Arturas Morozovas
Kelionės dienoraštis
DELFI fotožurnalisto Artūro Morozovo kelionės į Rusiją dienoraštis

Vladislavas Moisejevas
Kelionės straipsniai
Reporterio Vladislavo Moisejevo straipsniai iš kelionės po Rusijos šiaurinę dalį
Gilyn į Rusiją
DELFI pristato tarptautinį dviejų reporterių projektą „Gilyn į Rusiją“. Fotožurnalistas iš Lietuvos Artūras Morozovas ir reporteris iš Rusijos Vladislavas Moisejevas išvyko į dešimties dienų kelionę po šiaurinę Rusijos dalį.
Autoriai: Artūras Morozovas, Vladislavas Moisejevas

Įžanga (867)

daugiau nuotraukų

Vladislavas Moisejevas – „Ruskij reporter“ korespondentas. „Su Artūru nesame panašūs, netgi labai nepanašūs, ir galbūt mūsų pastabos kai kur prieštaraus viena kitai. Mes beveik neturime pinigų ir tikslaus kelionės plano: vykstame kažkur į šiaurę.  Pamatysime mažus provincijos miestelius,  išgersime aptriušusiuose klubuose ir pamėginsime ištrūkti iš ten gyvi, pabuvosime ten, kur Rusija yra tokia, kokią vargu ar pamatysite laikraščių ir žurnalų puslapiuose“, – pristato jis savo kelionę.

DELFI autorių parengtų reportažų ciklo „Gilyn į Rusiją“ herojai – šios didelės ir iki šiol mažai tepažįstamos pasauliui šalies gyventojai. Net ir patys žurnalistai pripažino, kad ši kelionė stipriai pakeitė jų įsivaizdavimą apie Rusiją.

Vyborgas, Petrozavodskas, Medvežjegorskas, Belomorskas, Archangelskas, Vologda. Dviejų žurnalistų – lietuvio ir ruso – akimis pamatyti gilios Rusijos provincijos miesteliai, jų užeigos ir diskotekos, miškai ir kapinės, šviesios ir tamsios pusės.

Kartą kalbėjausi su savo bičiuliu iš Jungtinių Valstijų. Mes buvome ką tik susipažinę. Jis paklausė, iš kur aš esu. „Iš Rusijos“, – atsakiau. Bičiulis išpūtė akis ir tarė: „Rusija milžiniška, iš kur konkrečiai tu kilęs? Iš Maskvos?“. Atsakiau, kad iš Sibiro. „Sibiras? Tai čia toks kalėjimas?“, – nusistebėjo jis. Tokios istorijos man nutinka nuolat. Atrodo, XXI amžius, daug žmonių naudojasi internetu ir turi aukštąjį išsilavinimą. Tačiau mes – rusai ir amerikiečiai, lietuviai ir lenkai – toliau mąstome stereotipais ir visiškai vieni kitų nepažįstame. Mes teturime iš žinių ir bendrojo geografijos kurso sudarytą įsivaizdavimą. Prezidentas V. Putinas su ištrauktu kardu joja ant meškos, už jo – religingi baikeriai ir agresyvūs kazokai, gurkšnojantys degtinę ir užsikandantys ikrais, šalia yra ir balalaikininkas. Maždaug taip.

Pastaruosius trejus metus nuolat keliauju po įvairius Rusijos regionus ir mane dažnai apima jausmas, kad kiekvieną kartą atvykstu į visiškai kitą šalį: Tolimieji Rytai kardinaliai skiriasi nuo Leningrado srities, mažas Dagestano kaimelis neturi nieko bendra su Krasnojarsku.

Žinoma, kvaila prikaišioti, kad kažkas nežino, kur yra Siktivkaras ar Vorkuta. Vargu ar eilinis rusas Lietuvos žemėlapyje parodys Kauną ar gaublyje teisingai bakstelės į Latviją. Netgi Angela Merkel kartais painiojais, kur įsikūręs Berlynas.

Tačiau jei nedidelės, monoetninės Europos valstybės turi savo nacionalinį mitą, nesudėtingą geografiją ir palyginus vienalytę kultūrą, tai Rusijos atveju viskas yra sudėtingiau. Čečėnijoje praktikuojama daugpatystė, kurią draudžia Rusijos Federacijos įstatymai, Jakutijoje kuriamas filmas nacionaline kalba, kurios nesupras Sankt Peterburgo gyventojas, vidutinis atlyginimas Maskvoje siekia 56 tūkst. rublių (1 tūkst. eurų), o mažame Sibiro miestelyje – 15 tūkst. rublių (270 eurų).

Pastaruosius trejus metus nuolat keliauju po įvairius Rusijos regionus ir mane dažnai apima jausmas, kad kiekvieną kartą atvykstu į visiškai kitą šalį: Tolimieji Rytai kardinaliai skiriasi nuo Leningrado srities, mažas Dagestano kaimelis neturi nieko bendra su Krasnojarsku.

Rusijos gyventojai skiriasi pagal odos spalvą, akių formą, kalbą ir tradicijas. Mes patys labai mažai žinome apie save ir prastai suprantame, kas yra Rusija ir kokia ji yra, nes esame velniškai skirtingi. Ir kai kur nors pasigirsta pranešimai, kad Rusija vėl kažką parėmė, pareiškė ar paneigė, man norisi paklausti: kokia būtent Rusija? Ta, kuri sėdi Maskvoje ir užsiima didžiąja politika, ar ta, kuri mėgina pragyventi iš skurdžios pensijos kažkur Tuvoje? Ką „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas, per metus uždirbantis 4 mln. dolerių, galėtų pasakyti eiliniam mokytojui iš Rusijos gilumos, kuris geriausiu atveju per mėnesį gauna 600 dolerių? Ar galima tuo pat metu kalbėti visų šių visiškai skirtingų žmonių vardu?

Kas už sostinės ribų?

Visos pasaulinės naujienos apie Rusiją būna susijusios tik su sostinės gyvenimu, o provincija (tai viskas, kas yra už Maskvos ir Sankt Peterburgo ribų) sušmėžuoja tik išskirtiniais atvejais. Taigi egzistuoja tik Rusijos elitas, jo „mandagioji armija“ ir opozicijos politikai, kurie nuolat sodinami už grotų. Retkarčiais nuskamba kokia nors skandalinga barbarybė, kaip policininkai iš Kazanės, žaginantys sulaikytąsias buteliais nuo šampano. Štai ir visa Rusija. Jei nekalbėsime apie kovinius delfinus, žinoma.

Atsakyti į klausimą, kaip atrodo šalis už sostinės ribų, mėgino daugelis rusų literatūros klasikų. Provincijos tema visuomet būdavo viena svarbiausių. Ostrovskis, Čechovas, Saltykovas – Ščedrinas, Buninas – šį sąrašą būtų galima tęsti ilgai. „... Už Peterburgo plyti ganėtinai plati erdvė, vadinama Rusija“, – taip vieną iš savo feljetonų pradeda V. Sologubas. Tačiau ką slepia savyje šį „plati erdvė“? Vieni manė, kad tai tamsybės ir papročių nuosmukis, kiti – kad tik gūdi provincija išsaugojo gyvenimo džiaugsmą ir tikėjimą ateitimi. Ką berašytų klasikai apie gyvenimą ne sostinėje, ši tema visada buvo svarbi, nes Rusijoje yra tūkstančiai miestelių ir tik viena milžiniška, į juos nepanaši sostinė, o ne atvirkščiai. Tačiau apie šią neparadinę šalies dalį žinoma ne itin daug.

Aprėpti neaprėpiamą yra kvaila, ir mes nekeliame sau tikslo pateikti kokius nors atsakymus, prisikasti iki neegzistuojančios tiesos ar papasakoti abstrakčią teisybę. Mes tiesiog leidžiamės į kelionę, kad savo akimis pamatytume, kaip gyvena Rusija už sostinės ribų. Subjektyvu, kai kur naivu, bet nuoširdu. Tiesiog viliamės, kad ši kelionė bus įdomi, ne daugiau.

Nuosmukis (1119)

daugiau nuotraukų

Daug mačiusiame kelyje „draskosi“ senutėlis aprūdijęs „devintukas“. Salone garsiai skamba muzika, žmonės garsiai juokiasi ir kažką šūkalioja. Ant kapoto sėdi karine uniforma vilkintis veikėjas – kamufliažinės kelnės, dryžuota palaidinė, kariška kepurė.

Mostaguoja rankomis ir garsiai rėkauja. Automobilis staiga metasi į dešinę, ir skardžiabalsis vos nenusiverčia nuo kapoto. „Devintukas“ pranyksta dulkių debesyje. Tai buvo pirmasis vaizdas, ką pamatėme Vyborge, vos išėję iš stoties.

Vyborgas įsikūręs Rusijos šiaurėje – maždaug 866 kilometrai nuo Maskvos ir 136 kilometrai nuo Sankt Peterburgo. Šiandien jis laikomas niekuo neišsiskiriančia provincija, čia gyvena vos 80 tūkst. žmonių. Eilinė istorija.

Nepaisant to, Vyborgas – ypatingas miestas, kuriame į vieną susiliejusios ir persipynusios skandinavų, europiečių ir rusų kultūros, miestas, įkurtas švedų, tačiau visą laiką ėjęs iš rankų į rankas, miestas, kur virė aršūs mūšiai, miestas, garsėjęs kaip stambus prekybos centras.

Pastaruosius 70 metų Vyborgas priklauso Sovietų Sąjungai ir Rusijai.

Vyborgas niekuo neišsiskiria iš kitų Šiaurės Europos provincijos miestelių – į juos panašus tiek architektūra, tiek vyraujančia atmosfera, tiek struktūra. Mieste daug iškabų įvairiomis germanų kalbomis, primenančių vikingų, riterių ir senųjų miestų gyventojų biurgerių laikus.

Kažkas, kas tvyro ore, tarsi mikroskopinės dulkelės. Tai nuosmukis. Jausmas, kad aplinkui vyksta nevaldomi irimo ir nykimo procesai. Tos dulkelės geriasi į namų sienas, sėda ant žmonių veidų, kaupiasi knygų lentynose.

Vaikštant Vyborgo gatvėmis, pirmiausia į akis krinta architektūrinė eklektika: štai viduramžiškas švedų stilius, čia baigiasi europietiškas laikotarpis ir prasideda Stalino laikai, o štai čia – pilki betono luitai iš paskutinio XX amžiaus dešimtmečio. Senamiestis kaip diena ir naktis skiriasi nuo miesto pakraščių, didingi namai iš vienos epochos priversti dalintis kaimynyste su nykiais statiniais iš visai kito laikmečio. Polifonija, kartais suskambanti aižia kakofonija. Kad ir kaip ten būtų, Vyborgas – labai gražus miestas.

