūkst. metų.
„Kretingos ir tolimesnių apylinkių gyventojai pilkapių pavadinimo jau nebežinojo. Jie juos vadino milžinkapiais arba kapmilžiais. Taip buvo vadinami Rūdaičių ir Sauserių pilkapiai. Padvarių pilkapiai žmonių buvo pamiršti, tačiau vieta – stati Akmenos upės slėnio atšlaitė – seniau buvusi vadinama pilale. Žmonių pasakojimu, milžinkapiuose esą palaidoti milžinai. Tikrovė kitokia, nors ne mažiau įdomi už legendas“, – 1980-aisiais laikraštyje „Švyturys“ rašė I. Jablonskis.
Anot jo, mūsų krašte tais laikais, kai mirusieji laidoti pilkapiuose, bendruomenės buvusios dar mažos ir neturtingos, nebuvo gajos tradicijos dėti įkapes, todėl pilkapiuose radinių yra itin mažai. Vakarų Lietuvoje rastų ir muziejuose saugomų iš bronzos pagamintų ginklų apskritai galima skaičiuoti ant dviejų rankų pirštų, ir tie radiniai dažniausiai ne iš kapų, o atsitiktinai rasti.
Tiesa, Padvariuose buvo vienas pilkapis (Nr. 9), kurio įkapės privertė archeologus sukti galvas ir bandyti ieškoti atsakymų. Jo dugne aptikti du dideli šlako (geležies lydymo subprodukto) gabalai. Versija: tai – itin gerbto kalvio arba metalurgo įkapės, nes šlako gabalai buvo aptikti kapo kontūro viduje, tarsi įdėti mirusiajam kaip įkapės iš abiejų kapo duobės pusių.
I. Jablonskis dar tais laikais puikiai suvokė situaciją, todėl ėmė rašyti raštus į sostinę, tuometį Lietuvos TSR istorijos institutą. Kalbama, jog teko belstis į valdžios duris net Maskvoje, mat kraštotyrininkas pasiūlė iki tol neregėtą naujovę: pilkapius po tyrimų atkurti, rekonstruoti, o viename iš betono skiedinio net padaryti skerspjūvį su paženklintomis urnų vietomis.
„Žmonės pamiršo, nebegali įsivaizduoti tų legendinių savo gimtojo krašto milžinkapių, kurių išorė dažnai vertingesnė už labai menkas pilkapių įkapes. Juk tai – antikos laikais mirusių mūsų prosenelių antkapiai! Išlikę tuometiniai kultūros paminklai visur pasaulyje saugomi ir rodomi turistams.
Todėl dalis Padvarių pilkapių buvo restauruoti. Pilkapių akmenų vainikai ir aptvėrimai tebėra tokie, kokie jie buvo ką tik juos supylus. Šios rūšies paminklas mūsų krašte atstatytas pirmą kartą, labai mažomis jėgomis. Pasakų milžinkapiai virto tikrove. Juos galima pamatyti Padvariuose“, – viltingai rašė archeologas.
Deja, jo lūkesčiai neišsipildė: važiuodami Darbėnų plentu ties Padvarių pilkapynu nešvysite jokio informacinio ženklo. Net pačiame pilkapyne nėra nei paveldosauginio stulpelio / lentelės, nei informacinio stendo. Apaugęs brūzgynais, neprižiūrimas, ilgus metus buvęs šiukšlynu ir tik savanorių dėka bent minimaliai sutvarkytas, bet taip ir netapęs lankytinu objektu, kaip to troško I. Jablonskis.
Susapnuoti lobiai
Į šiaurę nuo Padvarių pilkapyno buvę dar vieni milžinkapiai, kurių istorija privertė už galvos griebtis net patį Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėją, vieną Lietuvos kariuomenės architektų bei entuziastingą archeologą kretingiškį gen. Vladą Nagevičių (1880–1954).
1926 m. dienraštyje „Lietuva“ jis pagarsino neįtikėtiną atvejį, susijusį su pilkapių naikinimu jau ne dėl žemdirbystės ar kitokios žmogaus ūkinės veiklos, o dėl... susapnuotų lobių paieškos.
„Vietos gyventojas Nikodimas Tomašauskas, jau apysenis žmogus, mažažemis, pasitrankęs šiek tiek po pasaulį, dirbęs kažink kada paprastu darbininku garsiuose kasinėjimuose ties Sevastopoliu Chersonuose (Ukrainos miesto apylinkės, kuriose buvo rasti skitų pilkapių aukso lobiai – aut. past.), saugalvojo ieškoti lobio savo Kurmaičių sodžiaus kalvoje, vietos žmonių vadinamoje „pilalė“.
Sugalvojo tą darbą atlikti, pasiremdamas tokiais daviniais, kaip vienos dievotos moters matytu sapnu apie užkastas šioje vietoje monstrancijas (tai – katalikų liturginiai, prabangūs, neretai sidabriniai ar paauksuoti indai – aut. past.), kielikus (liturgines taures – aut. past.), vyskupų lazdas ir kitas bažnytines brangenybes, o iš dalies kitų žmonių pasakojimais apie per sumą (šventas mišias – aut. past.) išeinantį iš tos pilalės kunigą bažnytiniuose rūbuose, laikantį čia pamaldas ir po to vėl kažkur iš akių išnykstantį...“ – pramanus aprašė generolas.
Lobiais pilkapiuose šventai įtikėjęs senolis darbavosi iš peties.
„Atkaklus kasinėtojas jau baigia sunaikinti neaukštą kalnelį: nei saulė, nei lietus, nei šaltis nesustabdo ir neatšaldo jo pasiryžimo. Trečius metus dirbdamas nukasė jau kelis šimtus vežimų neužtikęs šiuo tarpu laukiamų brangenybių, o susidūręs su kažkokiais jam mažai įdomiais kaulais ir pelenų likučiais.
Išsikasta jau giliai: nusilpnėjusios rankos tai šen, tai ten duria kastuvą į tyrą niekuomet neperkastą smėlį, o įdurtas žemėn smailas ilgas geležis badant, sudaro jam iliuziją dundėjimo, lyg nuo pasiektų jau gilumoje žemės skliautų, po kuriais būsią užmūryti turtai. Smėlio protarpiuose žėrinčios ieškotojo akys pastebi net kažkokius simbolinius ženklus, anot jo žodžių, panašius savo forma į vyskupo lazdą“, – rašė V. Nagevičius.
Generolas jau suprato, kad senolis baigia sunaikinti pilkapius, todėl kreipėsi į atitinkamas institucijas, kad paramanais įtikėjęs entuziastas būtų sustabdytas. Bet žemaitis yra žemaitis. „O aš vis tiek kasiu giliau“, – taip jis tiesiai į akis pasakė pačiam V. Nagevičiui.
1929 m. senolis dailia rašysena parašė laišką Švietimo ministerijos Archeologijos komisijai į laikinąją sostinę Kauną. Jis skundėsi, kad dar 1927 m. prašė leisti tęsti darbus, bet jam griežtai neleido. Panašu, kad kasė ir be leidimo.
„1927 metais kasinėdamas prikasiau trijų žmonių lavonų kaulus, iš kurių galima buvo spręsti, kad tai yra senovės arba geriau pasakius viduramžio žmonių kaulai. Be to, radau sudarytus sklepus (rūsius – aut.past.). Po kalbamais sklepais yra brukis (grindinys – aut. past) ir man kasinėjant pasisekė surasti žymę, kuri reiškė R. K. Vyskupų lazdos ženklas“, – rašė Nikodimas.
Pilalę valstybės globon tik 1935 m. perdavė Nikodimo sūnus. Ji pradėta po truputį tirti. Paaiškėjo, kad tose apylinkėse yra ištisas baltų pilkapynas, kurį I. Jablonskis datavo I tūkstm. pr. Kr. Dabar visi Kurmaičių pilkapiai toje vietoje sunaikinti, prie ko 1941 m. prisidėjo ir raudonarmiečiai, sugalvoję pilkapyne įrengti dotą ir jį perkasę.
Liko tik Nikodimo iškapstyta ilga, 4 metrų pločio duobė Padvarių tvenkinio pakrantėje.
Išsikasta jau giliai: nusilpnėjusios rankos tai šen, tai ten duria kastuvą į tyrą niekuomet neperkastą smėlį, o įdurtas žemėn smailas ilgas geležis badant, sudaro jam iliuziją dundėjimo, lyg nuo pasiektų jau gilumoje žemės skliautų, po kuriais būsią užmūryti turtai. Smėlio protarpiuose žėrinčios ieškotojo akys pastebi net kažkokius simbolinius ženklus, anot jo žodžių, panašius savo forma į vyskupo lazdą“, – rašė V. Nagevičius.
Generolas jau suprato, kad senolis baigia sunaikinti pilkapius, todėl kreipėsi į atitinkamas institucijas, kad paramanais įtikėjęs entuziastas būtų sustabdytas. Bet žemaitis yra žemaitis. „O aš vis tiek kasiu giliau“, – taip jis tiesiai į akis pasakė pačiam V. Nagevičiui.
1929 m. senolis dailia rašysena parašė laišką Švietimo ministerijos Archeologijos komisijai į laikinąją sostinę Kauną. Jis skundėsi, kad dar 1927 m. prašė leisti tęsti darbus, bet jam griežtai neleido. Panašu, kad kasė ir be leidimo.
„1927 metais kasinėdamas prikasiau trijų žmonių lavonų kaulus, iš kurių galima buvo spręsti, kad tai yra senovės arba geriau pasakius viduramžio žmonių kaulai. Be to, radau sudarytus sklepus (rūsius – aut.past.). Po kalbamais sklepais yra brukis (grindinys – aut. past) ir man kasinėjant pasisekė surasti žymę, kuri reiškė R. K. Vyskupų lazdos ženklas“, – rašė Nikodimas.
Pilalę valstybės globon tik 1935 m. perdavė Nikodimo sūnus. Ji pradėta po truputį tirti. Paaiškėjo, kad tose apylinkėse yra ištisas baltų pilkapynas, kurį I. Jablonskis datavo I tūkstm. pr. Kr. Dabar visi Kurmaičių pilkapiai toje vietoje sunaikinti, prie ko 1941 m. prisidėjo ir raudonarmiečiai, sugalvoję pilkapyne įrengti dotą ir jį perkasę.
Liko tik Nikodimo iškapstyta ilga, 4 metrų pločio duobė Padvarių tvenkinio pakrantėje.
