Gaisre darėsi asmenukes

N.Ce­siu­lis sa­ko, jog Aly­taus gais­ro te­ma fo­to­gra­fi­jo­je – iš­skir­ti­nė, nuo pat pra­džių bu­vo sie­kia­ma, kad tų fo­to­gra­fi­jų bū­tų kuo ma­žiau: „Tik­rai sten­gė­mės, kad, ypač pir­mo­mis die­no­mis, į gais­ra­vie­tę pa­ša­li­niai ne­pa­tek­tų. No­rin­čių­jų at­ei­ti ir lįs­ti į ug­nį ir da­ry­ti as­me­nu­kes bei fo­to­ga­fuo­ti bu­vo la­bai daug, nors tai, kuo žmo­nės kvė­pa­vo ten, nie­kam ne­pail­gi­no gy­ve­ni­mo.“

Me­ras ne­abe­jo­ja, kad bu­vo ką fo­to­gra­fuo­ti gais­ravietėje ir pir­mą, ir sep­tin­tą, ir 47 die­no­mis – bus dar di­de­lių pa­ro­dų, ku­rio­se pa­ma­ty­si­me gais­rą ir pro­fe­sio­na­lių fo­to­gra­fų, ir pa­čių aly­tiš­kių aki­mis.

V.Šu­lins­ko pa­ro­da kai kam pa­si­ro­dė iš­skir­ti­nė, nes au­to­rius gy­ve­na lai­ki­no­jo­je sos­ti­nė­je. Tai kaip jis at­si­dū­rė Aly­taus gais­re?

„Šie kad­rai – ne iš fil­mo apie apo­ka­lip­sę ar su­re­ži­suo­to spek­tak­lio, ir ne iš pra­ei­ties, tai nu­ti­ko vi­sai ša­lia ir pa­lie­tė mus vi­sus, gy­ve­nan­čius šian­dien. Tai tik­ros, kiek­vie­no mū­sų iš­gy­ven­tų die­nų aki­mir­kos. Bū­da­mas ne tik su­si­rū­pi­nęs pi­lie­tis, bet ir fo­to­gra­fas, jau­čiau pa­rei­gą at­vyk­ti ir įam­žin­ti gy­ve­ni­mą, ku­ris vi­rė šia­me pra­ga­re. Vie­naip ar ki­taip, ta­čiau šis įvy­kis iš­liks dau­ge­lio lie­tu­vių at­min­ty­je, bet ypač jų, vy­rų, ku­rie ko­vo­jo su ug­ni­mi, au­ko­jo sa­ve, sa­vo svei­ka­tą. O šios nuo­trau­kos tik dar vie­na prie­mo­nė vi­sa tai pri­si­min­ti. Vy­rai, ge­si­nę gais­rą Aly­tu­je, – tik­ri šių die­nų did­vy­riai ir ver­ti to, kad jie bū­tų pri­si­min­ti ir iš šios si­tu­a­ci­jos bū­tų pa­si­mo­ky­ta“, – apie pa­ro­dą kal­bė­jo jos au­to­rius.

Siūlo daryti ekskursijas

V.Šu­lins­kas pa­sa­ko­ja, kad spa­lio vi­du­ry­je su šei­ma lan­kė­si Es­ti­jo­je. Grįž­da­mas iš­gir­do apie di­de­lį gais­rą Aly­tu­je, kur gy­ve­na jo gi­mi­nės. Iš­kart nu­spren­dė, kad bū­ti­nai va­žiuos fo­to­gra­fuo­ti gais­ra­vie­tės. Ko­dėl? Fo­to­gra­fas sa­ko, kad ne­re­tai va­do­vau­ja­si in­tui­ci­ja, ku­ri jam pa­šnibž­da, ką no­rė­tų įam­žin­ti. Ta­čiau ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir ki­taip: „Šir­di­mi jau­čiau, kad tu­riu ten bū­ti.“

Pa­ro­dos ati­da­ry­mo me­tu Vy­tis dė­ko­jo šei­mai, ku­ri iš­lei­do fo­to­gra­fuo­ti gais­ro. Tie­sa, drau­ge šį­kart ne­vy­ko, nors įpras­tai ke­liau­ja kar­tu – taip per­nai iš­va­žia­vo fo­to­gra­fuo­ti mo­ky­to­jų strei­ko Vil­niu­je. V.Šu­lins­kas sa­ko ap­skri­tai mėgs­tan­tis ei­ti „gi­lyn į te­mą“, ne­svar­bu, ar kal­ba­me apie so­cia­li­nių mi­tin­gų vaiz­dus, ar ieš­ko­ji­mą kon­tak­to su žmo­gu­mi, ku­rio por­tre­tą no­ri įam­žin­ti.

