Ši mada yra puikus dalykas. Visų pirma dėl to, kad atkreipia dėmesį į dvi esmines maisto charakteristikas: geriausias augimo sąlygas ir šviežumą.
Nors tai ir neatitinka šiuolaikinio žmogaus užmojų – būti nepriklausomam nuo gamtos ir maisto technologų pastangų tuos užmojus realizuoti, visgi vertingiausias maistas užauga gamtoje. Kuo gamtos daugiau, tuo tas maistas turtingesnis skoniais, aromatais ir maistinėmis savybėmis.
Jei braškė užauginta šaltnamyje ir vežta iš toli (dėl to skinta neprinokusi, nokinta pakeliui ir t.t.), skonis yra vienas. Nelabai įkvepiantis. Puikiai žinome, kam tokios braškės tinkamos – puošti tortus (geriau už cukrines rožes) arba dėti į kokteilius tam, kad juos galima būtų pavadinti braškiniais. Dar vienas braškių variantas – augintos šiltnamyje, bet vežtos iš arčiau, todėl nuskintos jau panokusios.
Kitas gerumo laiptelis – augintos vienos dienos atvežimo spinduliu, skintos prinokusios, augintos dirvoje. Tada prasideda – už stiklo ar be jo, po plėvele arba be jos. Ir galų gale ateina braškių sezonas – kai prinokusių jų yra galybė ir mes, valgytojai, galime rinktis jau pagal braškių veislę – kas kokias labiau mėgsta.
Nereikia nė sakyti, tokios braškės yra geriausios. Bet ne dėl to, kad dabar sezonas ir mums privalu valgyti braškes. O dėl to, kad jų yra užaugusių pačiomis geriausiomis sąlygomis – dirvoje lauke ir dar galime pasirinkti rūšį.
Kiti geri vasarinio sezono pavyzdžiai yra bulvės, pomidorai, cukinijos, voveraitės. Pačioje vasaros pradžioje pasirodo pirmosios bulvės. Jas veža iš Pietų kraštų, mūsų skoniui jos nelabai skanios (sako, ne tik mūsų). Su laiku bulvės ima užaugti vis arčiau mūsų, kol galų gale gauname tokias, prie kurių esame įpratę, ir tada jau šaltibarščių sezonas pakyla į aukštumas.
Ypač, kai atsiranda šviežių burokėlių. Jaunų, minkštų – pačių skaniausių. Kai burokėliai paūgėja daržuose masiškai, yra burokėlių sezonas. Tada smagu juos valgyti netgi žalius, svarbu plonai supjaustyti. Jei virsime, išvirs labai greitai, nėra ko lyginti su žieminiu virimu valandomis.
Taigi dirvožemis, atviras laukas, netolimas atstumas ir tinkama veislė – tai, kas daro maistą sezoninį. Tokį, kuris yra skaniausias valgytojui ir palankus bet kokiam maisto gamintojui. Neturi būti supervirėju, kad iš tokių produktų pagamintum skanų patiekalą. Nebent turi madą pervirti.
Šviežios bulvės, burokėliai, brokoliai – aromatingi, minkšti. Nei ilgai virti, nei prabangių padažų, nei daug prieskonių dėti. Šviežios daržovės kupinos polifenolių, fermentų ir kitų „gyvybės lašelių“. Pats smagumas juos suvalgyti dar darže – agurkus, pomidorus, krapus ir pan. Morkytes pakanka tik nuplauti, net skusti nereikia. Bulves iki Kalėdų galima gaminti neskustas, tik gerai nuplautas.
Mes esam įpratę ruošti daug atsargų žiemai – virti, šaldyti, marinuoti. Tai, be abejo, puiku ir skanu. Bet atsargų nevertėtų padauginti, nes kiekviena šviežia suvalgyta uoga yra geriausias pasaulyje maistas, ypač jei savam darže ar miške augusi ir savom rankom skinta. Gal pastebėjote, kad nuplautų uogų skonis kitoks, net jei jas po to šaldome? O pirktų negi neplausime.
Vasara yra gero maisto puota. Taip pat gera proga išbandyti naujus derinius, stipriai padidinti daržovių kiekį racione. Pakanka užpilti gero šalto spaudimo aliejaus, sotumui pabarstyti moliūgų ar saulėgrąžų sėklų, linų sėmenų ar smulkintų riešutukų.
Sakysite, vasarą ir rudenį bepigu, sezoninio maisto apstu, bet ką daryti žiemą? Atidėti sezoninio maisto idėją kitam vasaros–rudens sezonui? Nieko panašaus.
Žiemą ir ankstyvą pavasarį sezoniška yra kliautis šakninėmis daržovėmis, kurios iki to laiko visai gerai išsilaiko, raugintomis daržovėmis, kurios visokeriopai naudingos mūsų žarnynui ir imunitetui. Taip pat sezoniniu maistu iš kitų kraštų, kuris nėra toks lepus, kad prarastų savybes vežamas.
Antroje rudens pusėje Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje išspaudžiamas naujo derliaus alyvuogių aliejus, novello vadinamas. Jei aliejus tikras extra virgin ir tausojančiai spaustas, tada yra pats laikas jo valgyti gausiai. Polifenolių gausa naudinga visam organizmui, ypač kraujagyslėms, odai.
Taip pat sunoksta riešutai. Lietuvoje vienokie, Italijoje, Ispanijoje kitokie. Atšalus orams ir sutrumpėjus dienoms valgykite riešutus. Taip pat tuo metu – visų rūšių džiovintų vaisių sezonas, nes šviežių pasirinkimas gerokai sumažėja. Tiesa, formaliai jų pasirinkimas nesumažėja, bet kokybė, švelniai tariant, pakinta – jau kalbėjome apie plastmasines braškes.
Tiesa, apie Kalėdas Viduržemio jūros šalių soduose sunoksta apelsinai, mandarinai ir kiti citrusai. Tai jų sezonas ir tada jie geriausi.
Ryžiams, žirniams, lęšiams aiškaus sezono nėra, jie paprastai valgomi džiovinti. Nors šviežios pupelės ir pupos, kurių net mirkyti nereikia, turi daug žavesio. Man ruduo neįsivaizduojamas be su ankštimis virtų didžiųjų pupų patiekalo.
Po Naujų metų, pavasarėjant, labai vertinga ir skanu valgyti daigus: sėklų, pupelių, grūdų. Medžiagų daug, organizmo apetitas joms didelis. Kai tik atsiras šparagai ir pirmosios salotos, to noro natūraliai neliks. Net ir grūdai švieži yra skanesni ir vertingesni, kaip ir iš jų pagaminti kepiniai. Tačiau šį skirtumą pajus tik tie, kurie patys grūdus malasi arba gyvena prie malūno ir gali susimalti šviežiai.
Atsakymas į klausimą – kada pas jus pirmosios braškės? – buvo pasakojamas kaip anekdotas. Esą į Rytų Europos gyventojo klausimą, kada pirmosios braškės, amerikietis atsakė, kad aštuntą ryto, kai atsidaro prekybos centrai. Bet šiandien taip yra ir pas mus, taigi siužetas anekdotui nebetinka, o sezoninis maistas tapo ne būtinybe, o galimybe.
Beje, sezoninis maistas džiugina ir ekonomine prasme – kaina tuo metu būna geriausia, na nebent būtų koks masinis nederlius. Taigi sezoninio maisto mada yra ne rinkodaros šūkis, o visomis prasmėmis argumentuotas pasirinkimas.