Polifonija arba daugiabalsiškumas – tiek organizuota, tiek chaotiška – visada buvo vienas iš skiriamųjų Rusijos bruožų. Šimtai tautų, kalbų ir kultūrų, tūkstančiai itin skirtingų miestų ir milijonai vienas į kitą nė iš tolo nepanašių žmonių.

Egzistuoja ne viena teorija, kuria bandoma paaiškinti, kas be fizinės valdžios galios galėtų jungti visą šią įvairovę. Atsakymų į šį klausimą ne vienas ir ne du, tačiau visuose – po lygiai melo ir tiesos. Aplankius kelias dešimtis tokių vyborgų – mažų miestelių Rusijos gilumoje – gali apimti keistas jausmas, kad visi jie turi kai ką bendro. Kažką plika akimi nematomo, bet jaučiamo.

Kažkas, kas tvyro ore, tarsi mikroskopinės dulkelės. Tai nuosmukis. Jausmas, kad aplinkui vyksta nevaldomi irimo ir nykimo procesai. Tos dulkelės geriasi į namų sienas, sėda ant žmonių veidų, kaupiasi knygų lentynose. Nykimo procesai vyksta visur: griūva, dega, irsta, krypsta seni namai, griuvėsiais virsta senovės paminklai, kelių duobių salelės transformuojasi į didžiulius archipelagus.

Visuotinis nuosmukis – žmonės, kiekvieną dieną vis giliau grimztantys į depresijos liūną. Jeigu jų kas nors paklaustų, ar jie laimingi, savaime suprantama atsakymas būtų teigiamas. Galbūt netgi per prievartą išspaustų kažką panašaus į šypseną. Viską pasako akys, kuriose – liūdesys. Kuo giliau į Rusiją, tuo tą liūdesį sunkiau maskuoti.

„Dvasiniai saitai“, stačiatikybė, „tradicinės vertybės“ – štai kas vienija visuomenę, mano Rusijos politikos elitas. Galbūt jie iš tikrųjų taip ir nemano, bet kalba būtent taip. Pastarieji keleri metai pažymėti naujojo konservatizmo ir klerikalizacijos žyme. Tuo laikotarpiu tarsi grybai po lietaus pradėjo rastis nesuskaičiuojama daugybė vadinamųjų pravoslavų aktyvistų organizacijų – radikalų, aklai tikinčių tarnyste politiniam režimui.

Pamaldūs baikeriai, aktyvistai ir kazokai – žmonės, pastaruoju metu reguliariai dalyvaujantys Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui palaikyti skirtuose mitinguose, puldinėjantys opozicionierius, patruliuojantys Maskvos gatvėse ir paplūdimiuose. Į vieną susiliejo šventumas, politika ir metafizika.

Kalbant apie baikerius ir fanatikus, viskas daugiau ar mažiau aišku – vieni pagaliau tapo populiariosios kultūros dalimi ir gauna finansavimą, o kiti po daugiau nei 70 ateistinių Sovietų Sąjungos metų išlindo iš rūsių ir dabar siekia atkurti istorinį teisingumą. Kazokai – žymiai įdomesnė istorija.

Konstantinas – gidas, diplomuotas filologas ir anglų kalbos mokytojas. Tvirtai sudėtas, plonu balsu kalbantis ir įtariai aplinką primerktomis akimis vertinantis Vyborgo gyventojas. Dar visai neseniai Konstantinas ramiai sau dėstė, vedė ekskursijas po miestą, gyveno ramų šeimyninį gyvenimą, rašė eiles.

2014 metais viskas apsivertė aukštyn kojom. Konstantinas staiga susivokė esąs kazokas.

„Man artima, kuo užsiima ir kaip gyvena kazokai. Supratau, kad man su jais pakeliui“, – teigia Konstantinas. Mokykloje, kur dėstė anglų kalbą, buvo ansamblis, atlikęs kazokų dainas, vienas iš bičiulių – vietos kazokų atamanas. Po truputį Konstantinas įsitraukė į kazokų veiklą ir suprato, kad jam tai patinka.

Kalbėdamas jis užtikrintai skuba į priekį, o mes stengiamės nuo jo neatsilikti. Veda ekskursiją. Priklausomybę kazokų bendruomenei išduota kubanka. Praeiviai įdėmiai nužiūrinėja mūsų keistą kompaniją.

„Mūsų bendruomenė labai nedidelė, apie 50 žmonių. Pagrindą sudaro tikrieji etniniai kazokai, prie jų prisijungia prijaučiantieji, tokie kaip aš“, – Konstantinas pasakoja apie Vyborgo kazokų bendruomenės kasdienybę.

Žmonių nedaug, bendruomenė gana jauna, jos pagrindinis tikslas – puoselėti kazokų kultūrą ir tradicijas. Vieni turi kazokiškų šaknų, kiti, tokie kaip Konstantinas, neturi. Bet galima duoti priesaiką ir tapti bendruomenės nariu.

Konstantinas savo miestą pažįsta kaip penkis pirštus. Atrodo, kad jam pažįstama kiekviena plyta, savas kiekvienas akmuo. Praeiname ir puikiai laiko išbandymus atlaikiusius architektūros paminklus, ir tikrus griuvėsius.

Atrodo, kad kiekvienas apgriautas ar sudegęs namas mūsų gidui sukelia kone fizinį skausmą – Konstantinas labai myli Vyborgą ir sielvartauja dėl viso jo trūkumų.

„Vyborgas labai panašus į daugelį Europos miestų. Architektūra, tos siauros gatvelės, akmeninis grindinys. Kodėl Europos miestams pavyksta išsaugoti ir puoselėti istorinį palikimą, o jums lyg ir ne itin sekasi?“, – klausiu Konstantino.

„Men-ta-li-te-tas“, – paskiemeniui paaiškina Konstantinas.

„Labai gerai tai paaiškino Michailas Bulgakovas. Prisiminkite „Šuns širdį“. Profesorius Preobraženskis ištaria genialią frazę: „Pragaištis prasideda galvose“. Štai kodėl. Europiečius nuo mažų dienų moko mylėti ir saugoti savo namus. Jeigu prisimintume XX amžiaus 3-ojo dešimtmečio Vyborgą, tai buvo miestas-paveikslėlis. Tokiu, koks jis yra dabar, jį pavertė šiuolaikiniai žmonės.

Norite sužinoti, kodėl geras kazokų auklėjimas? Jis veikia matrioškos principu. Norint tvarkos, pirmiausia tvarka turi būti tavo galvoje, tavo sieloje, tada tavo šeimoje, namuose, rajone, mieste. Tai turi būti kraujyje. Dar vienas labai svarbus dalykas – meilė. Niekada gatvėje nenumesiu šiukšlės, nes labai myliu šį miestą“, – pasakoja Konstantinas.

„Meilė savo miestui ir patriotizmas – tai skirtingi dalykai?“ – klausiu Konstantino.

„Ne! Jokiais būdais nereikia muštis į krūtinę ir šaukti, kad aš patriotas. Tiesiog reikia gyventi kaip patriotui. Pradedant savo gatve ir baigiant šalimi“, – sako Vyborgo kazokų bendruomenei priklausantis vyras.

Konstantinas pasakoja, kad kazokų dvasia auklėja ir du savo sūnus. Vaikams ši tema taip pat įdomi. Mažiausiasis netrukus išmoks laikytis balne – trimetis bus nuo galvos iki kojų aprengtas kazokų apranga ir pasodintas ant žirgo. Vyresnysis su tėvu eina į visus bendruomenės renginius ir domisi ginklais.

Konstantinas nieko prieš ir mano, kad kovotojo ir gynėjo vyro įvaizdis – sektinas pavyzdys. „Kol kas neturiu šaškos ir nagaikos, bet jau yra munduras, kepurė su snapeliu, kazokų puspaltis. Likę atributai – tik laiko klausimas“, teigia Konstantinas.

„Jums priimtinas šiandieninis kazokų įvaizdis Rusijos kultūroje ir politiniame diskurse?“ – klausiu Konstantino.

„Šiandieninė kazoko sąvoka – sudėtingas reikalas. Gyvenu vadovaudamasis paprastu principu „gimti – tapti – būti“. Gimti ir tapti tuo, kuo turiu būti, stipria uola. Jeigu kas nors vaikosi ordinų, laipsnių, medalių, tai yra jų asmeninis reikalas. Nenoriu nė vieno smerkti. Esu atsakingas už savo šeimą ir negaliu būti atsakingas už dėdę Maskvoje, kuriam reikia antpečių. Man svarbu gyventi laikantis kazokų gyvenimo principų ir to išmokyti savo vaikus“, – teigia Vyborgo kazokas.

„Šiuo metu kazokai siejami su konkrečia politine jėga, vaikšto į kai kurių partijų ir politinių judėjimų mitingus. Neseniai dalyvavau politinėje akcijoje, kur buvo ir tūkstančiai kazokų, vilkinčių tradiciniais drabužiais. Ar tai neprieštarauja jūsų bendruomenės idealams?“ – toliau klausinėju Konstantiną.

„Kazokai negali užsiimti politika. Vienas iš kazokų priesakų – tarnauk liaudžiai, o ne valdžiai. Kazokas privalo vykdyti savo tiesiogines pareigas – užtikrinti saugumą. Kazokui prisijungus prie vienos ar kitos partijos – visai nesvarbu, dešiniųjų, centro ar kairiųjų – tai jau nėra gerai. Nes politika skiria žmones, juos skaldo. Bet koks susiskaldymas – mirtinai pavojingas. Kazokams pats svarbiausias dalykas – vienybė, mes kaip siena! Štai kumštis (Konstantinas pradeda rodyti ant rankos pirštų) – čia aš, mano brolis, dar vienas, čia kazokas ir ten kazokas, visi kartu mes tvirtas kumštis, kartu mes jėga. Mus kvietė į Maskvą, bet ne prisijungti prie protestuotojų, bet rūpintis saugumu. Taip, pas mus buvo mitingas Krymo aneksijos palaikymui – išsakėme savo nuomonę. Mes iš tikrųjų buvome už tai, kad jis būtų grąžintas į Rusijos sudėtį“, – savo nuomonę dėsto Konstantinas.

Atrodo, kad Konstantinas neįžvelgia šio mitingo politinės potekstės. O galbūt įžvelgia – apie tai kalba atsargiai ir tarsi gėdydamasis. Panašu, kad kazokų gyvenimo principai jam, kaip ir bet kuriam kitam naujokui, iš tikrųjų reiškia labai daug, ir jis tiksliai žino, kada atsiduria ant jų pažeidimo ribos.

Filosofija, kurią išpažįsta Konstantinas, mažai kuo skiriasi nuo paprasto tvarkingo žmogelio, neturinčio nei priklausomybę kazokų bendruomenei liudijančios kepurės, nei nagaikos, nei šaškos, gyvenimo principų.

