Svarbiausia, kas prisimintina kalbant apie maistą, yra faktas, kad maistas žmogui yra vertingas dalykas (švelniai tariant) ir brangus pagaminti. Tik maždaug nuo XX a. vidurio vadinamosiose išsivysčiusiose šalyse maistas tapo toks pigus ir prieinamas visiems, kaip dabar. Iki to laiko normali daugumos žmonių būsena buvo badas, nuolatinis maisto nepriteklius arba periodiškai užeinantis maisto stygius dėl nederlingų metų, stichinių ar kitokių nelaimių. Dėl maisto trūkumo žmonės sirgo, migravo, kariavo ir plėšikavo.
Ypač maisto trūkdavo karo ir pokario metais. Po Antrojo pasaulinio karo Europoje taip pat stipriai trūko maisto, bet tuo metu jau buvo stipriai išplėtotos technologijos, tad buvo sukurta pakaitinio maisto. Jis galėjo būti puikus laikinas sprendimas, gelbėjantis nuo bado. Bet tie spendimai užsiliko, mat leido pagaminti pigų maistą. Tai labai patiko politikams, juolab kad dirbtinio maisto žala dar nebuvo pastebėta.
Bet grįžkime prie tikro maisto kainos. Jam užauginti – tiek augalams, tiek gyvūnams – reikalingi realūs fiziniai ištekliai, žinios ir darbas. Žinios kaupiasi, darbo procesai tobulėja, tačiau fiziniai ištekliai stipriai menksta. O būtent jie ir yra „butelio kaklelis“, t.y. išteklius, kuris riboja gamybą.
Fizinių išteklių maisto gamybai mažėja įvairiais aspektais. Pirma, dėl miestų plėtros mažėja žemės, kuri gali būti dirbama. Antra, mažėja ūkininkavimui tinkamos žemės dėl taršos. Trečia, mažėja pats dirvožemio sluoksnis dėl ekologinių pokyčių, visų pirma dėl miškų iškirtimo, itin stambių kultyvuojamų plotų, chemizuotos gamybos.
Derlingo dirvožemio praradimai pasaulio mastu yra milžiniški. Tūlas lietuvis gali sakyti, o kodėl tai mane liečia, juk taip toli. Mano darže dirvožemis nepranyko. Tačiau tas pats lietuvis piktinasi, kai brangsta bananai, avokadai, kava, migdolai ir kitos gėrybės, kurias kažkada vadinome egzotiškomis, o šiandien vartojame lyg kokius ridikėlius. Šalia to dėl klimato kaitos (šiuokart net nesvarbu, ar tai atšilimas, ar ne) padaugėjo stichinių nelaimių ir daugelyje kraštų sutriko sezoniškumas. Tai stipriai apsunkina dalią javų, daržovių ir sodų augintojų ir patuština visų valgytojų piniginę.
Produkcija brangsta net ne dėl to, kad augintojai dėl patirto streso nori daugiau uždirbti ar nori uždirbti tiek pat kaip pernai. Tiesiog dėl to, kad tos gėrybės neužauga. Padoriai nuo žemės ūkio atitolusiam miesto valgytojui net į galvą neateina, kad tam tikros kultūros auga labai ribotose klimato juostose, kurios gali apimti vos kelias šalis, ir jei ten pavasario šalnos buvo per aršios ar užplūdo kokios piktybinės muselės, pasiūla gali kristi kartais. O tai reiškia, kad kaina kils, nes tų gėrybių tiesiog nėra.
Šiuolaikiniam žmogui tai ypač nepatinka. Jam nepatinka taip stipriai nuo gamtos priklausyti, ją saugoti, skaitytis su ekosistemomis. Todėl kol gali, jis stengiasi apeiti trūkumus savo sukurtomis priemonėmis. Jei pasėliai nušalo, papildomai patręšti, jei užpuolė ligos, papildomai nupurkšti pesticidais, jei nebeliko dirvožemio, auginti mineralų substratuose, jei dėl gamtos pokyčių sutrumpėjo sezonas, perkelti gamybą į šiltnamius.
Žinoma, dar reikia įtikinti žmones, kad tai tas pats maistas, nes skoninės savybės skiriasi. Bet tai sekasi visai neblogai – juk žmonės pasitiki valstybe, kuri duoda pigaus maisto. Ypač kai auga kartos, kurios lauke natūraliai užaugusių daržovių skonio net nebeprisimena. Nežino, kaip tas nelemtas kalafioras užauga ir net žinoti nenori. Kalafioras „užauga“ prekybos centre, kaip mašina atsiranda fabrike.
