Lietuviai kaip ir kitos tautos juokiasi iš įvairiausių dalykų – nesusipratimų, godumo, pasipūtimo, svetimų nesėkmių, politikų, patys iš savęs ir visokių kitokių dalykų. Tačiau mums, palyginus su anglais, savo humoru garsėjančiais visame pasaulyje ir kuriems juokavimai yra neatsiejama gyvenimo dalis, nes jie šaiposi iš visko, dar reikėtų pasimokyti humoro subtilybių.
Skandinavų humoras taip pat turi savo veidą, jam būdingas lengvas absurdiškumas. Skirtingai nuo lietuvių, skandinavai beveik neturi politinių temų. O mes mėgstame pasišaipyti iš politikų ir politikos.
Pasišaipyti iš savęs lietuviai dar tik mokosi, nes kol kas daug smagiau šaipytis iš kaimyno ar kolegos. Anot psichologų, gebėjimas pasišaipyti pačiam iš savęs ir suprasti bei priimti tai, kad kiekvienas žmogus pasaulį mato savaip, yra vienas iš žmogaus psichologinės brandos požymių.
Stebima tendencija, kad lietuvių požiūris į humorą pamažu keičiasi, žmonės laisvėja, ir mes vis dažniau išdrįstame pasišaipyti ir iš savęs.
Praskaidrina nuotaiką
Fotomenininko Z.Bulgakovo fotografijos „Mano humoras apie mane“, pasirodžiusios jo „Facebooko“ paskyroje, iš karto sulaukė alytiškių susidomėjimo.
Anot Z.Bulgakovo, ne tik gyvenime, bet ir fotografijoje humoristinių momentų jis ėmėsi ieškoti nuo 1979-ųjų, todėl humoristinės fotografijos jo kūryboje ne atsitiktinumas ar pastarųjų metų darbai.
„Maždaug tuo metu Marijampolės (tuomet Kapsuko) fotoklubas pradėjo rengti su humoru susijusias parodas, kuriose buvo smagu dalyvauti. Bet tada mano humoras daugiausia buvo „konstruojamas“ naudojant fotomontažą – aišku, be jokio fotošopo, nes apie tai, kad jis kažkada bus, nė pagalvot negalėjome“, – dalijosi prisiminimais fotomenininkas.
Po ketverių metų, 1983-iaisiais, Z.Bulgakovas dalyvavo Bulgarijoje Gabrovo mieste vykusioje humoro bienalėje ir buvo pastebėtas kaip menininkas, net laimėjo kelionę į Gabrovo humoro muziejaus parodos atidarymą.
„Humoras mano fotografijoje tikrai ne pirmoje vietoje. Mieliausiai fotografuoju Alytų ir jo žmones. O gyvenime – tai visaip pasitaiko. Kartais šiaip – linksma ir tiek. O kartais humoristinis žiūrėjimo kampas padeda praskaidrinti nuotaiką visai nelinksmose situacijose. Na, pavyzdžiui, aš manau, jog mūsų su žmona Giedre netrumpai trunkanti santuoka dėl to taip ir užsitęsė, kad abu kartais imam juoktis tada, kai kiti verkia ar draskosi“, – jungtį su humoru apibūdino Z.Bulgakovas.
„Mano humoras apie mane“
Z.Bulgakovas juokauja, kad nuotraukų kolekciją „Mano humoras apie mane“ socialiniame tinkle reikėtų vadinti ne ciklu, o visu „serialu“, mat fotomenininkas ją vis papildo naujais darbais.
Anot alytiškio, beveik prieš dešimtmetį, nusipirkęs skaitmeninį fotoaparatą, norėjo perprasti fotošopo programą ir išmokti ja dirbti. „Pirmiausia su šia fotomontažo technika pradėjau kurti peizažus. Paskui sumąsčiau pagyvinti vaizdus žmonėmis. Pagalvojau, jog patogiausias modelis taigi aš pats – visada jį po ranka turėsiu ir ką norėsiu, tą su juo ir išdarinėsiu. Nereiks laiko gaišti aiškinant, kaip pozuoti. Tada ir nutariau kurti vien tik juokingus (bent man pačiam) vaizdelius“, – pasakojo Z.Bulgakovas.
Idėjų nuotraukoms menininkui netrūkdavo. Įdomios mintys ateidavo skaitant knygas, einant keliu, žiūrint į įvairius daiktus ar kalbantis su žmonėmis. „Kartą susimąsčiau, į ką panašus kopūstas, ir nutariau – ogi į mano galvą. Beliko tik sugalvot, kaip tai įtikinamai pavaizduoti“, – kūrybinės virtuvės duris pravėrė fotomenininkas.
Kai susikaupė nemažai įdomių darbų, 2009 metais Z.Bulgakovas suruošė parodą „Siurrealistinės konstrukcijos“, kuri buvo eksponuota Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje.