Norint keisti pasaulį ir suvokti, kad pirmiausia būtina keistis pačiam, išmanyti savo miesto istoriją, mylėti tėvynę ir paprasčiausiai nešiukšlinti, to paties išmokyti savo vaikus, tikrai nereikia tapti kazoku, o jeigu ir reikia, tai kodėl gi ne?

Rinkti dovanas Antrojo pasaulinio karo veteranams Pergalės dienos proga? Velniai nematė. Vakarais patruliuoti gatvėmis ir visomis įmanomomis priemonėmis vykdyti pilietinę-kovinę veiklą? Galbūt tai ir ne pats geriausias būdas priešintis nuosmukio procesams, bet vis šis tas.

Kelios dienos nepažįstamų žmonių kompanijoje (528)

daugiau nuotraukų

Traukinys įgauna pagreitį. Po kojomis monotoniškai dunda bėgiai – tam-tamtam-tam. Urbanistinį peizažą netrukus pakeičia po apylinkes išbarstytų sodo namelių eskizas – daržuose energingai triūsia daržininkai.

Traukinys dunda vis greičiau, ir vaizdas pro langą virsta nė pradžios nė galo neturinčiu pilkai žaliu masyvu. Visai nesvarbu, iš kur pajudėjo šis traukinys, ir kur paskutinė jo stotis. Nėra geresnio būdo pamatyti tikrąją šalį nei nusipirkti traukinio bilietą paprastame miegamajame vagone ir, įsitaisius prie lango, smalsiai stebėti aplinką.

Traukinys važiuoja jau labai ilgai, tačiau peizažas praktiškai nesikeičia – nesibaigianti miško siena. Žemi medžiai, aukšti medžiai, gulintys medžiai – pakirsti žaibo ar tiesiog neatlaikę laiko naštos. Kai kur miškas apsemtas vandens, vietomis – paniręs net kelis metrus. Vandenyje įmanoma įžiūrėti sugriuvusių ar sugriautų namų liekanas, kai kur iš vandens kyšo smailios tvorų viršūnių ietys.

Panašu, kad kadaise čia būta nedidelio kaimelio. Net ir kaimeliu nepavadinsi – vos keletas kažkokių trobų. Palei geležinkelio bėgius traukinius stebi šimtai tokių kaimelių vos iš kelių namų. Nesuprantama, kas ir kodėl ten gyvena, ir ar dar gyvena.

Traukinys lėtina tempą. Už lango pasirodo namų vaiduoklių – juose jau labai seniai niekas negyvena. Šioje girios tankmėje jų niekam nereikia – net už dyką. Tiesiog stovi ir tuščiomis langų akiduobėmis gailiai lydi pravažiuojančius traukinius. Kiemuose riogso aprūdiję sovietinių automobilių skeletai – faktas: jie jau niekur ir niekada nebevažiuos. Panašu, kad šiame užkampyje geriausiu atveju likę vos keli namai, kuriuose dar liko gyvybės.

Nieko čia keisto – noras kaimynų akyse pasirodyti svarbiu ir sėkmės lydimu žmogumi (kad ir prieš kelioms dienoms artimiausiais žmonėmis tapusius to paties vagono keleivius) labai žmogiškas. Juk tai gyvybiškai svarbu. Jau geriau išsimokėtinai nusipirkti šeštą „iPhone“ nei rodytis su senutėliu samsungu.

Ant suolelio prie vieno iš jų sėdi senučiukė, ryši baltą skarelę. Aplinkui – nė gyvos dvasios. Ji tarsi vaiduoklis, saugantis šį Dievo pamirštą pasaulio kampelį. Nuo traukinio lango sunku atplėšti akis. Savotiška meditacija – nė pradžios nė galo neturintys monotoniški vaizdai tarsi didžiulė kempinė geria visas nereikalingas mintis. O traukinyje gyvenimas virte verda. Koridoriuje zuja žmonės, pilstoma arbata.

Vagonuose oras jau spėjo prisigerti neskalbtų kojinių, virtų kiaušinių, pomidorų, rūkytos vištos ir greitai paruošiamų makaronų aromatų. Šis kvapas nepakartojamas, su niekuo nesulyginamas ir nepamirštamas – kartą užuodus, jau niekada nebepamirši. Dėl nesuprantamų priežasčių į kelionę žmonės ima būtent tokį maisto davinį – nerašyta taisyklė, iš kartos į kartą perduodamas kultūrinis standartas, tradicija.

Prasidėjus antrai kelionės valandai, pirmasis praalkęs keleivis pradeda energingai raustis maišelyje ir netrukus į stalviršį jau energingai daužo kietai virtą kiaušinį. Po pusvalandžio alkanųjų – jau visa armija. Visi godžiai doroja aromatingą maišelių turinį. Paprastas miegamasis vagonas – unikalus reiškinys. Čia nėra jokių pertvarų ir durų, jokios asmeninės erdvės. Visi kaip ant delno.

Tarsi itin nepatogus komunalinis butas, kuriame glaudžiasi 54 žmonės. Vieta tokiame vagone kainuoja žymiai pigiau nei kupė. Tai pagrindinė priežastis, kodėl paprasti miegamieji vagonai tokie populiarūs – nemažai keleivių juose važiuoja toli gražu ne tik iki kaimyninio miesto. Nuo Vladivostoko iki Maskvos traukinys rieda mažiausiai savaitę, o bilietus į paprastą miegamąjį vagoną reikia įsigyti iš anksto – gali ir nebelikti.

Beveik septynios dienos nepažįstamų žmonių kompanijoje, dažniausiai be dušo ir normalaus maisto (jo galima gauti tik vagone restorane), vos pora kištukinių lizdų visiems, sausakimša ir prastai vėdinama patalpa. Žmonės persirenginėja „naminiais drabužiais“: sportiniais kostiumais, marškinėliais, šortais.

Vieni tai daro vagono gale esančiame tualete, kiti bando slėptis po paklodėmis, treti aprėdus keičia be kokių kompleksų, visiems matant – ten, kur patogu. Keleivių aprangos stilius atpalaiduoja ir padeda lengviau užmegzti pokalbį. Kelionės pabaigoje nemažai žmonių iš traukinio lipa tapę artimais bičiuliais.

Jeigu kelionė trunka ilgiau nei parą, nori nenori tenka pažindintis, klausytis svetimų pokalbių, atsakinėti į pačius įvairiausius klausimus. Kaimynai vienas kitą kviečia supliekti vieną ar kitą partiją kortomis, padėti sprendžiant kryžiažodį ar tiesiog išgerti. Tam tam tam. Traukinys lėtina tempą. Stotis. Žmonės vikriai velkasi striukes ir skuba pamankštinti kojų ar paskubomis sutraukti cigaretę. Perone sukiojasi pardavėjai, jiems ant pečių – didžiuliai sunkūs krepšiai.

Pardavinėja vandenį, ledus, pyragėlius, saulėgrąžas, sumuštinius, sūdytą žuvį. Po suaugusiųjų kojomis painiojasi vaikai, tvyro nemenkas chaosas. Po kelių minučių visi sutartinai patraukia atgal į traukinį. Kaimynas iš kairės nusipirko didžiulį pakelį saulėgrąžų ir dabar entuziastingai imasi darbo – iš lukštų stropiai dėlioja piramidę. Prie gretimo stalelio rymantis dėdė Pėtia vaišina alumi – atsisakius įsižeidžia. Artėjant vakarui, alų keičia degtinė.

Net ir nenorint žinoti, ką vartoja bendrakeleivis, apie ką kalba ir kokiu ritmu kvėpuoja, kito pasirinkimo paprasčiausiai nėra – čia viskas bendra: garsai, kvapai, erdvė, net mintys.

„Alio, angelėli, pamokas jau paruošei? O košės šunims išvirei? Išvirei? A? Nieko negirdžiu! Negirdžiu! Nieko negirdžiu! A, koks šaunuolis!“ – į šešto „iPhone“ ekraną šaukia nenusakomo amžiaus įspūdingo stoto tamsiaplaukė, sėdinti priešais. Ji, kaip ir visi keleiviai, jau persirengė sportine apranga, avi šlepetėmis, puoštomis didelėmis pūkuotomis juodai baltomis gėlėmis.

Moters oda neatrodo sveika, ponia sunkiai kvėpuoja. Jau trečią valandą iš eilės be atvangos kalba telefonu. Ignoruoti paprasčiausiai neįmanoma – ji tiesiogine to žodžio prasme šaukia, nes miške mobilusis ryšis tiesiog tragiškas. Visas vagonas priverstas klausytis, kiek ji turi butų, automobilių ir sąskaitose Šveicarijos banke „50 tūkst.? Tyčiojies iš manęs? Kas čia per atlyginimas? Kaip pragyventi? Kažkokia nesąmonė“, – piktinasi brunetė. Iš nuogirdų galima daryti išvadą, kad jai 50 tūkst. rublių – juokingi pinigai. Kitam pašnekovui moteris pasakoja, kad dirba mechanike gamykloje viename nedideliame miestelyje šalies šiaurėje.

Ką turėtų gaminti regioninės svarbos gamykla prie Poliarinio rato, jeigu jos darbuotojams 50 tūkst. rublių (796 Eur) alga atrodo apgailėtina??? Iš rankų nepaleisdama telefono, brunetė rausiasi rankinėje ir susiranda antrą aparatą – taip pat toli gražu ne patį pigiausią, tačiau akivaizdžiai senesnį.

Pokalbis nenutrūksta – tik pasikeičia pašnekovas. Moteris detaliai perpasakoja ne tik paskutinį pokalbį. Ima kalbėti apie savo šunis.

„Šunis palikau prieglaudoje. Gali ir nepriminti... Šiandien net filmuką žiūrėjau. Mano Chaisiukas, auuuuu... Ilgisi manęs, labai blogai. Šiais metais kartą laikinai jau buvau palikusi prieglaudoje, paskui niekaip negalėjau prisikviesti. Aš jam: „Chaisiuk, mažiuk!“. O jis tik akis varto – visai išprotėjo. Aš į ašaras. Atidaviau... O mes juk net prausiamės kartu. Aš į vonią – jis iš paskos. Kartą tiesiai į vonią įšoko, idiotas. Žiūrėjo, žiūrėjo į mane, bjaurybė, o tada pliukšt! Nevidonas! Ką čia man pasakoji apie guliašą iš šunienos?!“ – brunetė isteriškai juokiasi.

Kalba jau ilgiau nei tris valandas. Apie tai, kaip sesuo už tris milijonus nusipirko butą, kur norėtų atostogauti, kur buvo, apie tai, kad greičiausiai ją atleis iš darbo, bet ji jau turi planą B – vyks kažkur į Jungtinius Arabų Emyratus. Tada iš rankinės išsitraukia TREČIĄ telefoną ir vėl kažkam skambina.

