„Jei žiū­ri į sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lio pa­si­rin­ki­mą kaip į pro­jek­tą ir nau­dos šal­ti­nį, yra di­de­lė ti­ki­my­bė, kad tau pa­vyks, bet re­sur­sai per tam tik­rą lai­ką iš­seks ir lai­min­gas ne­bū­si, nes da­rai ne tai, ką vi­sa­da no­rė­jai“, – sa­ko di­plo­muo­ta tei­si­nin­kė, at­ra­du­si sa­ve sri­ty­je, ku­ri ją do­mi­no nuo pa­aug­lys­tės – ta­pu­si vi­za­žo mo­ky­to­ja ir mo­kan­ti gro­žio pa­slap­čių Aly­taus jau­ni­mo cen­tre.

Pa­tai­kė ant „gro­žio ban­gos“

„Per to­kį, at­ro­dy­tų, ga­na lėkš­tą da­ly­ką kaip ma­kia­žas at­ran­du daug gi­lių ir reikš­min­gų gy­ve­ni­mo as­pek­tų, nes man tai yra tik prie­mo­nė, ku­ri pa­de­da pa­žin­ti mer­gai­tes ir mo­te­ris bei iš­mo­ky­ti jas pa­mil­ti sa­ve“, – sa­ko A.Či­ki­še­vie­nė.

Pra­ve­riant jau­kios gro­žio stu­di­jos du­ris, ži­no­ma, sun­ku iš­veng­ti ste­re­o­ti­po, kad vi­za­žo mo­ky­to­ja di­dži­ą­ją da­lį sa­vo lai­ko ir pa­stan­gų ski­ria iš­orės puo­se­lė­ji­mui. Pa­šne­ko­vė šyp­so­si: taip ma­no dau­ge­lis, nes ste­re­o­ti­pai ga­jūs.

Tie­sa, jos ge­riau­sia stu­di­jų lai­kų drau­gė, to­kia iš­li­ku­si iki šiol, la­bai nu­ste­bo, kad Alio­na ry­žo­si vi­siš­kai pa­keis­ti veik­los sri­tį ir pri­si­mi­nė po­mė­gį, apie ku­rį ben­dra­kur­siai ne­la­bai ką ir ži­no­jo – ne gro­žio prie­mo­nės bū­si­moms tei­si­nin­kėms prieš se­si­jas rū­pė­jo.

Pir­mo­ji A.Či­ki­še­vie­nės spe­cia­ly­bė ir jos sva­jo­nių pro­fe­si­ja – tei­sė, bai­gu­si Eu­ro­pos Są­jun­gos tei­sės spe­cia­li­za­ci­jos ma­gist­ran­tū­rą, ti­kė­jo­si, kad ši bus pa­klau­si ieš­kant dar­bo. Ta­čiau pa­gal spe­cia­ly­bę taip nie­ka­da ir ne­dir­bo, nes tuo me­tu Aly­tu­je dar­bo ne­ra­do, o iš­va­žiuo­ti į ki­tą mies­tą ne­no­rė­jo. Vė­liau gi­mė dvi duk­ros, joms pa­au­gus, mo­te­ris pra­dė­jo svars­ty­ti: ką no­rė­tų veik­ti gy­ve­ni­me? La­bai dė­kin­ga ar­ti­mie­siems, vy­rui ir tė­vams, ku­rie pa­lai­kė jos su­ma­ny­mą. Ne taip leng­va pa­si­ryž­ti pa­dė­ti į stal­čių di­plo­mą, pa­rei­ka­la­vu­sį tiek jė­gų, fi­nan­si­nių in­ves­ti­ci­jų ir pra­dė­ti vis­ką nuo nu­lio. Juo­lab to­kio­je „ne­rim­to­je“ – gro­žio – sfe­ro­je.

„Di­de­lė ma­no sėk­mės da­lis yra tai, kad vi­za­žas, ma­kia­žai šian­dien yra ant ban­gos, dau­ge­lis no­ri iš­mok­ti gro­žio kū­ri­mo pa­slap­čių, bet ban­gos at­ei­na ir pra­ei­na. To­dėl vi­sa­da tu­riu ženg­ti žings­ne­liu prie­ky­je, kad ga­lė­čiau pa­siū­ly­ti kaž­ką įdo­maus“, – sa­ko Alio­na, dau­giau kaip prieš me­tus pra­vė­ru­si Jau­ni­mo cen­tro du­ris ir su­lau­ku­si pa­siū­ly­mo pa­ban­dy­ti. Iš pra­džių pra­dė­jo dirb­ti su su­au­gu­sių­jų gru­pe, vė­liau pri­si­jun­gė moks­lei­vės, o da­bar gro­žio stu­di­jo­je „Fe­mi­na La­e­ta“ – tik­ras ant­plū­dis.