Tarsi vaikai
Kaip ir daugelis dalykų, kuriuos publikuojame viešai, sulaukia įvairių vertinimų, taip ir žinomo fotomenininko kūriniai, paskelbti „Facebooko“ tinkle, sulaukė atsiliepimų.
„Atsiliepimus, ypač „Facebooke“, dažniausiai sudaro tik vienas žodis „Patinka“. Labiausiai vertinu turiningus, ilgesnius komentarus – kartais jie būna labai taiklūs ir sukelia minčių kitiems siužetams. Kritiški atsiliepimai irgi savotiškai įdomūs“, – sakė Z.Bulgakovas.
Anot jo, kiekvienam žmogui-kūrėjui jo sukurti darbai tarsi vaikai. „Kuri, kuri, sukūręs džiaugiesi, po to norisi ir kitiems parodyti, ką sukūrei. Tačiau kartais pamatai, kad galėjai ir geriau padaryti. Tada tenka taisyti arba iš naujo perdaryti“, – apie meninių fotografijų gimimą pasakojo fotomenininkas Z.Bulgakovas.
Juokavo nuo senų laikų
Etnologas profesorius Libertas Klimka pasakojo, kad „Prima Aprilis“ žinoma iš antikos laikų kaip išdaigų ir nekaltų apgaulių diena. Tokia diena buvo nesvetima ir tradiciniams lietuvių papročiams. Pirmąją balandžio dieną kaime kaimynai vienas kitą patikrindavo, kaip pasiruošę pavasario darbams. Apsileidėliams ir tinginiams bernai iškrėsdavo pokštų. Sakykim, radę netvarkingai išmėtytus žemės ūkio padargus, užkeldavo juos ant pirties stogo ar įstumdavo linmarkon.
Moterys balandžio 1-ąją keisdavosi daržovių sėklomis, tik jokiu būdu kaimynei ugnies pečiui užkurti neskolindavo. Paaugusius vaikiukus truputį pamokydavo nuovokumo: pasiųsdavo pas kaimynę ko nors nesamo parnešti – paukščių pieno ar margo niekučio. Gi vaikai tądien žaisdavo „gyvo žalio“ – reikia su savimi turėti šviežią žalią lapelį, antraip gausi sprigtą į nosį.
Miestelėnai balandžio pirmosios juokus ir išdaigas pamėgo krėsti nuo XIX a. pradžios. Šią „madą“ Vilniuje įdiegė labai gyvybingos prigimties žmogus, žaižaruojantis sąmojumi ir kupinas išmonių, garsus medicinos profesorius Jozefas Frankas. Ne vienas jo kolega pakliuvo ant linksmuolio „meškerės“.
1817 metais Vilniaus inteligentai įkūrė Nenaudėlių („Šubravcų“) draugiją ir leido satyrinį laikraštėlį „Grindinio žinios“. Spaudos žodžiu, išjuokiant ir išsityčiojant buvo kovojama su pasenusiais papročiais ir visuomenės ydomis: girtavimu, azartiniais lošimais, tamsumu, pomėgiu bylinėtis, baudžiauninkų engimu, tuščiu didžiavimusi kilme ar turtais. 1822 metais caro valdžia draugiją uždarė, nes juokas yra pats pavojingiausias ginklas.
Tarpukariu satyros ir humoro tradicijas Vilniuje pratęsė menininkų ir universiteto profesorių klubas „Smorgonia“, kuris įkurtas prisiminus, kad Smurgonių miestelyje būta Radvilų įkurtos vienintelės tokios Europoje meškų dresavimo mokyklos.
1937 metais mūsų įžymusis tautosakininkas Jonas Balys išleido rinktinę „Lietuvių sąmojus“. O įvairių laikotarpių lietuvišką humorą etnologai Bronislava Kerbelytė ir Povilas Krikščiūnas sudėjo į knygą „Lietuvių liaudies anekdotai“, kuri buvo išleista 1994 metais.
„Teisėjas kaltinamajam: Ar jūs žinote, kiek galite gauti už melagingus parodymus? Žadėjo tūkstantį dolerių!
Žmona kandidatui į Seimo narius: Esu įsitikinusi, kad už tave balsuos visi dori žmonės. Menka paguoda: reikia, kad balsuotų dauguma...
Gatvėje: Kodėl prašai išmaldos? Aš noriu valgyti. O kodėl tu neini dirbti? Oho, kai aš dirbu, tai dar daugiau noriu valgyti!
Tėvas sūnui moksleiviui: O kur tavo dienoraštis? Aš jį paskolinau Petriukui. Jis nori savo tėvus išgąsdinti.
Kaimynas ūkininkas kaimynui: Antanai, ar tavo karvės rūko? Na ne, nerūko. Tada tavo tvartas dega!“ keletu trumpučių dialogų iš šių rinkinių pasidalijo prof. L.Klimka.