„Ei­da­mi į pa­ro­dą „Sep­tin­to­ji die­na“ gal­vo­jo­me, ką tai ga­li reikš­ti, nes gais­ras tę­sė­si 10 die­nų. Iš tik­rų­jų ma­tė­me vis­ką, bu­vo­me, kvė­pa­vo­me. No­rė­jo­me pa­žiū­rė­ti, kaip me­ni­nin­kai ma­to šį įvy­kį. Iš tie­sų įspū­din­gas vaiz­das, gal­būt nuo­trau­kos tik­rai to ne­per­tei­kė, nes tai, kas ten bu­vo, sun­kiai per­tei­kia­ma juos­te­lė­je. Tai mies­to is­to­ri­ja ir tik­rai ne pa­čiu ge­riau­siu įvy­kiu ji pa­žy­mė­ta. Ta­čiau is­to­ri­ją ku­ria žmo­nės. Aš džiau­giuo­si, kad ta is­to­ri­ja už­fik­suo­ta. Džiu­gu, kad nu­fo­tog­ra­fuo­ta sep­tin­ta die­na, nes šeš­tą die­ną vy­rai jau pra­dė­jo ma­ty­ti vie­nas ki­tą ir ga­lė­jo su­si­mo­juo­ti. Va­di­na­si, mes gais­rą bu­vo­me lo­ka­li­za­vę. Dė­ko­ja­me Jums, kad įam­ži­no­te šiuos kad­rus“, – pa­ro­dos ati­da­ry­mo me­tu kal­bė­jo Aly­taus mies­to me­ras N.Ce­siu­lis. Jis pa­ci­ta­vo ir An­drių Ta­pi­ną, ku­ris jau pa­siū­lė aly­tiš­kiams ne­iš­vež­ti pa­dan­gų ir da­ry­ti eks­kur­si­jas, esą gais­ra­vie­tė bus vie­nas lan­ko­miau­sių ob­jek­tų Lie­tu­vo­je.

Nesitikėjo patekti į gaisravietę

„Be­veik kiek­vie­ną die­ną ap­lan­ko­me ši­tą ob­jek­tą, gais­ras yra mies­to is­to­ri­ja. Tik­rai ne pa­čiu ge­riau­siu įrė­žiu pa­žy­mė­ta, bet is­to­ri­ją ku­ria žmo­nės, ją ku­ria­me vi­si mes. Džiau­giuo­si, kad fo­to­gra­fas tai fik­suo­ja, nors ne­ži­nau… kaip pats pa­te­kai į gais­ra­vie­tę? Juk rū­pi­no­mės, kad nie­kas ten ne­pra­ei­tų, gal tu­rė­jai gais­ri­nin­ko ap­ran­gą ir ga­lė­jai pra­smuk­ti?“ – klau­sė me­ras su šyp­se­na.

Su­si­rin­ku­sie­ji į pa­ro­dos ati­da­ry­mą juo­ka­vo, kad fo­to­gra­fas dir­bo „po prie­dan­ga“, o jis pats pri­si­pa­ži­no: „Tie­są sa­kant, ne­si­ti­kė­jau pa­tek­ti į gais­ra­vie­tę, bet įjun­giau kai ku­rias sa­vo ži­nias ir pa­te­kau. Vis­kas bu­vo sau­go­ma, bet vi­sa­da yra ke­lių, jei la­bai no­ri.“

O kas pa­čiam V.Šu­lins­kui bu­vo la­biau­siai ne­ti­kė­ta iš to, ką sep­tin­tą die­ną pa­ma­tė gais­re?

„Ti­kė­jau­si, kad bus bai­su, nes ne­ži­nau, kas yra bai­siau už ug­nį. Ne­ti­kė­tas gal­būt bu­vo ben­dra­vi­mas su ug­nia­ge­siais, nes ma­tai, kad jiems sun­ku, ban­dai kaž­kaip nu­ra­min­ti ir su­pran­ti, kad nė­ra tų žo­džių“, – sa­ko fo­to­gra­fas.

Se­ri­jos „Sep­tin­to­ji die­na“ fo­to­gra­fi­jos ne tik eks­po­nuo­ja­mos kaip at­spau­dai – jos ta­po ir at­vir­laiš­kiais, ku­riuo­se ga­li­ma iš­siųs­ti iš Aly­taus, jie bu­vo da­li­ja­mi ati­da­ry­mo me­tu. Ko­kią ži­nią neš at­vir­laiš­kiai? Pa­sak me­ro, ta ži­nia pa­pras­ta: „Mes tai iš­gy­ve­no­me, da­bar vėl tu­ri­me tap­ti ža­liau­siu Lie­tu­vos mies­tu.“