Su žmonių nenoru žinoti būtų viskas gerai, jei taip stipriai neveiktų mūsų sveikatos. O kažkas vis išmatuoja mineralus ir vitaminus obuolyje ir aptinka, kad jo keliasdešimt kartų mažiau, nei rašo senieji vadovėliai ir byloja kulinarinis folkloras. Vitaminai su mineralais beigi riebiosiomis rūgštimis tai paprastoji dalis, o kur dar įvairūs polifenoliai ir naudingosios bakterijos, be kurių mūsų organizmas nei tų vitaminų pasisavina, nei imuniteto suformuoja. Pirmųjų (vitaminų, mineralų, riebiųjų rūgščių) galime pagaminti ir dirbtinai, polifenolių išskirti iš augalų ir koncentruoti, netgi probiotikų galime gauti tabletės forma. Tačiau, o varge varge, jie visi veikia ne taip, kaip gamtoje užaugę originalai ir norimo efekto neduoda.
Trauktis tarsi nėra kur. Žmonės pripratę prie to, kad maistas kainuoja pigiai arba apskritai nekainuoja. Ypač tokiose tradiciškai agrarinėse šalyse, kaip Lietuva, kur įprasta maisto turėti daug. Kur maisto turėjimas yra padorumo ženklas, o jo racionalus naudojimas reiškia baisų gyvenimo apribojimą.
Lietuvoje suprasti, kad maistas, ne tik patogus būstas, mašina, mobilusis telefonas ar švarkas, yra aukštos pridėtinės vertės produktas, daugeliui yra sunku. Ne veltui vienas pagrindinių nepriklausomybės laikų naratyvų buvo apie šlapią dešrą. Tačiau nuo tų metų praėjo jau daug laiko, išbandėme ir išragavome didžiulę pasiūlą skanėstų, patogių supakuotų spalvingų pusgaminių ir kitų gėrybių.
Šiandien turime alternatyvų ir kaip valgytojai, ir kaip maisto gamintojai. Galime imtis suprasti maisto vertę ir į jį žiūrėti kaip į aukštos pridėtinės vertės produktą, už jį mokant daugiau, bet ir uždirbti daugiau jį gaminant. Arba nuolat norėti „šlapios dešros“: daug pigesnio maisto, kur sviestas pakeistas hidrintais riebalais, kakava – pieno ir kakavos milteliais, šalto spaudimo aliejus – rafinuotu, prieskoniai – natrio glutamatu, dauguma ingredientų bet kokiame gaminyje – baltu cukrumi ir baltais miltais. Daržovės išaugintos tirpaluose ir už stiklo, viskas patręšta ir sočiai nupurkšta pesticidais.
Takoskyra darosi vis labiau akivaizdi, nes senoviškas maistas brangsta ir brangs dėl mano jau paminėtų objektyvių priežasčių. O pakaitinis pigusis maistas gali būti, kad ir pigs. Dėl naujų technologijų galimybių, dėl masto ekonomijos (visas pasaulis valgo tuos pačius sausainius) ir labiausiai dėl politikų noro patiekti pigaus maisto vartotojams. Jie juk nesusieja jo kainos su išaugusiomis sveikatos apsaugos sąskaitomis. Pripažinta, kad pagrindinės šių laikų ligos – diabetas, širdies ir kraujagyslių, vėžys, netgi alergijos ir depresijos yra gyvenimo būdo ligos. Jos neišgydomos vaistais, vaistais tik palaikoma būklė. Norėdami būti sveiki ir neleisti pinigų nuolatiniams vaistų pirkimui, žmonės turėtų kitką valgyti, kitaip elgtis su savo kūnu ir kitaip mąstyti. Ir tada jie atranda – juk tikras maistas brangus!
Bet tokiu jis tapo būtent dėl žmonių pasirinkimo. Masinė gamyba išstūmė tradicinę, kaip mielės išstūmė raugą iš duonos gamybos (o po to purikliai išstūmė mieles). Stambūs augintojai ir gamintojai išstūmė mažus, nes jie neatlaikė konkurencijos. Taip krito vertė ir sumažėjo įvairovė. Bet žmonės gali rinktis ir šiandien – būtent nuo to priklauso, kas bus gaminama, iš kokios žaliavos ir kokiomis technologijomis. Nes technologijos yra tik įrankis.
Jei protai ir finansai būtų nukreipti atstatyti prarastus fizinius išteklius: dirvožemį, tradicinio ūkininkavimo metodus, augalų bei gyvulių veisles, normalaus maisto kaina mažėtų, o maisto pakaitalų – didėtų, nes sumažėtų jų vartojimas. Per kokius 5 metus pasimatytų pokyčiai ir sveikatos rodikliuose bei išlaidų sveikatos apsaugai eilutėje: ir asmens, ir valstybės mastu. Jei tik kas norėtų taip skaičiuoti.