Ma­mos ir duk­ros

A.Či­ki­še­vie­nės duk­ry­tėms Ame­li­jai ir Evi­tai – aš­tuo­ne­ri ir še­še­ri. „Fan­tas­tiš­kos dan­gaus do­va­no­tos pa­ne­ly­tės“, – tei­gia apie jas ma­ma, ku­riai ne­rei­kia ra­gin­ti mer­gai­čių pa­bū­ti mo­de­liu­kais, kai jos auk­lė­ti­nės mo­ko­si pie­ši­mo ant vei­do pa­slap­čių.

Ma­mos ir duk­ros, lan­kan­čios Alio­nos va­do­vau­ja­mą gro­žio stu­di­ją, va­do­vės pa­ste­bė­ji­mu, ku­ria la­bai gra­žią san­ty­kių gi­ją, pa­de­dan­čią joms ras­ti ben­drą kal­bą bet ku­rio­je gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jo­je. „Se­sės“, – juo­kau­da­ma va­di­na to­kius du­e­tus pa­šne­ko­vė, ku­riai la­bai sma­gu ste­bė­ti, kaip ma­mos ir duk­ros ne tik mo­ko­si ma­kia­žo pa­slap­čių, bet ir pa­gi­ria vie­na ki­tą ar pa­ta­ria, ką da­ry­ti ki­taip.

„Ne, duk­ry­te, ne­no­rė­čiau, kad taip pa­si­da­žiu­si iš na­mų ei­tum…“ – sa­vo ma­mos ato­dū­sį ir šian­dien pri­si­me­na Alio­na. Jos pir­mo­ji ma­kia­žo „mo­ky­to­ja“ – kai­my­nė – iš­mo­kė sto­ru juo­du pieš­tu­ku pa­ryš­kin­ti apa­ti­nę akies li­ni­ją. Ta­čiau iš­min­tin­ga mer­gai­tės ma­ma pro­ble­mą iš­spren­dė vi­sai ne drau­di­mais – už­ra­šė try­li­ka­me­tę Alio­ną į tuo­me­čio Jau­ni­mo cen­tro gro­žio mo­kyk­lą.

„Sa­vo­tiš­ka kil­nių­jų mer­gai­čių mo­kyk­la“ – taip už­si­ė­mi­mus su šyp­se­na šian­dien api­bū­di­na pa­šne­ko­vė. Mo­kė­si ne tik gro­žio pa­slap­čių, bet ir ben­dra­vo su psi­cho­lo­gu, kos­me­to­lo­gu. Ne­tru­kus ma­ma pa­ste­bė­jo, kad duk­ra jau mo­ka elg­tis su kos­me­ti­ka. Pa­ti Alio­na šia sri­ti­mi tuo­met su­si­do­mė­jo kur kas gi­liau.

„Pir­mo­ji ma­no kre­mi­nė pud­ra bu­vo „Ba­let“, o tu­šas „Le­ning­rad“ – pa­spjau­dai ir pa­si­da­žai, tur­būt dar dau­ge­lis mo­te­rų to­kią kos­me­ti­ką pri­si­me­na“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė, pri­si­mi­nu­si tuo­me­tį gro­žio prie­mo­nių ne­pri­tek­lių. Ta­čiau lai­kai kei­tė­si, iš pra­džių ūž­te­lė­jo kos­me­ti­kos la­vi­na į par­duo­tu­ves, o vė­liau ir pa­mo­kė­lių, kaip ja nau­do­tis, in­ter­ne­to pla­ty­bė­se at­si­ra­do. Re­gis, tik no­rėk ir ban­dyk. Juo­lab šiuo­lai­ki­nių pa­aug­lių ma­mos vei­kiau gal­vo­ja, kaip duk­ras nuo veid­ro­džio ir as­me­nu­kių nu­kel­ti, o ne į vi­za­žo pa­mo­kas už­ra­šy­ti. Tai ko mo­ko Alio­na, jei jos gro­žio stu­di­ja su­lau­kia to­kio su­si­do­mė­ji­mo?