Perpasakoja pastaruosius du pokalbius ir domisi, ar bus, kas ją paima iš stoties. Visa tai atrodo labai komiškai – ji kalba apie kažkokias dideles sumas ir neįtikėtinas keliones, tačiau pati sėdi paprastame pigiame miegamajame vagone ir avi juokingas šlepetes. Netgi ne kupė, kur važiuoja labiau pasiturintys žmonės. Panašu, kad reguliariai keičia išmaniuosius telefonus, tačiau gaili pinigų sveikatai. Visa informacija, susijusi su pinigais ir turtingu gyvenimu, sakoma garsiai, akcentuojant kiekvieną žodį (ir SKAIČIŲ), tarsi visiems aplinkui sėdintiems ji norėtų pasiaiškinti čia patekusi per klaidą ar nelaimingą atsitiktinumą.

Nieko čia keisto – noras kaimynų akyse pasirodyti svarbiu ir sėkmės lydimu žmogumi (kad ir prieš kelioms dienoms artimiausiais žmonėmis tapusius to paties vagono keleivius) labai žmogiškas. Juk tai gyvybiškai svarbu. Jau geriau išsimokėtinai nusipirkti šeštą „iPhone“ nei rodytis su senutėliu samsungu.

Tam-tamtam-tam. Traukinys stoja. Žmonės rikiuojasi į ilgą eilę – visi nori pirmieji išeiti į gatvę. Mūsų balsingosios kaimynės niekas nepasitiko. Ji viena iriasi pro žmones perone – vienoje rankoje sunkus krepšys, o kitoje – telefonas. Pokalbis nenutrūksta nė sekundei.

Mirties ir kraujo žemė: vieta, kur iš tikrųjų savi žudė savus (704)

daugiau nuotraukų

Pagrindinėje Rusijos Karelijos Respublikos Medvežjegorsko miesto aikštėje verda aršūs mūšiai.
–Tra-ta-ta-ta-ta-ta! Į tą, šauk į tą
–Babach! Taikyk į „Nivą“!
–BUM! Negyvas!

Aplink ant postamento užkeltą memorialinį tanką zuja vaikai, pyškina vienas į kitą ir pro šalį einančius žmones iš nematomomis kulkomis užtaisytų šautuvų, kuriuos atstoja aplaužytos šakos ir kastuvų kotai.

Kai kam pasisekė apsirūpinti įmantresne ginkluote – lenta su improvizuotu vamzdžiu ir rankena ar dviem surištais pagaliais (vamzdžiai) su gaiduką atstojančia vinimi. Mažieji kariai slepiasi grioviuose, kaip tikri profesionalai krinta ant žemės, apsiverčia ant pilvo ir mėto granatas – akmenis ir tuščias alaus skardines – į įsivaizduojamą, tačiau labai pavojingą priešą.

Kova vyksta praktiškai priešais pagrindinę Medvežjegorsko įžymybę – masyvų pilką pastatą su vienišu bokštu. Jis nė iš tolo nepanašus nė į vieną kitą miesto statinį – niūri tvirtovė, skleidžianti kažkokią paslaptingą, nepaaiškinamą, gąsdinančią energiją.

„Čia buvęs viešbutis. Statė specialiai Josifui Stalinui, kad galėtų čia atvykti ir ramiai dirbti“, – sako Tatjana, liūdna jauna moters, ryšinti melsvą prijuostę. Ji – pardavėja. Prekystalis stovi tiesiai priešais įėjimą į minėtąją pilką Stalino laikų tvirtovę.

Grybai, sūdytos gėrybės, medžiotojų laimikiai – kitaip tariant, viskas, ką galima sužvejoti vandenyje, prisirinkti ar nudobti miške. Ant prekystalio guli ir didžiulė žuvis. Merdėja, bet vis dar spurda ir iš paskutiniųjų žiopčioja – potencialiam pirkėjui norima parodyti, kad prekė itin šviežia, ką tik iš vandens.

Netoliese garsiojo pilkojo masyvo išsibarstę ir daugiau prekystalių, žmonės pardavinėja medų, daržoves ir dėvėtus drabužius. Bet visa tai tik preliudija: „buvęs Stalino viešbutis“ (iš tikrųjų J. Stalinas ten nė karto nesilankė, tačiau vietos gyventojams ši pasaka labai patinka) virtęs bene didžiausiu ir svarbiausiu miesto turgumi. Šiandien jis laikomas tikruoju Medvežjegorsko ekonominio gyvenimo centru.

Atrodytų, kad iš sovietinės stalinizmo patirties turėjo likti tik lengvas siaubo prieskonis ir nulaužta gipsinė J. Stalino galva vietos muziejuje, tačiau pastaruosius dešimt metų Rusijoje vis aktyviau persvarstoma J. Stalino asmenybės ir palikimo svarba.

Turguje sau prekę ras net ir išrankiausias pirkėjas: čia galima įsigyti ir dirbtinio sniego flakonėliuose, ir plakatų su ikonomis, vaizduojančiomis Mergelę Mariją ir naujagimį Jėzų Kristų, ir madingiausių prekės ženklų ir modelių sportinių batelių vos už 15 skaičiuojant eurais (ne itin vykusios klastotės iš Kinijos, savaime suprantama), ir aukštakulnių už maždaug 20 eurų.

Kilogramas pomidorų, skaičiuojant eurais, kainuoja 4, o toks pats kiekis bulvių – šiek tiek mažiau nei eurą.

Mūsų pasakojimo epicentre vis dar esančiame pilkame pastate įkurtas ir Medvežjegorsko kraštotyros muziejus. Tarp daugybės eksponatų, susijusių su Antruoju pasauliniu karu ir suomių okupacija, lengva nepastebėti vieno itin svarbaus dalyko.

Vienoje ekspozicijos salėje po stiklu romiai ilsisi paminklo, vaizduojančio J. Staliną, galva. Koks likimas ištiko likusią monumento „Tautų tėvui“ dalį, nežino niekas. Kokiomis aplinkybėmis buvo išniekintas paminklas – klausimas, atsakymo į kurį taip pat nėra. Po garsiojo Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centrinio komiteto posėdžio, kuriame Nikita Chruščiovas nukarūnavo J. Stalino asmenybės kultą, daugumą J. Stalinui skirtų paminklų ištiko liūdnas likimas – juos imta kone masiškai demontuoti.

Praktiškai visuose Sovietų Sąjungos miestuose šis procesas vyko tyliai ir taikiai, be jokių didesnių dramų prie postamentų ar patyčių. Atrodytų, kad iš sovietinės stalinizmo patirties turėjo likti tik lengvas siaubo prieskonis ir nulaužta gipsinė J. Stalino galva vietos muziejuje, tačiau pastaruosius dešimt metų Rusijoje vis aktyviau persvarstoma J. Stalino asmenybės ir palikimo svarba.

Komunistai ir prokremliški konservatoriai iš visų jėgų stengiasi J. Stalino epochos tvarką reklamuoti kaip tinkamą pagrindą naujos „nacijos nugalėtojos“ imperiškosios tapatybės kūrimui.

Skandalais garsėjantys regioninės svarbos politikai siekia, kad paminklai J. Stalinui grįžtų į savo senąsias vietas, įtakingi valdininkai ir religiniai veikėjai viešuose renginiuose cituoja ir prisimena „Tautų tėvą“ krauju pasruvusiomis rankomis kaip sektiną valstybės valdymo pavyzdį.

Remiantis statistika, Rusijoje neatsitiktinai daugėja tų, kurie J. Stalino vaidmenį istorijoje vertina gana palankiai. Šiuo metu taip manančių daugiau nei pusė, o juos visus vienija J. Stalinas – bendros tariamai didingos praeities simbolis.

Medvežjegorsko priemiesčiai tiesiog puikūs – nuostabi ir turtinga gamta, upės, ežerai, miškai. Visai šalia – garsusis Baltijos ir Baltosios jūros kanalas, dar vadinamas Belomoro kanalu. Čia gyvena daug medžiotojų, žvejų, grybautojų ir uogautojų.

Tereikia nuo miesto nutolti apie 20 kilometrų, ir be didesnių pastangų prisirinksite pilną kibirą ekologiškų grybų ar susimedžiosite kokį miško gyventoją. Tačiau yra viena vieta, kurią miško gėrybių rinkėjai apeina iš tolo.

Jausmas labai keistas ir sunkiai nusakomas žodžiais. Atrodo, paprastų paprasčiausias miškas, medžiai (daugybė medžių), grynas oras ir spengianti tyla – tarsi nieko ypatingo. Einant gilyn į tankmę neišvengiama akistata su labai neįprastu medžiu.

Prie jo kamieno pritvirtintas nedidelis juodai baltas portretas ovalo formos rėmelyje, po juo – vardas, pavardė, tėvavardis, mirties data. 1938 metai. Kuo toliau į mišką, tuo tokių medžių su veidais daugiau. Dauguma šių žmonių, liūdnai žvelgiančių iš nuotraukų, mirė būtent 1938 metais.

Paėjėjus dar šiek tiek, galima išvysti didžiulį granitinį paminklą žuvusiems žydams, lietuviams, ukrainiečiams, memorialinių lentelių, skirtų pražudytiems stačiatikių dvasininkams. Netikėtai susivoki, kad iš visų pusių, nuo kiekvieno medžio į tave sminga žmogaus akys, žmogaus, kadaise sušaudyto šiame prakeiktame miške.

Visi jie guli čia pat, tiesiai po kojomis, didžiulėse duobėse – beveik penkių metrų skersmens. Viduryje ir iš šonų kapavietės papuoštos dirbtinėmis gėlėmis – kitos gėlės šioje mirties ir kraujo žemėje paprasčiausiai neauga.

Šiurpią keliančią kompoziciją užbaigia medinė koplytėlė ir didžiulis monumentas su priesaku „Žmonės, nežudykite vieni kitų“. Tai memorialinis „Sandarmoh“ kompleksas, viena iš didžiausių J. Stalino represijų aukų amžinojo poilsio vietų.

Šiurpią keliančią kompoziciją užbaigia medinė koplytėlė ir didžiulis monumentas su priesaku „Žmonės, nežudykite vieni kitų“. Tai memorialinis „Sandarmoh“ kompleksas, viena iš didžiausių J. Stalino represijų aukų amžinojo poilsio vietų.

1930 metais Sovietų Sąjungoje prasidėjo Baltosios ir Baltijos jūros kanalo darbai. Medvežjegorskas (tada besivadinęs tiesiog stotimi „Medvežja gora“) tapo administraciniu Belomoro statybų ir darbo stovyklos centru. Ar bereikia pridurti, kad Stalino laikų lageriai visame pasaulyje žiaurumu nenusileido net ir naciams.

„1997 metais žmogaus teisių gynėjai iš organizacijos „Memoral“, atvykę iš Sankt Peterburgo, Maskvos ir Petrozavodsko, ieškojo atsakymo į klausimą, kur savo kelionę baigė 1116 žmonių iš vadinamojo Solovkų etapo.

1937 metais visus šiuos žmones iš Solovkų salų išvežė į Kemės stotį, o toliau jie dingo kaip į vandenį. Mūsų žemė paslaptį apie šias vietas saugojo daugiau nei 60 metų“, – pasakoja Medvežjegorsko kraštotyros muziejaus vadovas Sergejus Koltyrinas.

Pastaruosius kelerius metus jis kartu su žmogaus teisių gynėjais tiria J. Stalino laikų represijų nusikaltimus.

„Prasidėjus perestroikai, Borisas Jelcinas leido susipažinti su archyvais, tada ir paaiškėjo, kad dvidešimtame kelio, vedančio nuo stoties „Medvežja gora“ prie Belomoro kanalo, kilometre yra vieta, kur kadaise būta smėlio karjero. Ten vykdavo sušaudymai. Pradėtos paieškos, jos buvo sėkmingos. Rado 5 masines kapavietes, visur pastebėtas tas pats braižas, kitaip tariant, kai kas bendro: nužudytieji buvo kankinami, kai kurie išrengti, sumesti į krūvas be jokios tvarkos, ir visi sušaudyti į viršugalvį. J. Stalino pamėgtas naikinimo metodas – visu gražumu“, – sakė muziejaus vadovas.

Vėliau paaiškėjo, kad tokių masinių kapaviečių čia yra žymiai daugiau.

„Tolimesnės paieškos atskleidė, kad nuo 1934 iki 1941 metų – remiantis protokolais ir tai tikrai ne pramanai, o dokumentais oficialiai patvirtinti faktai – buvo sušaudyta daugiau nei 8 tūkst. žmonių. Visi jie buvo kruopščiai surašyti, buvo vedama savotiška apskaita ir vykdoma griežta kontrolė – J.Stalino žmonės dirbo labai stropiai, nes net ir dėl menkiausios klaidelės kulką į galvą galėjo gauti ir patys. Taip pat buvo rasti ir dviejų tokių budelių, tarnavusių „Sandarmoh“ ir pragyvenusių ilgą gyvenimą, užrašai. Ten labai detaliai aprašyta, kaip jie žudė žmones, kuo ir kur vežė, kiek žmonių per dieną nužudydavo – pasitaikydavo dienų, kai ir šimtą per parą sušaudydavo. Daugiausia žmonių sunaikinta Ježovo įsako laikais – tai buvo raudonasis 1938 metų teroras. Iš viso rastos 236 kapavietės. Tai pačios didžiausios tokios atviros kapinės visuose Šiaurės Vakaruose, tačiau kiek dar tokių gali būti Rusijoje? Teigti, kad visos kapavietės jau rastos, būtų mažų mažiausiai neteisinga. Kanalas buvo kasamas labai gretai – darbai nenutrūko nei žiemą, nei vasarą. Žmonės sirgo, mirė, jais atsikratydavo kaip sugedusiomis mechanizmo detalėmis“, – sako S. Koltyrinas.

60 tautybių, 10 religijų, lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai, pačios Karelijos gyventojai, čečėnai, ingušai, visų ir neišvardyti. Šiandien „Sandarmoh“ tapo tikru savotiškos piligrimystės centru.

Rugpjūčio 5 dieną, minint politinių represijų aukų atminimo dieną, čia suvažiuoja konsulai ir ambasadoriai iš viso pasaulio, pilnutėliai autobusai iš visos Europos – J. Stalino laikų teroro aukų artimieji.

Čia važiuoja ir mokyklinės ekskursijos – vietos vaikams tai tapo tokiu savaime suprantamu ir būtinu mokymo elementu, kaip vokiečių vaikams apsilankymai Dachau ir Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklose.

„Per ekskursijas vaikai nuolat užduoda klausimą – kodėl? Kam to reikėjo? Kaip vaikui paaiškinti, kodėl buvo sušaudytas šis jaunas žmogus ar štai ši moteris? Kalbant apie karą, viskas kiek paprasčiau: atėjo priešas, paėmė į nelaisvę, sušaudė. O čia visai kita situacija – savas žudė savus“, – tikina S. Koltyrinas.

Pastarasis bandymas pasiekti, kad Rusijoje būtų atstatytos net kelios dešimtys paminklų J. Stalinui, vyko prieš pat Pergalės dieną, kuri šiemet minėta 70-ąjį kartą. Apie tai rašė laikraščiai ir žurnalai, J. Stalino asmens vaidmuo istorijoje vėl – gal kokį šimtąjį kartą – buvo aptarinėjamas per televiziją, kalbėjo, kad jis mokėjo suvienyti žmones dėl svarbių tikslų.

Labai dažnai už J. Stalino reabilitaciją pasisako nuo represijų ir žudynių nukentėjusiųjų vaikai ir anūkai. Tai šiek tiek stebina. Ir gąsdina.

Nepaisant to, dėl vieno jie neabejotinai teisūs: J. Stalinas pasistengė, kad visi turėtume kai tą bendro.

Naktiniai Petrozavodsko klubai: o bože, kakoj mužščina (758)

daugiau nuotraukų

Kiekviename didesniame ar mažesniame Rusijoje mieste veikia mažiausiai vienas svarbiausias ir madingiausias naktinis klubas. Griežta įeinančiųjų atranka, ypatingas aprangos stilius, grėsmingos išvaizdos apsauginis prie durų, su kuriuo leistis į bet kokias kalbas tiesiog beprasmiška – būtinieji tokio save gerbiančio klubo atributai.

Dažniausiai tokios vietos vilioja įkvepiančiais ir daug žadančiais pavadinimais, pavyzdžiui, „Rojus“, „Debesys“ ar tiesiog paslaptimi, pavyzdžiui, XXXXX. Šį miesto naktinį klubą dažniausiai daugiau ar mažiau žino visi miesto gyventojai, o geriausiai – vyresniųjų klasių moksleivės ir studentės, svajojančios bent vienam vakarui patekti į tą kitą pasaulį.

Pasiseka toli gražu ne visoms.

Paprastesnių vietų, kur galima tiesiog atsipūsti, išgerti ir pasišokti, žymiai daugiau. Dažniausios jos veikia toliau nuo miesto centro esančiuose miegamuosiuose rajonuose, nesireklamuoja, nes jas ir taip žino – savi, tie, kurie gyvena aplinkiniuose daugiabučiuose.

Rimti klubai be jokių nereikalingų ceremonijų, formalumų ir valgiaraščio – paprasti stalai, kėdės, ausų būgneliams pražūtinga muzika, 3 ar 4 rūšių alus, konjakas ir keletas patiekalų, neskaitant bulvių traškučių ir sūdytos žuvies.

Rusiška popmuzika – niekuo neišsiskiriantis ir tikrai ne unikalus reiškinys muzikos pasaulyje. Pagrindinė tema – kaip ir visur – meilė. Maksimaliai primityvūs tekstai, kiemo pasaulėžiūra, vos 2-3 akordai su moduliacijomis ir solo partija (jeigu pasiseka).

Kai dar tik ruošėmės kelionei į Rusijos šiaurę, draugai ne kartą perspėjo – į dūdą gausite dažnai ir kokybiškai. Artūras Morozovas – už tai, kad lietuvis ir nuolat fotografuoja, o aš – už tai, kad iš Maskvos, lenkta nosimi ir tatuiruotas. Bičiuliai primygtinai įkalbinėjo bet kokia kaina vengti nedidelių provincijos pasilinksminimo vietų – ypač vėlyvais penktadienio vakarais.

„Gyvesni būsite“, – tarsi juokais, tarsi rimtai patarinėjo. Greičiausiai rimtai.

Petrozavodskas. Penktadienis. Vakaras. Prasideda gegužės šventės – beveik dvi savaites trunkanti siesta su trumpomis pertraukomis darbui. Rusai masiškai traukia į žvejybą, medžioklę ar bent jau tam laikui kraustosi į vasarnamius už miesto.

Vakarais švenčia taip, tarsi ryt pasaulio pabaiga – kitaip tariant, iš širdies. Sėdame į mašiną ir paprašome taksisto nuvežti į normalų klubą, kur nebūtų jokių glamūrų ir panašių nesąmonių – kur nors toliau nuo centro.

„Ar tikrai? Gal kur kitur?“ – nepatikliai perklausia taksistas – ūsuotas garbaus amžiaus rusas. Miesto gatves šlifuoja jau ne pirmą dešimtmetį ir sako matęs visko.

Ne. Riedame į klubą be pavadinimo. Taksistas tik palinguoja galvą. Prie įėjimo rūko keli gana grėsmingos išvaizdos jaunuoliai. Nužvelgia mus nuo galvos iki kojų, bet toliau sau tęsia sodriai necenzūriniais žodžiais sustiprintą pokalbį – nieko nevyksta.

Klube tuštoka, nuo plikų sienų aidi rusiškas popsas. Iš kairės baras – prie jo sukiojasi tvirtai sudėta moteriškė, pasipuošusi sportiniu kostiumu. Atrodo, kad plikomis rankomis galėtų patiesti ne tik augalotą apsauginį, bet ir pernelyg įsijautusį klientą. Įpila mums išgerti, prisėdame ir laukiame.

Mums tiek kartų pasakojo apie gresiančius nemalonumus, kad esame pasiruošę blogiausiam.

„Dieve, koks vyras“

Priešais sėdi kompanija – trys vyrai ir trys moterys. Kažką triukšmingai švenčia. Juokas, džiugūs šūksniai, masiniai apsikabinimai. Štai užgroja naują dainą – pastarųjų dvejų metų hitas

„O bože, kakoj mužščina“ (Dieve, koks vyras). Šią dainą vis dar galima išgirsti ant kiekvieno kampo, kiekvieną dieną po mažiausiai dešimt kartų ji skamba per radiją, braunasi į ausis iš automobilių ir kavinių.

Paradoksalu – daina visiems jau įgrisusi iki gyvo kaulo, bet žmonės ją mėgsta ir nuolat siunčiasi iš „iTunes“. Moterys pašoka iš savo vietų ir nuskuba į šokių aikštelę – vyrukai pernelyg rimti, jie nešoka.

„Į mano gyvenimą tarsi iš dangaus nukritai/
Pakeitei mano pasaulį/
Mintys pinasi/Kibirkščiuoja širdis/
Tai meilė – net sunku kvėpuoti.

Ты ворвался в жизнь мою нежданно,
Изменил мою реальность.
Мысли мерцают, на сердце вспышки,
И любовь без передышки

O viskas prasidėjo kaip nekaltas flirtas/
Dabar – mano pasaulis tuščias be tavęs/
Tu – stebuklingas, tu – iš kitos planetos/
Tu – iš mano svajonių!

Все начиналось как невинный флирт,
А теперь пуст без тебя мой мир.
Ты волшебный, ты с другой планеты,
И ты из моей мечты!

Gaila, tačiau išvertus šios nuostabios dainos tekstą nebeliko rimo, ritmo ir tikrosios dvasios. Jeigu jų iš viso būta... Bet tai visai nesvarbu, svarbiausia – nokautuojantis priedainis, nuo kurio šokių aikštelė tiesiog užsiliepsnoja.

Dieve, koks vyras, noriu nuo tavęs sūnaus/
Noriu nuo tavęs dukros – ir taškas, ir taškas!
Dieve, koks vyras, noriu nuo tavęs sūnaus/
Noriu nuo tavęs dukros – ir taškas, ir taškas!

О Боже, какой мужчина, я хочу от тебя сына.
И я хочу от тебя дочку, и точка, и точка!
О Боже, какой мужчина, я хочу от тебя сына.
И я хочу от тебя дочку, и точка, и точка!

Rusiška popmuzika – niekuo neišsiskiriantis ir tikrai ne unikalus reiškinys muzikos pasaulyje. Pagrindinė tema – kaip ir visur – meilė. Maksimaliai primityvūs tekstai, kiemo pasaulėžiūra, vos 2-3 akordai su moduliacijomis ir solo partija (jeigu pasiseka).

Šio žanro sėkmės paslaptis – santuokos motyvas: kas nors būtinai turi ištekėti arba vesti, arba norėti tai padaryti, arba nenorėti, bet padaryti. Galbūt taip ir nėra, tačiau tendencija aiški – vos pasigirdus dainai apie vestuves ar jų padarinius, merginos, tarsi burtų lazdele mostelėjus, entuziastingai striksi į šokių aikštelę.

Tokiuose klubuose dar itin populiari 9-ojo dešimtmečio muzika (nostalgija – puikiausia prekė) ir šansonai – turime omenyje ne prancūzų tradiciją, o už širdies griebiančias zonos balades. Kartais įsipaišo ir amerikiečių popso perliukų, bet retai. Rusijos provincijos klubų kultūra jau seniai pergyveno importo keitimo vietos produkcija laikus – dar tada, kai tai nebuvo tendencija.

Debiutas šokių aikštelėje

Minutei pasišalinu, Artūras prie staliuko lieka vienas. Chrestomatinė trilerio pradžia – herojai išsiskiria, toliau juos žudys po vieną. Aišku, kai grįžtu, jo prie staliuko nebėra. Nors pagal sudėjimą ir esu menkesnis nei mano bičiulis iš Lietuvos, bet geriau įsipaišau į kultūrinę paradigmą ir jaučiuosi už jį atsakingas – jeigu Artūrui išmuš dantis ar prismaugs fotoaparato dirželiu, tai bus ir mano kaltė. Artūro nerandu ir gatvėje, jo nėra ir prie baro – dingo kaip į vandenį. Greičiausiai jau įgrūstas į bagažinę...

Tą akimirką, kai mano ir Artūro keliai trumpam išsiskyrė, kompanija priešais jau buvo kaip reikiant įkaušusi ir draugiškai nulingavo į šokių aikštelę. Trys moterys – dvi vyresnės ir viena visai jaunutė. Ir trys mačo su įspūdingais alaus pilvais. Bet šokių aikštelėje siaučia ne šeši, o septyni šokėjai.

Vienas iš jų – Artūras: šoka su nepažįstamais žmonėmis. Tais, kurių mums primygtinai patarė saugotis. Paaiškėjo, kad ši didelė šeima švenčia gerą laimikį – vyrai ką tik grįžo iš žvejybos. Artūrui jau bandė pripiršti jauniausią merginą, norėjo svetingai pavaišinti, praktiškai priėmė į šeimą – vos per tas kelias minutes, kai manęs nebuvo šalia. Primenu: mums rekomendavo būti itin atsargiais.

Vietinio šokio ypatumai

Važiuojam toliau. Taksistas iš nuostabos kilsteli antakius – iš klubo išėjome sveiki gyvi. Artūras – netgi labai patenkintas.

„Namo?“ – klausia. „Gal dar kokį klubą mums rekomenduotumėt?“ – apetitas kyla bevalgant. „O šitas nepatiko?“ – smalsauja mūsų vairuotojas. „Puikus klubas!“ – patikiname. „Ech...“ – sunkiai atsidūsta taksistas.

Atvykstame prie klubo „Ejla“. Tas pats miesto pakraščio peizažas, tie patys kiaurai veriantys prie įėjimo rūkančiųjų žvilgsniai, ta pati viduje grojanti muzika, panašus baras ir jo asortimentas, tik žmonių čia žymiai daugiau. Čia linksminasi viso rajono jaunimas.

Jausmas labai keistas: šokių aikštelėje sukasi tiek elegantiškomis suknelėmis ir kostiumais vilkintys žmonės, tiek sportiniais kostiumais pasipuošę vietiniai, tiek kruopščiai namuose pasidarę šukuosenas, tiek neplautomis galvomis.

Visi jie šoka vieną ir tą patį šokį: ilgai, susikaupę, atsipalaidavę, užsimerkę. Dauguma jų – paprasti pardavėjai, automechanikai, įvairiausio plauko vadybininkai ir eiliniai darbininkai. Jų gyvenimas tikrai ne rožėmis klotas: ilgos darbo valandos, moka mažai ir nereguliariai, krizė, vis nauji kreditai seniems padengti. Užburtas ratas be perspektyvų.

Nepaisant to, jų šokyje juntamas savotiškas optimizmas ir viltis, kad vieną dieną viskas pasikeis į gerą pusę. Tranki muzika trumpam perrėkia visą blogį ir bėdas, paverčia gyvenimą šiek tiek paprastesniu – kaip skambančių dainų melodijos ir žodžiai. Nors visa tai tėra iliuzija ir du bokalai alaus...

Nauji draugai ir daug meilės

„Galime prisėsti?“ – pasiteirauja kompanija – du trumpai kirpti vyrukai ir išraiškingų formų mergina. „Aišku!“ – džiugiai sutinkame naujus pažįstamus.

Pradedame pažindintis. Vienas iš vaikinų įtartinai mane nužiūrinėja ir nenori duoti rankos. „Duok, kas čia dabar!“ – erzinasi mergina. Čiumpa draugo ranką ir bando pritempti prie manosios. Vaikinas vis bando išsisukti.

„Aš gi jo nepažįstu, atstok“, – teisinasi. „Normalus jis!“ – mergina atkakli.

Vaikinai išeina alaus. Mergina atsiprašinėja ir aiškina, kad tie du šiandien labai pavargo darbe, tačiau iš tikrųjų tikrai nėra piktybiniai.

„Mes visi čia labai geri žmonės! Kad ir ką apie mus kalbėtų. Aš visus myliu – ir juodus, ir baltus, ir geltonus, visus į namus priimčiau, mielai prašom! Koks skirtumas, kaip žmogus atrodo?“ – mergina nusiteikusi itin draugiškai ir nori apsikabinti.

Vaikinai grįžta su alumi. Dar ilgai sėdime ir kalbamės apie Maskvą, Lietuvą, tatuiruotes ir šiaip tauškiame visokius niekus. Iš pradžių kaustę ledai tirpsta su kiekvienu alaus gurkšniu. Net ir pats niūriausias ir įtariausias kompanijos narys vis dažniau nusišypso ir ima emocingai reaguoti į pokalbį. Išsiskiriame tapę kone geriausiais draugais.

Paryčiais mūsų taksistas jau laukė prie klubo. Vyras niekaip nesuprato, kodėl mes, atvykėliai, pirmiausia iš viso čia atvažiavome, o visų antra, kodėl beveik visą naktį trankėmės po klubus, į kuriuos, anot jo, kojos nekeltų nė vienas sveiko proto žmogus.

Juk buvo galima nuvažiuoti į kokią „normalią“ ir „saugią“ vietą. Labiausiai taksistą nustebino, kad niekas prie mūsų nebuvo prikibęs ir nesisiūlė perskaičiuoti dantų. Tiesiog atėjome, pabendravome ir išėjome. Patikėti stereotipu labai paprasta. Net jeigu tas stereotipas ne apie ką kitą, o apie tave patį.

Rusiška mirtis (529)

daugiau nuotraukų

Niekas negali tiek daug papasakoti apie konkrečios tautos gyvenimą ir būtį kaip jos santykis su mirtimi. Mirtis – neišvengiama išvada, tai, kas lieka, kai nebelieka nieko – esmių esmė.

Vieni mirtį priima kaip laimę, kiti – kaip didžiulį sielvartą. Pėdsakas žemėje, kurį išeidamas palieka žmogus, atskleidžia ne tik tai, koks jis buvo ir kuo gyveno, bet ir kokia buvo jo tauta bei jos filosofija. Labai dažnai žmogus po savęs nepalieka nieko – tik antkapį kapinėse, bet ir to pakanka, norint šį tą iššifruoti apie jį ir jo gyvenimą.

Kai telieka tik saujelė pelenų, paleidžiamų pavėjui kažkur virš Gango, tai viena visiškai suprantama istorija. Kapinės Amerikoje – puikiausia amerikiečių gyvenimo būdo ir amerikietiškosios svajonės iliustracija. Idealiai eilėmis išdėliotų praktiškai identiškų antkapių eilės. Labai panašios į kur nors Naujojo Džersio pakrantėje išrikiuotus pagal vieną kurpalių pastatytus ir preciziškai prižiūrėtus namukus. Senosios europiečių kapinės pasižymi su niekuo nesupainiojama ir mistiška atmosfera.

Rusijos Petrozavodsko šiaurės vakarinėje dalyje yra Sulažgora. Šlaite įsikūrusios didžiulės kapinės. Jų dydis gniaužia kvapą – tūkstančių tūkstančiai kapų, tiek ką tik supiltų, tiek skaičiuojančių šimtmečius. Paprastą dieną čia beveik nė gyvos dvasios, tyla ir ramybė, tik nuo vėjo dejuojantys seni medžiai ir neįtikėtinai švarus oras. Savaitgaliais Petrozavodsko kapinės atgyja – vietiniai lanko artimųjų kapus. Beveik visi kapai aptverti tvorele (kažkodėl visada naudojama mažybinė šio žodžio versija): kiekvienas kapas – nedidelė privati teritorija, skiriama žvelgiant į ateitį ir neatsiejama nuo minties, kad po mirties šalia amžinojo poilsio atguls ir artimiausi giminaičiai. Viename kape neretai ilsisi ištisos kartos: proseneliai, seneliai, tėvai ir jų vaikai.

„Yra tokia pagoniška tradicija. Vaišiname dvasias. Dvasininkas iš cerkvės už tai bara, sako, kad nekrikščioniška, bet tradicija yra tradicija“, – paaiškina druską barstanti moteris.

Vaikštinėjame po kapines: prie vieno kapo sėdi trys moterys. Vienai daugiau devyniasdešimties, ji mąsliai žvelgia į tolį ir visai nereaguoja į tai, kas vyksta aplinkui, žilą galvą dengia šilta skara. Moteris labai liūdna, pavargusiomis įdubusiomis akimis, raukšlėta burna. Čia palaidota jos motina ir kiti giminaičiai. Atrodo, kad jos žvilgsniai veria kiaurai. Neapleidžia jausmas, kad mintimis senolė jau seniai kažkur kitame pasaulyje. Į šoną ją timpteli jaunesnė moteris – dukra. Bando atkreipti mamos dėmesį, bet pastarajai nė motais. Trečioji atsistoja ir ima druska barstyti akmenuotą kapo žemę – kad neaugtų piktžolės. Greičiausiai ji bus paskutinė, atgulusi į šį šeimos kapą.

Tvorele aptvertame sklype – suolelis ir staliukas. Žmonės ateina aplankyti mirusiųjų – ir išgeria, ir užkanda, ir dvasioms palieka šio gėrio. „Yra tokia pagoniška tradicija. Vaišiname dvasias. Dvasininkas iš cerkvės už tai bara, sako, kad nekrikščioniška, bet tradicija yra tradicija“, – paaiškina druską barstanti moteris.

Pasakoja, kad mirusiuosius geriausia lankyti sekmadieniais iki penktos valandos vakaro. Vėliau geriau jų ramybės nedrumsti. Galima palikti saldumynų ir vaisių. Ir iš tikrųjų – ant kai kurių antkapių padėta saldainių, obuolių, mandarinų, vandens. Kartais į kapines užklysta benamių, jie vaišinasi žmonių paliktu gėriu – kapinėse mėtosi saldainių popierėliai, mandarinų žievelės, bet imti mirusiems skirtų gardumynų ryžtasi ne kiekvienas. Sako taip „labai negerai“.

Dalis senosios kapinių dalies labai apleista – žolė seniai nešienauta, kapų tvorelės aprūdijusios, antkapiai sukrypę, kryžiai išklerę. Iš esmės čia vien seni kapai su nedidelėmis lentelėmis ir nespalvotais čia ramybę radusiųjų portretais. Daug lentelių išblukusios nuo saulės ir lietaus, praktiškai nebeįskaitomos, portretai voliojasi žolėje tiesiai po kojomis. Kartais visai nebeaišku, kas ilsisi viename ar kitame kape. Laikui bėgant tokius bevardžius kapus užkloja šiukšlės, laidotuvių vainikų liekanos ir nupjauta žolė – jie virsta atliekų kauburėliais. Kadaise gyvenusio žmogaus atminimas prapuola amžiams. Gali būti, kad išmirė visi artimieji arba paprasčiausiai persikėlė gyventi kitur. Bet tokių dalykų pasitaiko gana retai.

Išlikę sovietiniai paminklai padabinti arba karinėmis žvaigždėmis, arba kokia kita smulkia simbolika, leidžiančia suprasti, kas guli po mūsų kojomis. Grėsmingi ir beveik identiškos išvaizdos kapai. Kai kurie žydų paminklai pažymėti Dovydo žvaigžde, musulmonų iš kitų išsiskiria islamo religiją simbolizuojančiais ženklais – žvaigžde ir grakščiu pusmėnuliu. Nepaisant to, šiose kapinėse esantys sovietinių žmonių labai panašūs vienas į kitą – kaip ir čia palaidotų žmonių likimai. Bendra, kolektyvinė mirtis.

Naujoji kapinių dalis nuo senosios skiriasi kaip diena ir naktis. Ant juodo paminklinio akmens vaizduojamas kelias, miškas ir elektros perdavimo linija – jokių komentarų. Taip ir neaišku, ar čia palaidotas koks elektrikas, ar tiesiog tokiomis aplinkybėmis čia amžinąjį poilsį radusysis iškeliavo į aną pasaulį.

Dar vienas egzempliorius, kurio tiesiog neįmanoma nepastebėti – miško ir upės fone stovintis trumpai kirptas jaunuolis, vilkintis marškinėlius su didžiuliu užrašu „Reebok“. Rankoje laiko medžioklinį šautuvą. Pragyveno šiame pasaulyje vos 27 metus. Panašu, kad mėgo medžioti. Netoliese kitas įdomus eksponatas – antkapis su dideliu vairu, puoštas gėlėmis.

Ant kito paminklinio akmens išgraviruota didžiulė krovininė mašina ir užrašas kursyvu:

Buvai paties Dievo apdovanotas vairuotojas/

Mylimas visų žmogus/

Skausmas ir liūdesys – nepakeliami/

Nes išėjai tu amžiams/

«Водитель был от бога,

Любимый человек,

Печаль и грусть безмерны,

Что ты ушел навек»

Netoliese antkapis, kuriame pavaizduoja futbolo aikštė ir iš jos lekiantys futbolo kamuoliai. Apačioje užrašas: „You‘ll never walk alone“ („Niekada nebūsi vienas“). Šiek tiek tolėliau – paminklas, kuriame iškalta ištrauka iš vienos dainos: „Опустела без тебя земля“ (Žemėje be tavęs nyku). Dar viena už širdies griebianti eilutė nuo paminklo: „Вернуть нельзя, забыть невозможно“ (Nebesusigrąžinsime – niekada nepamiršime).

Širdies, gėlių formų paminklai ir juose vaizduojami mirusiųjų numylėti automobiliai, ginklai, šuniukai, katytės ir kiti naminiai gyvūnėliai, miškai, upės, ežerai, traukinys, tinklinio tinklelis, žvaigždynas. Kartais nevalingai peršasi mintis, kad bent dalis antkapių dalyvauja paties kūrybiškiausio siužeto ar eilėraščio konkurse.

Turtingiausiųjų kapai puošti angelų skulptūromis, masyviais marmuro paminklais ir aptverti prabangiomis tvorelėmis. Patys vargingiausi kapai – tie, kuriuose patys paprasčiausi juodo akmens antkapiai, ant kurių iškaltas tik lakoniškas pareiškimas „Prisimename, gedime“ arba „Mylimai žmonai“.

Aplankius vos vienas kapines Petrozavodske, daryti išvadas ar apibrendimus būtų paprasčiausiai neteisinga. Tiesiog supratome, kad rusams labai patinka vairuoti automobilius, iš esmės jų širdžiai artima visa transporto tema, rusai myli gamtą ir naminius gyvūnus. Drąsiai galima pasakyti tik vieną – po Sovietų Sąjungos laikų mes labai smarkiai pasikeitėme. Įprastas nedidelis antkapiams naudojamas pasines nuotraukas ir sausas gimimo ir mirties datas pakeitė ryškūs ir individualizuoti antkapiai. Tiesa, kartais tas individualumas atrodo ne itin nuoširdžiai, netgi keistai, infantiliai ar net juokingai. Tarsi nuo mirties veido kas nors būtų nuplėšęs taurų sielvarto šydą.

Plastmasinės gėlės, gedulingi pietūs, ašaros – šie laidotuvių ir gedulo atributai niekur nedingo, tačiau pakito pats požiūris į mirtį. Jis tapo labiau filosofiškas ir ironiškas. Sovietinis modernizmas virto nauju rusišku postmodernizmu, ir numirėlis dabar gali linksmai žaisti su mylimu šunimi, šypsotis, valgyti, gerti arba važinėtis visureigiu.

Mirtis niekada nesulygino, nesulygina ir nesulygins žmonių, o laidotuvės šiais laikais ne tik atsisveikinimas su mirusiuoju, bet ir socialinio statuso, finansinės galios ir fantazijos (ar jos trūkumo) demonstracija. Be to, kapinėse jokiais būdais negalima nusileisti kaimynui, ir tokios lenktynės neretai įgauna labai keistų formų. Savaime suprantama, tai daugiau pasako apie gyvuosius, o ne mirusius.

Kylant šlaitu į viršų kapų vis mažėja – galiausiai kapinės pereina į mišką. Ilgai einame nuo vieno krašto iki kito. Atrodo, kad čia guli visa gyvenvietė ar kaimas. Rusijoje kremacija vis dar vertinama gana įtariai, ypač nepatiklūs šiuo klausimu tikintieji. Sako, kad taip nekrikščioniška.

Patraukiame atgal į viešbutį. Stotelėje prie mūsų prieina perkaręs senukas su kepure ir odine striuke, jo rankose – nedidelis paketas. Neįžiūri autobuso numerio, prašo pagalbos, ima klausinėti, kas mes tokie ir iš kur. Pasirodo jis jau seniai pensijoje, dalį laiko gyvena kaime, dalį – mieste. Senukas daug šypsosi ir teigia gyvenąs neblogai, sveikata ne itin, bet vaistų neperka, todėl ir krizės jokios nejaučia. „Neseniai patyriau insultą, po jo beveik nustojau valgyti. Rinkau dilgėles, viriau, sriubą gaminau. Metus taip ir gyvenau, tik kai visai imdavo svaigti galva, tekdavo pirkti produktų. O jūs ką, iš kapinių? Na, aišku. Visi ten susitiksime“, – susimąstęs galvą palinguoja senolis, žiūri į kelią, vedantį į kapines ant Sulažgoros, tačiau netrukus, neįtikėtinai guviai, šokteli į autobusą.

Belomorskas: miestas, kuriame viskas baigėsi (534)

daugiau nuotraukų

Tuščia. Tik švilpiantis vėjas ir bangų mūša. Po kojomis žliugsi minkštas dumblas. Tęžtantys pėdų įspaudai. Baltosios jūros krantas – be gyvybės ir nepakeliamai atšiaurus. Ir pati jūra nė velnio ne balta. Kai oras apniūkęs, vanduo atrodo melsvai juodas.

Pro debesis nedrąsiai pasirodo saulė, ir tūkstančiai pakrantę nusėjusių balučių sutviska tarsi būtų pripildytos lydyto metalo.

Ilgą laiką pagrindinės sovietinės, o vėliau ir Rusijos gilumos, cigaretės buvo legendinės „Belomorkanal“. Neišvaizdžios, dvokiančios, be filtro – vyrai įgudusiai traukė jas iš mėlynai balto pakelio, užsukdavo galiuką, kad nebūtų taip stipru, ir išdidžiai traukdavo kartų dūmą. Šias cigaretes rūkė mano dėdė, mano senelis ir visi rimti kiemo vyrai.

