Alytiškės sėkmės istorija: įkūrė savo saloną ir atidarė parduotuvę sostinėje

Pras­min­ga, kai ga­li sa­vo na­mais va­din­ti ir dar­bais gra­žin­ti mies­tą, me­nan­tį ne vie­ną gi­mi­nės kar­tą. Di­zai­ne­rės Vio­le­tos Sū­džiu­vie­nės ir jos vy­ro Re­gi­man­to so­dy­ba Bi­ru­tės gat­vė­je ne­kart įver­tin­ta kaip gra­žiau­siai tvar­ko­ma, jų dar­bo vie­ta – na­me su liū­tu­kais įsi­kū­ręs sa­lo­nas „Bliss“ – iš­ra­din­gai puo­šia­mas prieš Ka­lė­das, akį trau­kia va­sa­rą.

Vio­le­tos ku­ria­mi dra­bu­žiai pa­de­da klien­tėms at­ras­ti sa­vo sti­lių, o pa­čios di­zai­ne­rės po­zi­ty­vus po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą ver­čia stab­te­lė­ti ir su­si­mąs­ty­ti. Ar tik­rai mū­sų ap­lin­ko­je tiek daug ne­ga­ty­vo, o gal sklin­da jis iš vie­šo­sios erd­vės? Pa­si­ro­do, kar­tais už­ten­ka iš­jung­ti TV ir ei­ti… pa­bė­gio­ti. Štai toks pa­pras­tas ir sma­gus V.Sū­džiu­vie­nės re­cep­tas nuo pras­to oro ir ki­tų ne­gan­dų, ku­rį iš­ban­dy­ti 2019 me­tais te­rei­kia no­ro.

Iš­sau­go­jo se­ną­jį gim­na­zi­jos so­dą

Vio­le­ta – ket­vir­tos kar­tos aly­tiš­kė, jos mo­čiu­tė yra gi­mu­si JAV, į Aly­tų su tė­vais at­va­žia­vo vai­kys­tė­je. Be­je, įdo­mu tai, kad už At­lan­to gi­mė bei į Lie­tu­vą pa­na­šiu me­tu grį­žo ir vy­ro Re­gi­man­to mo­čiu­tė.

„Pro­se­ne­lių na­mas pra­ėju­sio am­žiaus pra­džio­je sto­vė­jo ne­to­li da­bar­ti­nio mies­to te­at­ro“, – pa­sa­ko­ja Vio­le­ta. Mo­kyk­lo­je gim­to­jo mies­to is­to­ri­jos nie­kas ne­mo­kė, tai­gi di­die­ji at­ra­di­mai jos lau­kė jau su­au­gu­sios, kai į ran­kas pa­te­ko fo­to­me­ni­nin­ko Vy­tau­to V. Sta­nio­nio su­da­ry­tas „Aly­taus al­bu­mas“. Ja­me Vio­le­ta ra­do iki­ka­ri­nių mies­to nuo­trau­kų, pa­sta­tų, ku­rių jos kar­ta jau ne­ma­tė, pa­vyz­džiui, di­de­lį įspū­dį jai pa­li­ku­sią se­ną­ją Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čią.