Kiek­vie­nai – sa­vi­tas gro­žio re­cep­tas

„Svar­biau­sia yra ne tai, ko mer­gi­nos ir mo­te­rys mo­ko­si, bet ką jos iš­si­ne­ša iš gro­žio mo­kyk­los už­si­ė­mi­mų. Stu­di­jos pa­va­di­ni­mas, iš­ver­tus iš lo­ty­nų kal­bos, reiš­kia „lai­min­ga mo­te­ris“. Kos­me­ti­ka yra tik prie­mo­nė, ku­ri pa­de­da iš­mok­ti pa­mil­ti sa­ve, įgy­ti pa­si­ti­kė­ji­mo, ta­da mo­te­ris ga­li dau­giau duo­ti ki­tiems, nes yra lai­min­ga“, – įsi­ti­ki­nu­si A.Či­ki­še­vie­nė, pa­de­dan­ti sa­vo stu­di­jos lan­ky­to­joms su­si­kur­ti in­di­vi­du­a­li­zuo­tą gro­žio re­cep­tą, su­pras­ti, ko­kia kos­me­ti­ka joms tin­ka ir pa­tin­ka, nepa­si­klys­ti jos gau­so­je. Ir jei po pir­mų už­si­ė­mi­mų mer­gi­nos ne­re­tai yra pa­si­ruo­šu­sios bėg­ti nu­siaub­ti ar­ti­miau­sią kos­me­ti­kos par­duo­tu­vę, tai jau ne­tru­kus jos la­bai ati­džiai pra­de­da rink­tis ir ne­iš­lai­dau­ja, nes su­ži­no, kas joms tin­ka.

Ge­riau­sias įver­ti­ni­mas va­do­vei – iš­girs­ti pa­aug­lių at­vi­ra­vi­mus, kad jos iš­mo­ko pui­kiai jaus­tis ir be ma­kia­žo, nes įgi­jo vi­di­nio pa­si­ti­kė­ji­mo. Ar tai reiš­kia, kad gro­žio spe­cia­lis­tas – be­veik pu­sė psi­cho­lo­go? Alio­na ne­abe­jo­ja, kad vis­kas sly­pi gal­vo­je, o ma­kia­žas tė­ra prie­mo­nė, per ku­rią ji pa­ma­to daug gra­žių sie­lų.

Aliona Čikiševienė // Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.

„Su­au­gu­sioms mo­te­rims gro­žio mo­kyk­la yra ge­ra lais­va­lai­kio for­ma, tik­ra do­va­na, kad Jau­ni­mo cen­tre ga­li­me pa­siū­ly­ti vis dau­giau įdo­mių veik­lų, ma­tau, kad žmo­nėms to rei­kia. Nuo­lat kar­to­ju sa­vo mo­ki­nėms: „Esu lai­min­ga ir dė­kin­ga, kad pa­si­rin­ko­te ma­ne, o ne TV pul­tą ir šil­tas ko­ji­nes.“ Mo­ki­nės yra ma­no va­rik­lis ir mo­ty­va­ci­ja, dėl jų no­ri­si kur­ti, aug­ti, to­bu­lė­ti“, – sa­ko A.Či­ki­še­vie­nė.

Jos gal­vo­je su­ka­si daug su­ma­ny­mų, pa­vyz­džiui, šiuo me­tu va­do­vė pra­dė­jo ruoš­ti mer­gi­nas gru­pei, ku­ri mo­ky­sis at­lik­ti sce­nos ma­kia­žą. To­kios pa­gal­bos la­bai rei­kia ir ko­le­goms Aly­taus jau­ni­mo cen­tre, po ku­rio sto­gu gy­vuo­ja dau­gy­bė ko­lek­ty­vų, vyks­ta įvai­rūs ren­gi­niai. Kol kas Alio­na kon­sul­tuo­ja jau­nuo­sius at­li­kė­jus, su­ren­gė ben­drą pa­mo­ką su vo­ka­lo stu­di­jos „Bel Kan­to“ dai­ni­nin­kais, mo­kė, kaip pro­fe­sio­na­liai pa­sig­ra­žin­ti li­pant į sce­ną. Šis su­ma­ny­mas ki­lo jų va­do­vei Al­do­nai Ra­ma­naus­kai­tei.