Ant „Belomorkanal“ pakelio pavaizduotas žemėlapis, o jame – Baltosios-Baltijos jūrų kanalas. Vaikystėje niekaip negalėjau suprasti, kuo šis kanalas nusipelnė tokios garbės puošti mano senelio rūkomų cigarečių pakelį. Tik daug vėliau išsiaiškinau, kad šis kanalo kasimas buvo vienos kruviniausių statybų per visą Sovietų Sąjungos istoriją: per 20 mėnesių iškasta 227 kilometrų, o aukų skaičius siekė dešimtis tūkstančių. Šis kanalas sujungė Baltąją jūrą ir Onegos ežerą. Gaila, kad taip ir nesusiprotėjau senelio paklausti, kodėl jis rūkė būtent šias cigaretes.

Baltoji jūra – pilka, niūri, kaip ir „Belomorkanal“, atšiauri ir negailestinga – kaip ir Baltosios-Baltijos jūrų kanalo statybos, ir tuo pačiu neapsakomai didinga ir nuostabi. Tarsi hipnotizuoja – norisi į ją žiūrėti ir žiūrėti. Tarsi ilgiau pažiūrėjus būtų galima gauti atsakymus į visus pasaulio klausimus. Mes išmirsite, o ji, apatiška ir nejautri viskam, kas vyksta, ir toliau taip pat dieną iš dienos skalaus krantą. Atrodo, kad prieš jos didybę ir bauginančią ramybę nublanksta visa pasaulio tuštybė.

„Labai greitai teliks tik „idiotų dėžės“ augintiniai, apsiraizgę Georgijaus juostelėmis“, – liūdną ateities prognozę pateikia muzikantas. Saša pyksta. Saša labai pyksta. Pyksta dėl griovimo filosofijos, neteisybės, raudonojo patriotizmo, sovokų, V. Putino ir visos jo „Vieningosios Rusijos“.

Tolėliau, maždaug už 200 metrų nuo kranto, jūrą stebi nedideli nameliai. Dauguma jų – vasarnamiai, žmonės atvažiuoja tik tada, kai šilta. Į žemę rankas jau sukišę daržininkai, kasa lysves, ruošiasi kažką sodinti, visai šalia esančios jūros tarsi net nepastebi. Yra tokių, kurie čia gyvena nuolat – ši gyvenvietė visa šalia Belomorsko, pasiekti miestą galima vos per kelias minutes. Visai netoli nuo čia buvo filmuojamas Andrejaus Zviagincevo filmas „Leviatanas“ – mažo žmogaus ir galingo valstybinio aparato akistatos drama nominuota „Oskarui“, tačiau akivaizdžiai nepatikusi ir neįtikusi Rusijos valdžiai (mačiusieji filmą pritars, kad ne be reikalo).

„Pas mus čia visur galima filmuoti „Leviataną“, – užkimusiu balsu juokiasi Aleksandras Medvedevas, ir tame juoke nei gaidelės linksmumo ir džiugesio. Jis – kresnas vidutinio amžiaus vietinis ilgais žilstančiais plaukais. Aleksandras Medvedevas – surusintas vardas. Jis geriau žinomas kaip Santtu Karhnu – taip jo vardas skamba gimtąja karelų kalba. 

Karelai – nedidelė finougrų grupės tauta, dauguma jų gyvena Karelijoje, dalis – Suomijoje. Remiantis paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, Rusijoje jų teliko šiek tiek daugiau nei 60 tūkst. Karelai, kaip ir dauguma kitų mažų tautų, išgyveno krikštą (tik anksčiau), gavo naujus vardus, buvo priversti atsisakyti gimtosios kalbos. Santtu Karhu – tai Aleksandras Medvedevas rusų kalba. Jis gimė ir visą vaikystę praleido Belomorske. Dabar didžiąją laiko dalį gyvena kaimyniniame Petrozavodske, tačiau čia dažnai atvyksta į vasarnamį. Jo namas stovi visai ant Baltosios jūros kranto. Turi daržą ir pirtį. Iš pirmo žvilgsnio jokiais būdais nepasakysi, kad priešais stovi tikra roko muzikos legenda – eilinis daržininkas, betūpčiojantis aplink savo pomidorus. Santtu Karhu dainuoti karelų kalba pradėjo pritariant gitarai ir būgnams. Dabar Karelijoje roko muzika su etniniais motyvais išgyvena tikrą populiarumo bangą. Be jokių abejonių, tai tiesioginis A. Medvedevo nuopelnas.

Santtu arba tiesiog Saša pasakoja, kaip perestroikos metais pradėjo burti grupę, norėjo dainuoti karelų kalba. Vyras nelinksmai juokiasi, kad jo dainos gimtąja kalba buvo „menkas indėlis į savotišką karelų kalbos, kuri Sovietų Sąjungos laikais buvo laikoma tabu, kerštą“.

„Kodėl jūs sakote, kad buvo tabu? Karelų tapatybė buvo griežtai draudžiama. Tėvai savo vaikams norėjo geriausio. Kiekvienas tikras karelas buvo įtariamasis, šnipas. Kaip sakydavo mano močiutė (Saša imituoja ryškų akcentą): „Aš rusų kalbos gerai nemoku, bet tu rusų kalbą mokėsi puikiai“. O aš jai atsakydavau: „Vis tiek galima aiškiai suprasti, kad tu ne rusė!“. „Na ir kas, užtat manęs nepasodins“, – atsakydavo močiutė.

Nuo XX amžiaus pradžios karelų skaičius sumenko kelis kartus, dabar jų teliko dešimtys tūkstančių, tačiau Santtu Karhu jau daugiau kaip 20 metų dainuoja savo gimtąja kalba. Ir nejaučia dainuojantis vėjui – klausytojų netrūksta.

„Dabar turime daug gerbėjų. Rašo man tekstus karelų kalba, ieško žodžių žodynuose, kuria ir duoda man. Žmonėms to reikia, jie ieško savo tapatybės, nors ir ne visada sekasi. Auga jaunoji karta. Kažkodėl nori būti šiek tiek ne rusai, bet jiems niekas nesuteikia tokios galimybės. Nėra karelams skirto vaikų darželio. Vaikų darželiuose – tik rusų kalba. Sovokų mentalitetas? Supersovokų“, – sovietizmo garbintojus pašiepia Saša.

Saša pasakoja, kaip suomiai siūlė finansuoti kareliškų vaikų darželių steigimo programą, tačiau rusai užkirto tam kelią ir dar palaikė tokią iniciatyvą akiplėšišku separatizmu.

„Mūsų vos 80 tūkst. Labai mažai, armijos nesuburtume. Bent kalbą leiskite išsaugoti. Bet Putleris pasakė, kad negalima“, – kalbai pasisukus apie politiką, Sašos akyse užsižiebia pykčio liepsnelės. Panašu, kad sovietinės estetikos ir filosofijos jis nekenčia taip pat karštai kaip ir šiandieninės putiniškosios. „Už Kremliaus sienų vyksta tokie patys dalykai kaip ir sovietmečiu“, – piktinasi Saša.

Trumpai apleidžiame politiką ir grįžtame į 9-ąjį XX amžiaus dešimtmetį. Tai buvo neformalų ir gopnikų konfliktų metas, gatvių gaujos vienos kitas persekiojo iš rajono į rajoną. Tikriausiai tokios kovos virė visuose miestuose. Belomorskas tikrai nebuvo išskirtinis. Saša pasakoja, kad jo gimtame mieste yra du dideli rajonai – Gamyklos ir Uosto. „Gamykliniai“ persekiojo tuos iš Uosto, o pastarieji – „gamyklinius“. Bet visa tai jau praeitis. Nebėra nei Gamyklos, nei Uosto, teliko tik rajonų pavadinimai, kuriuos iš inercijos vis dar kartoja vietiniai. Laipsniškai mažėja ir pačių vietinių.

„Šiandien čia jau nebe monomiestas, nes nieko nebeliko. Seniau buvo gamykla ir uostas. Visas gamyklos turtas iššvaistytas, įrenginiai išparduoti. Pašėlęs dešimtasis dešimtmetis, ar kaip ten jį vadina! Tarsi tada ten būtume buvę visai ne mes, tarsi dėl visko kaltas kažkas kitas. Jeigu taip, tai kodėl važinėjatės džipu, o aš autobusu? Žmonių galvose pradeda kiti natūralių klausimų. Ir kažkodėl visi tie dabar priklauso „Vieningajai Rusijai“. Ir uosto istorija tokia pati. Likę laivai bazuojasi Murmanske, parduoda prekes Norvegijoje, o paskui per Norvegiją ir Baltarusiją tos prekės vėl atsiduria ant mūsų prekystalių. Argi tai ne pats tikriausias putinizmas? Tai ir yra putinizmas – užburtas ratas“, – tulžį lieja Saša. 

Santtu Karhu daug gastroliavo Suomijoje – jo muzikos grupė ten labai populiari, ten leidžiamos eilėraščių karelų kalba knygos, pati kalba vertinama kaip pavyzdys, apie ją rašo mokyklos vadovėliuose. Karelų ir suomių skirtumas labai menkas, kaip ir rusų bei ukrainiečių, teigia Saša. Tikriausiai būtų gana lengvai radęs būtų ten ir pasilikti, tačiau to nepadarė. 

Ir štai jis čia, Baltosios jūros pakrantėje. Jo lentynoje septyni karelų kalbos žodyno tomai, ant stalo – butelis degtinės ir užkanda, vos už 20 metrų nuo namo – iškūrenta pirtis. Nuoširdžiai prisipažįsta – „karas pralaimėtas“: karelų kalba merdėja – „liko likučiai, vos trys kaimai, kur dar gyva karelų kultūra“.

„Tai tikrų tikriausias kolonializmas!“, – dusliai sušunka Medvedevas, bandydamas parinkti tinkamiausią žodį apibūdinti tai, kas vyksta su jo tauta. 

„Labai greitai teliks tik „idiotų dėžės“ augintiniai, apsiraizgę Georgijaus juostelėmis“, – liūdną ateities prognozę pateikia muzikantas. Saša pyksta. Saša labai pyksta. Pyksta dėl griovimo filosofijos, neteisybės, raudonojo patriotizmo, sovokų, V. Putino ir visos jo „Vieningosios Rusijos“.

Sėdime nedideliame name ant pasaulio krašto ir geriame. Gali būti, kad iš šono atrodome gana beviltiškai. Tarsi sėdėtume banginio pilve, aptarinėjame, kada gi jis mus išspjaus į krantą, keikiame jį arba priešingai – bandome rasti bent vieną situacijos, kurioje atsidūrėme jo praryti, privalumą. Neaišku, iš kur galvoje kyla tų kvailų ir beprasmiškų minčių apie galimybę išsigelbėti. Mes tiesiog sėdime banginio viduriuose. Ir tiek žinių.