Erškėčiai paplitę Šiaurės Europoje, Rusijos vakarinėje dalyje, Kaukaze, Irane bei Vidurinėje Azijoje. Lietuvoje savaime paplitę kelių rūšių erškėčiai. Labai dažnai galima pamatyti paprastąjį erškėtį (Rosa canina L.), liaudiškai vadinamą vilkdalgiu, šunrože, augantį pamiškėse, šlaituose, pakelėse, kurio žiedų spalva varijuoja nuo šviesiai rožinės arba baltos iki tamsiai rožinės. Dar viena savaime augančio erškėčio rūšis – miškinis erškėtis (Rosa majalis L. arba Rosa cinnamomea L.), liaudiškai vadinamas vilniškiu erškėčiu, – auga visuose Lietuvos miškuose, kirtimuose, laukymėse. Šio erškėčio žiedai pavieniai, tamsiai purpurinės spalvos. Miškinis erškėtis dar auginamas ir kaip dekoratyvinis augalas. Pastaruoju metu labai išpopuliarėjo raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa Thunb.), liaudiškai vadinamas radastu, kurio lapai stori, raukšlėti, apatinėje dalyje apaugę pilkais plaukeliais, žiedai – raudoni, tamsiai rožiniai, vaisiai – stambūs, rutulio formos, raudoni.
Kultūrinės erškėčio rūšys vadinamos rožėmis, kurių tikrųjų rūšių yra virš šimto penkiasdešimt, tačiau hibridinių rožių rūšių skaičiuojama tūkstančiais.
Buityje ar medicinoje erškėčių vaisiai vadinami erškėtrožėmis. Jie renkami kai prinoksta – rugpjūčio mėnesio pabaigoje ir iki pat šalnų. Prinokę erškėčio vaisiai yra tamsiai raudonos spalvos. Jų odelė labai plona, greitai trūksta, tad renkant juos, reikia būti itin atsargiems. Vaisiai renkami prinokę, bet ne pernokę. Erškėtrožės gali būti valgomos šviežios, iš jų taip pat verdama uogienė, gaminamas sirupas. Sudžiovintos erškėtrožės ar jų lapai naudojamos kvapniai arbatai paruošti.
Erškėčių vaisiuose itin daug įvairių vitaminų, ypatingai vitamino C. Erškėčių vaisiai turi didžiausią vitamino C kiekį lyginant su kitomis daržovėmis ar vaisiais. Vitamino C kiekis gali varijuoti nuo 140 iki 4000 mg/100g, priklausomai nuo vaisių surinkimo laiko, kaip tinkamai vaisius buvo prinokęs. Įdomu tai, kad erškėčių vaisiuose vitamino C kiekis yra apie 10 kartų didesnis negu juoduosiuose serbentuose ir apie 50 kartų didesnis nei citrinose. Erškėčių vaisiuose gausu ir kitų vitaminų: A, B1 – B3, K ir E, taip pat ir mineralinių medžiagų: fosforo ir kalio ypatingai daug, gausu kalcio ir magnio, geležies, mangano, cinko, vario.
Erškėčių vaisiuose gausu fenolinių junginių, pagrinde flavonoidų (izokvarcetino, kvercetino, kemferolio, rutino, katechinų), fenolinių rūgščių, taip pat karotenoidų (beta karoteno, likopeno, kriptoksantino, rubiksantino, zeaksantino, liuteino), raugų, organinių rūgščių (citrinų, obuolių). Erškėčio vaisiuose išvardinta gausa biologiškai aktyvių medžiagų pasižymi antioksidaciniu priešuždegiminiu, priešvėžiniu aktyvumu. Tai tvirtai įrodyta moksliniais tyrimais. Erškėčių sėklose koncentruojasi riebalinis aliejus, eterinis aliejus, vitaminas E, karotenoidai, lapuose – vitaminas C, šaknyse – raugai.
Dėl savo gydomųjų savybių, erškėčiai plačiai žinomi ir vartojami jau daugiau kaip 2000 metų. Liaudies medicinoje dažniausiai naudojami erškėčių vaisiai, lapai ir žiedai. Dėl vitamino C gausos, erškėčio vaisiai puikiai tinka esant vitaminų stygiui organizme, sergant mažakraujyste, stiprinant organizmą po operacijų, didinant imuninės sistemos atsparumą infekcinėms ligoms. Erškėčių vaisių arbatos ar kiti iš jų pagaminti preparatai vartojami medžiagų apykaitos sureguliavimui, širdies ir kraujagyslių, virškinimo sistemos darbo normalizavimui (arbatos rekomenduojamos sergant gastritu, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opa), inkstų, kepenų (iš erškėčio vaisių gaminamas preparatas, skatinantis tulžies išsiskyrimą, rekomenduojamas sergant hepatitu, cholecistitu, kitomis kepenų ligomis) veiklos skatinimui, šlakų šalinimui, audinių atsistatymui. Erškėčių aliejumi gydomos žaizdos, pragulos, įvairūs odos susirgimai. Šis vaistinis augalas plačiai naudojamas maisto bei kosmetikos pramonėje.
Jei yra alergija braškėms ar žemuogėms, erškėčio uogų geriau nevalgyti.
Erškėčio užpilas:
1 valg. š. džiovintų, susmulkintų vaisių užplikoma 250 ml verdančio vandens ir palaikoma termose 10-12 val. Tuomet nukošiama, kad neliktų plaukelių, kurie gali dirginti virškinamojo trakto gleivinę. Užpilas pagardinamas šaukšteliu medaus, vartojamas ryte ir vakare išgeriant po stiklinę šilto skysčio.
Erškėtrožių uogų nuoviras:
5 valgomuosius šaukštus susmulkintų erškėtrožių uogų užpilkite 1 litru vandens, ant silpnos ugnies virinkite 10 minučių, perpilkite į termosą, leiskite nusistovėti 8 valandas, nukoškite.
Sergantiems avitaminoze šio nuoviro patariama gerti vietoje arbatos.
Sandrija Čapkauskienė – biomedicinos mokslų daktarė, LSU docentė ir mitybos specialistė.