No­ri duk­roms pa­ro­dy­ti se­ne­lių kraš­tą – Uk­rai­ną

Ko­kia pir­mo­ji aso­cia­ci­ja jums at­ei­na į gal­vą iš­gir­dus, kad rei­kia su­kur­ti ma­kia­žą Lie­tu­vos šimt­me­čiui? Ži­no­ma, ant skruos­to nu­pieš­ta tri­spal­vė bus pui­ki, bet jau ma­ty­ta idė­ja. A.Či­ki­še­vie­nė ir jos mo­ki­nės į te­mą pa­žiū­rė­jo kur kas sa­vi­tes­niu ra­kur­su – pa­ban­dė iš­reikš­ti ma­kia­žo spal­vo­mis sa­vo vi­di­nę lais­vę ir in­di­vi­du­a­ly­bę. Mer­gi­noms pui­kiai pa­vy­ko, o jų dar­bus įam­ži­no ko­le­gos iš Jau­ni­mo cen­tro fo­to­gra­fi­jos stu­di­jos.

„Mū­sų šei­mos is­to­ri­ja – kiek ne­įpras­ta, ga­li­ma sa­ky­ti, kad mū­sų pa­trio­tiz­mas ir mei­lė Lie­tu­vai pa­si­žy­mi sla­viš­ku už­si­de­gi­mu ir lie­tu­viš­ku nuo­sai­ku­mu“, – Alio­na pa­sa­ko­ja sa­vo tė­ve­lių, ku­rie abu yra ki­lę iš Uk­rai­nos, at­vy­ki­mo į mū­sų ša­lį is­to­ri­ją. Ma­ma lie­tu­viš­ką pa­jū­rį pa­mi­lo dar vai­kys­tė­je, nes jos dė­dė bu­vo ve­dęs klai­pė­die­tę. Vė­liau mo­kė­si Lie­tu­vo­je ir su­si­pa­ži­no su tė­čiu, ku­ris iš Uk­rai­nos bu­vo pa­šauk­tas tar­nau­ti Kau­ne. Su­si­tuo­kę jau 35-erius me­tus gy­ve­na Aly­tu­je, čia gi­mė Alio­na. Jos tė­tė yra Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės at­sar­gos ka­ri­nin­kas, tar­na­vęs 25 me­tus, ma­ma – 16 me­tų. Vy­ras – taip pat ka­riš­kis.

Vai­kys­tė­je Alio­na su tė­vais ne kar­tą vie­šė­jo Uk­rai­no­je, ta­čiau pra­si­dė­jus ne­ra­mu­mams jau se­no­kai ten ne­si­lan­kė – Do­nec­ke gy­ve­nan­tys ar­ti­mie­ji pa­sa­ko­ja apie šian­dien te­beg­riau­din­čias ka­no­na­das. Mo­te­ris la­bai no­rė­tų se­ne­lių kraš­tą pa­ro­dy­ti sa­vo duk­roms, ji pa­ti už­au­go gir­dė­da­ma uk­rai­nie­tiš­kas dai­nas, nors pa­ti šia kal­ba ne­kal­ba. Uk­rai­na bu­vo la­bai stip­riai ru­si­na­ma, pa­vyz­džiui, Alio­nos ma­ma mo­kyk­lo­je mo­kė­si ru­sų kal­ba.

„Kaip ma­no ma­ma mėgs­ta sa­ky­ti, to­kia jau mū­sų šei­mos is­to­ri­ja, kad esa­me dau­giau pa­sau­lio pi­lie­čiai, bet vi­sa šir­di­mi pa­mi­lo­me Lie­tu­vą ir Aly­tų“, – dės­to A.Či­ki­še­vie­nė, ku­ri Dzū­ki­jos mies­tą va­di­na „fan­tas­tiš­ku mies­tu au­gin­ti vai­kus“.

Su­ma­ny­mų ne­sto­ko­jan­ti Jau­ni­mo cen­tro mo­ky­to­ja šį pa­va­sa­rį ža­da su­reng­ti ir an­trą sėk­min­gų mo­te­rų se­mi­na­rą, ku­rio da­ly­vės pa­si­da­ly­tų pa­tir­ti­mis su abi­tu­rien­tė­mis, kaip joms se­kė­si at­ras­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią.