Daugiau nei 15 metų Kaune įsikūrusi „Čeburekinė“ keliavo iš vienos vietos į kitą, kol grįžo į savo pradinę vietą, „Urmo“ miestelyje.
„Čeburekinėje“ dirba administratorė Toma Paulauskaitė, kuri sprendžia visas problemas ir tvarko reikalus.
„Ši Kauno „Čeburekinė“ – viena iš pirmųjų. Kas gyvena viename Kauno gale – žino Savanorių prospekto čeburekinę, kas kitame – mūsų „Čeburekinę“, – pasakojimą pradėjo Toma.
Pasak jos, čia lankydavosi ir jų seneliai, ir tėvai, ir jų vaikai eina.
Į šią čeburekinę atvažiuoja pavalgyti ne tik vietiniai kauniečiai, bet ir iš Vilniaus, ir kitų aplinkinių miestų. Nepatingi apsilankyti skanautojai net iš Žemaitijos ar pajūrio.
„Kartais atklysta ir užsieniečiai – dažniausiai rusai, bet būna ir britų, vokiečių. Pastariesiems sunku paaiškinti, kas čia per dalykas, nes jie nebūna jo ragavę, bet dažniausiai nenusivilia ir prižada užsukę į Lietuvą čia sugrįžti to čebureko dar kartą paskanauti.
Taip pat dažnai užsuka pas mumis ir į Lietuvą grįžę emigravę lietuviai. Būna, kad užsisako 16 čeburekų ir išveža juos į užsienį“, – pasakojo T. Paulauskaitė.
Toma teigė, kad klientai kartais vienas kitas išsiduoda, jog yra nevietiniai ir prasitaria, kad vaikystėje čia su tėvais atvažiuodavo. O dabar atvykę sako, kad niekas nepasikeitė – taip pat skanu.
Mergina įsitikinusi, kad žmonės čia sugrįžta, nes jie stengiasi išlaikyti čeburekų kokybę nepakitusią.
Pavyzdžiui, miltus naudoja aukščiausios rūšies, kokių, pasak čia dirbančios administratorės, Lietuvoje net nėra, todėl juos užsakinėja iš tiekėjų, kuriuos jie veža iš Lenkijos.
„Tokios aukštos kokybės miltų Lietuvoje niekas negamina, niekas jų čia nemala. Vienintelė rūšis, kurios mums reikia, ji yra užsienyje. Mėsą užsakinėjame kiekvieną dieną, tačiau ne paprastą faršą, o kiaulienos kumpius ir patys juos malamės. O mėsininkai gali sumalti tai, kas jiem lieka. Niekada nebus taip gerai, kaip pats nusiperki ir susimali.
Aliejų mes keičiame kiekvieną dieną, ryte kepimo indą pripildome aliejumi, o vakare jį išpilame, o savaitgalį keičiame du kartus. Ne veltui taip dažnai keičiame aliejų ir patys malame mėsą, nes norime išlaikyti aukštą maisto kokybę. Niekas nesiskundžia, kad čeburekas atsiduoda senu aliejumi“, – pasakojo Toma.
Toma tvirtino, kad pas konkurentus tikrinti, kaip gaminama jie neina, tačiau pas save tokių „šnipinėtojų“ susilaukiantys: „Mums ten nėra ko eiti, jie tiesiog lyginasi į mus, o ne mes į juos“.
Pagrindinio tradicinio čebureko su mėsa receptas yra labai autentiškas, kuris nesikeičia jau daugiau nei 15 metų. Tik laikui bėgant atsirado ir kiti variantai – su varške, su špinatais, su jautiena, su sūriu ir pievagrybiais. O kainos net ir kokybiškų gaminių – nesikandžioja.
„Žmonės džiaugiasi, kad čia yra labai pigu ir klausia kodėl čia taip pigu. Aišku, yra ir tokių, kurie klausia, kodėl čia taip brangu. Kadangi mūsų senjorai – vargšai, o jiems kiekvienas centas labai svarbus – net 10 centų skirtumas yra daug. Tačiau vyresnio amžiaus žmonės čia mėgsta lankytis, nes porcijos yra didelės“, – tikino Toma.
Be čeburekų čia galima pavalgyti ir rankų darbo koldūnų, cepelinų – tikro, sotaus lietuviško maisto.
„Dažniausiai moterys ir vyrai suvalgo vieną čebureką, bet, aišku, žiūrint kokie vyrai ateina. O būna, kad žmonės užsisako ir tris čeburekus, tada visas personalas stovi ir žiūri, ar pavyks įveikti. Ir tai visai nepriklauso nuo svorio. Ateina lieknas vyras ir suvalgo visus tuos tris čeburekus. Galvoji, kur telpa? Juk sudėjimas tai smulkus. Prisiminiau, kad tris čeburekus pavyko įveikti ir vienai moteriai“, – linksmus nutikimus iš „Čeburekinės“ pasakojo Toma.