Vai­kys­tė­je Vio­le­ta ku­rį lai­ko gy­ve­no Pa­ne­vė­žy­je. Ten dir­bo tė­ve­lis Al­gis Plyt­ni­kas, bai­gęs tuo­me­ti­nį Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą, in­ži­nie­rius, pri­si­dė­jęs ir prie Aly­taus kaip mies­to au­gi­mo. Ma­ma Ire­na Plyt­ni­kie­nė – mo­ky­to­ja, pri­gim­ti­nė aly­tiš­kė (jos mer­gau­ti­nė pa­var­dė Rėk­lai­ty­tė), mo­kė­si Aly­taus 1-ojo­je, o vė­liau 2-ojo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­se. Tuo me­tu da­bar­ti­nės Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos te­ri­to­ri­jo­je au­go di­de­lis so­das ir bu­vo so­di­na­mi dar­žai, ku­riuos pri­žiū­rė­jo mo­ki­niai. Vė­liau iš šios že­mės su­for­muo­ti skly­pai, vie­ną jų įsi­gi­jo Vio­le­ta ir Re­gi­man­tas Sū­džiai. Jie iš­sau­go­jo ir pri­žiū­ri se­ną­jį gim­na­zi­jos so­dą, ku­rį dar iš mo­kyk­li­nių lai­kų pui­kiai pri­si­me­na ir Vio­le­tos ma­ma. „Ži­no­ma, obe­lys tu­ri sa­vo am­žių, bet mes sten­gia­mės jį pra­tęs­ti, me­džius ge­ni­me ir pri­žiū­ri­me. Aly­vi­nė obe­lis da­bar jau re­te­ny­bė, kaip ir ki­tos se­no­sios veis­lės. Mū­sų so­das ir vai­sių dar duo­da, ir­la­bai gra­žiai žy­di pa­va­sa­rį“, – pa­si­džiau­gia Vio­le­ta.

Liū­tu­kai ne­ša sėk­mę

Pa­va­sa­rio lau­kia vi­si, bet yra pro­fe­si­jų, ku­rios lei­džia tar­si per­šok­ti me­tų lai­kus į prie­kį. Kai už lan­go tam­siau­sias ir niū­riau­sias lap­kri­tis, gruo­dis, V.Sū­džiu­vie­nės min­ty­se – va­sa­ra ir nau­ja ko­lek­ci­ja. Ji bus pri­sta­to­ma ba­lan­džio mė­ne­sį, kaip pa­juo­kau­ja di­zai­ne­rė, „kai pa­dus ku­tens no­ras at­si­nau­jin­ti“.

„Šis ver­slas yra la­bai sun­kus, nes Lie­tu­vos rin­ka tie­siog per ma­ža, trūks­ta erd­vės plėt­rai, o siu­vi­mo kaš­tai au­ga“, – at­vi­rai sa­ko Aly­tu­je su­kur­to pre­kės žen­klo, ku­rio lo­ja­liau­sias pir­kė­jas gy­ve­na Vil­niu­je, au­to­rė. Be­je, bū­tent sos­ti­nė­je bu­vo ati­da­ry­ta ir pir­mo­ji „Bliss“ par­duo­tu­vė, ta­čiau pa­ti di­zai­ne­rė Aly­taus į sos­ti­nę ne­iš­kei­tė iki šiol. V.Sū­džiu­vie­nė pa­si­džiau­gia, kad mo­der­nu­mo, ino­va­ty­vu­mo šei­mos ver­slui at­ne­šė sū­nus, ku­ris da­bar rū­pi­na­si ir in­ter­ne­ti­ne sklai­da bei pre­ky­ba.

Ras­ti „Bliss“ sa­lo­ną mū­sų mies­te leng­va – jo pa­tal­pos įreng­tos is­to­ri­nia­me pa­sta­te, ku­rį sau­go liū­tu­kai, Vil­niaus gat­vė­je. Nors me­ta­li­nės skulp­tū­rė­lės, žen­kli­nan­čios jo laip­tus, nie­kur ofi­cia­liai nė­ra įvar­dy­tos kaip Aly­taus sim­bo­lis, bet liū­tu­kus vai­kys­tė­je tur­būt glos­tė vi­sos aly­tiš­kių vai­kų kar­tos.

„Pa­tal­pų dai­rė­mės se­na­mies­ty­je. Įė­ju­si pa­ma­čiau na­mą su is­to­ri­ja, bet ap­leis­tą. Įsi­gi­jo­me griu­vė­sius, ku­riuos da­bar sun­ku at­pa­žin­ti. Te­ko įdė­ti la­bai daug dar­bo tvar­kant, bet la­bai no­rė­jo­si iš­sau­go­ti ir šios erd­vės au­rą“, – prieš 11 me­tų įsi­gy­tų pa­tal­pų Vil­niaus gat­vė­je is­to­ri­ją pa­sa­ko­ja Vio­le­ta. Na­me sme­ton­me­čiu gy­ve­no žy­dų šei­ma, o da­bar jis pri­va­ti­zuo­tas ir pri­klau­so ke­liems sa­vi­nin­kams. Pa­sta­tas yra įtrauk­tas į Kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą, tai reiš­kia, kad jo tvar­ky­mui ke­lia­mi spe­cia­lūs rei­ka­la­vi­mai.

„Tar­si sa­vai­me aiš­ku at­ro­dė, kad is­to­ri­nį sta­ti­nį tu­ri­me tin­ka­mai tvar­ky­ti. Spe­cia­lia smė­lio tech­no­lo­gi­ja nu­pū­tė­me ply­tas iš­orė­je, su­tvar­kė­me ža­li­ą­ją zo­ną, nes ti­ki­me, kad ir ap­lin­ka ku­ria pa­sta­to pri­dė­ti­nę ver­tę. Pa­ga­liau, na­mas sto­vi prie vie­nos pa­grin­di­nių mies­to gat­vių, o tai ir­gi įpa­rei­go­ja. De­ja, kar­tais nu­svy­ra ran­kos, nes ne vi­si na­mo ben­dra­tur­čiai no­ri tvar­ky­tis,– V.Sū­džiu­vie­nė ap­gai­les­tau­ja, kad kar­tais ge­ri no­rai to­kie ir lie­ka dėl vi­siš­kai ob­jek­ty­vių ap­lin­ky­bių.

Stiu­ar­de­sių uni­for­ma at­ro­dė to­bu­la

Vio­le­ta dar mo­kė­si pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je, kai ar­mi­jo­je tuo me­tu tar­na­vęs dė­dė į na­mus par­ve­žė spal­vin­gą „Ae­ro­flot“ žur­na­lą. „Jo vir­še­ly­je bu­vo pub­li­kuo­ja­ma re­kla­mi­nė stiu­ar­de­sių fo­to­se­si­ja. Ko­kia gra­ži man ta­da at­ro­dė jų ap­ran­ga, su pi­lo­tė­mis ir bal­to­mis pirš­ti­nai­tė­mis... Gal­vo­ju, kad ir aš no­riu bū­ti stiu­ar­de­sė, nes jos ren­gia­si to­bu­lai!“ – pri­si­mi­nu­si šyp­so­si Vio­le­ta.

Ge­bė­ji­mus dai­lei ji pa­vel­dė­jo iš ma­mos, ku­ri la­bai gra­žiai pie­šia, ir anks­ti pa­ti su­si­dė­lio­jo pro­fe­si­nį ke­lią. Tie­sa, ne vis­ką pa­vy­ko įgy­ven­din­ti „pa­rai­džiui“: dve­jus me­tus mo­kė­si Aly­taus dai­lės mo­kyk­lo­je, bai­gė Ste­po Žu­ko dai­lės tech­ni­ku­mą Kau­ne, bet, kai sto­jo į Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­tą, dra­bu­žių di­zai­no spe­cia­ly­bės kur­so tais me­tais ne­rin­ko.

„Spe­cia­lis­tų ruoš­da­vo tiek, kiek tuo­me­tė­je Lie­tu­vo­je re­a­liai rei­kė­jo, o da­bar ke­pa ne­skai­čiuo­da­mi“, – pa­ste­bi pa­šne­ko­vė, anuo­met pa­si­rin­ku­si in­ter­je­ro di­zai­no spe­cia­ly­bę. Šian­dien ji pri­si­pa­žįs­ta, kad tru­pu­tį gai­li­si ją vė­liau pa­kei­tu­si, ta­čiau, ki­ta ver­tus, spe­cia­ly­bės ži­nias pri­tai­ko na­mų in­ter­je­re, pro­jek­tuo­ja ir tvar­ko so­dy­bos ap­lin­ką.

„Pa­tys au­ga­lus so­di­na­me, pa­tys su vy­ru juos ir pri­žiū­ri­me. Ap­lin­ką ver­ti­nu di­zai­ne­rio žvilgs­niu, au­ga­las man tu­ri tu­rė­ti for­mą. Vis­ža­lius pa­ti ir for­muo­ju. Kai gi­mė duk­ra, Re­gi­man­tas par­ko ro­žė­mis ap­so­di­no vi­są kie­mo pe­ri­met­rą. Da­bar jų li­ko jau ma­žiau, so­das nuo­lat kei­čia­si, kaž­ką nau­jo su­gal­vo­ju, au­ga­lai su­au­ga ir vėl ki­taip at­ro­do“, – pa­sa­ko­ja Vio­le­ta.

Šei­ma už­au­gi­no tris vai­kus, ku­rie ma­mos pė­do­mis ne­se­kė ir dai­lės stu­di­jų ne­si­rin­ko, ta­čiau me­nai jų gy­ve­ni­me la­bai svar­būs. In­ter­ne­ti­ne sklai­da, mar­ke­tin­gu ir ko­mu­ni­ka­ci­ja pre­kės žen­klo „Bliss“ rū­pi­na­si vy­riau­sias sū­nus Man­tas, Mar­ty­nas bai­gė ar­chi­tek­tū­ri­nių kon­struk­ci­jų in­ži­ne­ri­ją Ka­ra­liš­ka­ja­me tech­no­lo­gi­jos ins­ti­tu­te Šve­di­jo­je (KTH) ir gy­ve­na Stok­hol­me. Jis – Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los ab­sol­ven­tas, kaip ir jau­nė­lė Skais­tė, ku­ri la­bai gra­žiai pie­šia, o šie­met pra­dė­jo IT in­ži­ne­ri­jos stu­di­jas Kau­ne. Vio­le­ta pa­ste­bi, kad vai­kai pa­tys rin­ko­si stu­di­jas ir ša­lį, o jie, kaip tė­vai, tam di­de­lės įta­kos da­ry­ti ne­si­sten­gė, ta­čiau šian­dien la­bai džiau­gia­si, kad vi­sus tris trau­kia Lie­tu­va.

Aly­tu­je pa­si­gen­da jau­ku­mo

„Vai­kus au­gin­ti šia­me mies­te la­bai pa­to­gu, bet ki­ta­me gy­ve­ni­mo eta­pe pa­jun­ti, kad trūks­ta ju­de­sio, ki­to­kios ap­lin­kos, ko­kią va­ži­nė­da­mas po pa­sau­lį pa­ma­tai. Gal iš da­lies ją ga­li pa­keis­ti Vil­nius, ta­čiau mū­sų mies­te tik­rai pa­si­gen­du ko­ky­biš­ko gy­ve­ni­mo po dar­bo. Man tai reiš­kia iš­ei­ti į gat­vę, už­suk­ti į ka­vi­nę, su­tik­ti žmo­nių ir su jais pa­ben­drau­ti – leis­ti lai­ką gy­va­me mies­te. Sa­vait­ga­lį mies­tas vi­siš­kai tuš­čias, cen­tre pra­ei­na vie­nas ki­tas ves­tu­vi­nin­kų bū­re­lis, pa­si­gen­du jau­ku­mo mies­to erd­vė­se“, – Vio­le­ta svars­to, kad gal­būt dėl to kal­tas ir tam tik­ras lie­tu­viš­kas už­da­ru­mas, gal­būt nė­ra no­ro iš­ei­ti į vi­suo­me­nę, trūks­ta ben­dra­vi­mo vie­šu­mo­je kul­tū­ros?

Ki­ta ver­tus, ją džiu­gi­na gim­to­jo mies­to ža­lu­ma, čia tik­rai gau­su gam­tos kam­pe­lių, kur ga­li­ma leis­ti lais­va­lai­kį, bet vėl­gi – pa­vie­nių, šios zo­nos nė­ra su­jung­tos tar­pu­sa­vy­je. Kaip pa­vyz­dį, kad ga­lė­tų bū­ti ki­taip, pa­šne­ko­vė mi­ni Drus­ki­nin­kus, Birš­to­ną, kur ne­re­tai pra­lei­džia sa­vait­ga­lį, – iš ka­vi­nių te­ra­sų at­si­ve­ria Ne­mu­no, mies­to vaiz­dai, čia pat pės­čių­jų ir dvi­ra­čių ta­kai, jau­čia­si, kad gal­vo­ja­ma apie žmo­nes, o jų čia ne­trūks­ta.

Ar Lie­tu­vo­je ži­no­mą pre­kės žen­klą su­kū­ru­si šei­ma vis dėl­to ne­pla­nuo­ja iš­vyk­ti gy­ven­ti iš Aly­taus? Vio­le­ta sa­ko, kad kol kas jie ap­si­ri­bo­ja lai­ki­nais pa­bė­gi­mais. Mėgs­ta ke­liau­ti po sve­čias ša­lis, o ji pa­ti – dar ir bė­gio­ti. Prieš dve­jus me­tus at­ra­du­si ak­ty­vų lais­va­lai­kį, pro­fe­sio­na­liai nie­ka­da ne­spor­ta­vu­si, pa­šne­ko­vė tei­gia ga­lin­ti mi­nė­ti dau­gy­bę to­kio po­mė­gio pri­va­lu­mų. Pra­de­dant nau­da įvai­rioms rau­me­nų gru­pėms ir bai­giant nuo kas­die­nių rū­pes­čių iš­va­ly­to­mis min­ti­mis. Sma­gu ir tai, kad, pra­dė­ju­si nuo mi­ni­ma­lių dis­tan­ci­jų, šią va­sa­rą Aly­taus pus­ma­ra­to­ny­je Vio­le­ta nu­bė­go jau 10 ki­lo­met­rų. Ji pa­ste­bi, kad bė­gio­jant at­si­ve­ria ir mies­to pri­va­lu­mai, gra­ži gam­ta, tad re­ko­men­duo­ja pra­dė­ti bė­gio­ti vi­siems no­rin­tiems ir ne­si­ryž­tan­tiems. Es­mi­nė klai­da, ko­dėl dau­ge­lis pra­de­da ir grei­tai at­si­sa­ko šio su­ma­ny­mo, mo­ters ma­ny­mu, yra per di­de­li ir grei­ti lū­kes­čiai. Vio­le­ta įsi­ti­ki­nu­si: re­zul­ta­to rei­kia siek­ti po žings­ne­lį ir mė­gau­tis tuo, ką da­rai.

Ras­ti lai­ko bė­gi­mui, pa­si­ro­do, ga­li­ma net ir la­bai už­im­to­je die­no­tvarkėje, o tau­po pa­šne­ko­vė ki­tų da­ly­kų są­skai­ta. Pa­vyz­džiui, te­le­vi­zo­riaus. „Jau se­no­kai žiū­riu tik ke­le­tą lai­dų, ir šis są­ra­šas vis trum­pė­ja. Kar­tais su­si­mąs­tau, kiek ne­ga­ty­vo, in­for­ma­ci­jos apie smur­tą at­ei­na iš ek­ra­nų, o juk ma­no gy­ve­ni­me to nie­ka­da ne­bu­vo ir nė­ra. Tai reiš­kia, kad pa­tys įsi­lei­džia­me į sa­vo gra­žų pa­sau­lį tai, ko ja­me vi­sai ne­rei­kia, bet mū­sų pa­čių va­lia ir to ne­da­ry­ti“, – pa­ste­bi Vio­le­ta. Šis jos pa­mąs­ty­mas ga­lė­tų nu­skam­bė­ti ir kaip lin­kė­ji­mas at­ei­nan­tiems 2019 me­tams, kai gruo­džio 31-osios va­ka­rą pa­ty­liu­kais pa­svars­to­me, kas mū­sų gy­ve­ni­me bus ki­taip jau ki­tą ry­tą ir dar 365 die­nas.