Maža to, tai pirmasis restoranas laisvos Lietuvos istorijoje, kurio pavadinime yra „umliautas“, raidė su dvigubu tašku. NüMAN.
Ten, sako, tokie dalykai, tokie dalykai, kokių Kaune anksčiau nebūdavo. Netikėtos sudėtinės dalys ir visokie išsigalvojimai, pavyzdžiui, sako, ten degina spygliuočių šakelę prie stalo, kad jos dūmų kvapas prisidėtų prie maisto pojūčio. Pats restoranas sako, kad jį įkvėpė šiuolaikinė šiaurės šalių virtuvė (tai įdomu), ir kad sudėtinės dalys dažnai yra vietinės ir sezoninės (tai sako daugelis), ir kad paties restorano estetika yra jam svarbi, ir kad pojūtis yra „švarus ir šiltas“.
Su šituo sunku ginčytis. Interjeras puikus, jokių absurdiškų poniškų puošmenų arba dirbtinės senovės, kurią kartais taip mėgsta mano gimtasis miestas. Jausmas, kaip Vakaruose (aš ir noriu, kad Kaune būtų toks jausmas). Restoranas atidarytas tik penkias dienas per savaitę (kaip geriausieji dažnai ir būna), ir jokių, ačiū Dievui, dienos pietų – jie ne tuo užsiima. Jie daro šou, daro pojūtį, ir mes su svečiais tuo labai greitai įsitikiname. Ir šakelė, deginama prie stalo, yra gera mintis.
Šefas siūlo visą meniu – visą potyrį (6 patiekalai - €40, 3 patiekalai - €20, ir dar priderinti vynai už atskirą kainą), ir pirmasis potėpis, eglišakių padažas su traškučiais, man kalba apie Skandinaviją.
Austrė, paguldyta ant jūros kopūstų, ir apgaubta sauso ledo dūmų, yra labiau vizualiai įspūdinga, nei gastronomiškai pribloškianti. Tai vis dar austrė.
Ant pušies šakelių padėtas agurkų dubenėlis atrodo vizualiai subalansuotas ir žalias, žalias, žalias – kaip koks Švedijos miškas. Žinote, ką? Maisto kritikui su fotoaparatu tai didelis džiaugsmas ir lengvas darbas.
Tai štai, dabar galvoju, ir suprantu, kad man sunku prisiminti sudėtines dalis – daugumas jų tikrai labai vietinės, ir netikėtos, kur dalykai daro ne tai, ką jie paprastai daro. Nė vieno karto deriniai nebuvo neorganiški, nenatūralūs, net jei jie skamba keistai: sūdytas kiaušinio trynys su raugintomis bulvėmis, antrekotas su raugintais burokais, žiedinis kopūstas su degintu sviestu.
Aš nepasakosiu viso valgiaraščio, nes bus geriausia, jei šefas jums atneš ir papasakos viską apie tai, kodėl tos sudėtinės dalys suskamba viena su kita. Be to, turbūt, kai nueisite, jau bus kitas (vasarinis) valgiaraštis. Todėl neklauskite, ką valgė Užkalnis – nes turbūt dabar jau siūlys kažką kito.
Man labai patiko pelenų duona. Baltos duonos skonis, pelenų spalva, neregėtas švelnumas. Tos duonos norėčiau kada nors užsisakyti atskirai.
Aš turiu būti labai atviras. Ar man patinka tokia virtuvės stilistika ir filosofija? Ne, ji nėra mano mėgstamiausia. Labiau mėgstu paprastesnį žaidimą. Man tai yra virtuvės eksperimentai, kuriuos labai įdomu vieną kartą pamatyti, paragauti, užuosti. Ar norėčiau ten eiti dar kartą? Vargu, nes labai retai norisi dar kartą žiūrėti tą patį spektaklį. Net jei režisierius puikus. Net jei aktoriai yra pačios aukščiausios klasės. Net jei dekoracijos yra puikios ir talentingai sukurtos. Aš lenkiu galvą prieš šiuos puikius virtuvės profesionalus, net jei sakau, kad po puikios vakarienės buvo jausmas, kad tai yra vieno spektaklio teatras.
Tačiau. Tačiau. Ar manau, kad tokių restoranų reikia Lietuvoje? Be jokios abejonės. Ar tokių restoranų reikia Kaune? Trigubai. Taip. Labai. Ypač todėl, kad dar labai daug žmonių žino tik labai tradicinius patiekalus ir vertina juos pagal tai, ar daug ko pridėta ant lėkštės.
„Numan“ turi didžiulę edukacinę prasmę, ypač Kaune. Keliolika tūkstančių žmonių iš antrojo Lietuvos miesto tikrai turėtų nueiti ten bent kartą (nepakenks atvažiuoti ir tiems, kas iš Vilniaus ar Klaipėdos). Ar galės juos meistrai prisivilioti ir vėl, čia jau kitas klausimas, ir nauja didžiulė užduotis šiam puikiam sumanymui.
Svečiai mokėjo patys už save, mes dviese sumokėjome €119 ir arbatpinigius.
Keturios žąsys iš penkių.
Numan, Nemuno g. 43, Kaunas. Tel. +370 611 54439. Tinklalapis. Facebook profilis.
Nuo antradienio iki šeštadienio, nuo 16:00 iki 23:45.
