„Pereiti prie viso grūdo gaminių reikėtų laipsniškai, nes organizmas gali nesuprasti, kas vyksta. Jeigu žmogus iki tol vartojo mažai skaidulinių medžiagų, valgė mažai daržovių“, – tvirtina R. Bogušienė.
„Vilniaus duonos“ komercijos direktoriaus Gražvydo Juknos teigimu, viso grūdo gaminiai, neturintys pridėtinio cukraus, iš tiesų yra sveikesni, tačiau, skaitant maistinės vertės etiketę, nereikėtų pamiršti – duonos be cukraus nėra, todėl etiketėje jis bus nurodytas.
Aukščiausios rūšies miltų gaminiai buvo valgomi tik per šventes
Pasak G. Juknos, viso grūdo miltai paruošiami kitu technologiniu būdu: „Iš to grūdo niekas neišmetama. [...] Kadangi iš to grūdo neiškrenta nė vienas gabaliukas, tai reiškia kad pačioje duonoje lieka visos vertingiausios sudėtinės grūdo dalys: mineralai, geležis, kalcis, magnis.“
R. Bogušienės teigimu, labai svarbu, kiek po paruošimo miltuose liko skaidulinių medžiagų, mineralų: „Nuo to priklauso, ar žmogaus organizmas gaus visas vertingas maistines medžiagas, ar tik dalį jų, ar gaus ilgalaikį, ar trumpalaikį sotumo jausmą. Tai be galo svarbu, nes gamta sukūrė grūdą iš trijų dalių: endospermo, gemalo ir sėlenų, tačiau šiandien valgoma tik viena grūdo dalis.“
Ruošiant aukščiausios rūšies miltus, tvirtina R. Bogušienė, pašalinamas gemalas ir sėlenos, tačiau pastaruoju metu gamintojai pradeda atrasti šias grūdo dalis iš naujo. „Gamintojai, malūnininkai pamatę, kad tos dalys vis dėlto yra vertingos, pradėjo jas atrasti kaip naujas produktų rūšis, skirtas pagardinti, paskaninti, pavyzdžiui, košes. Gemalai jau pakuojami kaip atskiri produktai“, – sako R. Bogušienė.
Specialistės aiškinimu, seniau 95 proc. visų miltinių gaminių sudarydavo viso grūdo miltai ir tik 5 proc. gaminių buvo ruošiami iš neviso grūdo, aukščiausios rūšies, miltų. Pasak mitybos specialistės, dažniausiai tai būdavo pyragai, kepami švenčių progomis.
Dėl pasikeitusių mitybos įpročių, sako R. Bogušienė, lietuviai suvalgo daugiau, bet organizmas gauna mažiau naudingų medžiagų: „To pasekmė – 2014 m., remiantis Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), Lietuva buvo šeštoje vietoje pagal antsvorį ir dešimtoje pagal nutukimą. Situacija tikrai liūdina. Turime atkreipti dėmesį į tai, ką valgome.“
Dėti daug cukraus gamintojams nenaudinga
R. Bogušienės aiškinimu, suvalgius duonos gaminių, pagamintų iš viso grūdo miltų, cukraus lygis kraujyje išsilaikys tolygiai, o ne staigiai pakils ir nusileis, kaip būna, kai valgomi aukščiausios rūšies miltų gaminiai.
„Jeigu suvalgome greitų angliavandenių, išderiname cukraus harmoniją. Būtina pirmenybę teikti viso grūdo gaminiams, bet, jeigu žmogus visą gyvenimą valgė tik aukščiausios rūšies gaminius, [...] pereiti prie viso grūdo gaminių, reikėtų laipsniškai, nes organizmas gali nesuprasti, kas vyksta. Jeigu žmogus iki tol vartojo mažai skaidulinių medžiagų, valgė mažai daržovių, gali atsirasti pilvo pūtimas. Reikėtų laipsniškai pereiti prie viso grūdo gaminių“, – akcentuoja R. Bogušienė.
Jos pastebėjimu, Lietuvos duonos gamintojai į duona, kuri eksportuojama į Vokietiją, deda tik labai nedidelį kiekį cukraus arba jo iš viso nededa. „Lietuvis priprato prie saldžios duonos. Paskui žmonės stebisi, kad rinkoje yra daug sveikatai nepalankių gaminių, kuriuose gausu cukraus“, – atkreipia dėmesį R. Bogušienė.
G. Jukna su tuo nesutinka: „Nenorėčiau kalbėti už visus duonos gamintojus. Galėčiau kalbėti tik apie „Vilniaus duoną“. [...] Kepame ir tokią duoną, kurioje nėra pridėtino cukraus – „Vilniaus duona“, „Rugelis“. [...] Balansuojame – jei žmogus nori sveikai gyventi, jis turi iš ko pasirinkti. Jei jis pataikauja savo skoniui, perka tai, kas yra saldu, kur yra daug cukraus.“
G. Jukna priduria – gamintojams nėra naudinga į visus savo produktus dėti daug cukraus, nes cukrus gamintojams taip pat kainuoja, todėl ir pagaminti produktą kainuoja brangiau.
„Žmonėms reikėtų žinoti, kad pasaulyje nėra duonos, kurioje apskritai nebūtų cukraus. Taip yra todėl, kad rūgimo metu cukrus pasigamina pats. Tas cukrus natūralus. Net jeigu gamybos procese nedėsi nė trupučiuko cukraus, jo duonoje vis tiek bus, todėl etiketėje tai bus nurodyta. Cukraus kiekis nebus didelis – 1–3 g. Tai priklauso nuo receptūros, kokie yra miltai, koks pats procesas“, – pabrėžia G. Jukna.
Raikyta duona neprastesnė, bet džiūsta greičiau
R. Bogušienės aiškinimu, norint išsirinkti sveikatai palankesnę duoną, reikėtų rinktis tokią, kuri pagaminta ir viso grūdo miltų arba jos sudėtyje yra bent 30 proc. tokių miltų. „Sudėtis turi būti kuo trumpesnė, paprastesnė. Tai tikrai akivaizdžiai matoma. Kiti kriterijai turi būti nurodyti maistingumo deklaracijoje. 100-e g duonos turėti būti iki 1 g druskos, ne mažiau 6 g skaidulinių medžiagų ir ne daugiau kaip 5 g cukraus“, – nurodo maisto technologė. Ji priduria – nusipirkus duona svarbu ne tik, kokia ta duona, bet ir kaip, su kuo ją galvoje.
Specialistės nuomone, nereikėtų kritiškai vertinti raikytos duonos, nes jos maistinės savybės turėtų būti tokios pačios, kaip ir neraikytos duonos: „Ji tiesiog sukurta tam, kad vartotojui būtų paprasčiau. Visada gamintojų tendencijos eina prie to, kad vartotojams bus gaminami kuo paprastesni produktai – paimu, ir valgau. Tai tokia tendencija, nuo kurios nepabėgsime.“
G. Jukna priduria – nors raikytos duonos maistinės savybės lieka nepakitusios, dėl oksidacijos gali pakisti duonos skonis. Be to, ji greičiau džiūsta: „Duonos kepalas gali išsilaikyti ir 10 dienų, nes jis turi apsaugą. Krosnyje visos poros susitraukia, todėl ten joks mikrobas negali patekti. Raikant iš aplinkos į duoną patenka daug visokių aplinkoje esančių dalykų.“
