Bet, prieš išvykdamas, stengiausi kuo daugiau Lietuvos sugerti į save, ir kai pasikviečiau jaunesniąją dukrą pusryčių, pasiūliau nueiti ir parašyti apie pusryčius labiausiai vilnietiškoje Vilniaus vietoje. Viešbutis, kuris vis dar vadinasi „Ramada“ (greitai nebesivadins, nes jie nebebus amerikietiško, kad ir puikaus, tinklo gniaužtuose, ir galės plėtoti savo sumanymus – pamatysim, kaip tai atrodys), turi kelis restoranus, bet šiandien mes tikriname jų pusryčius lauke, kurie vasarą kasdien, prie senamadiškų staliukų, ant senamadiškų kėdžių, kur ne kokios nors servetėlės, o staltiesės, ir didelės taurės, ir įrankiai. Nieko supaprastinto. Šiandien jau taip mažai kur daro.
Aš nemėgstu sėdėti lauke (turiu tokį dalyką, kur mane erzina saulė ir praeiviai, bet aš toks jau kurmis, nepykite ant manęs), bet šiandien mes su dukra sėdamės būtent lauke, neypatingai kreipdami dėmesio į kitus lankytojus, kurie spokso į rašytoją.
Tokiais momentais man labiausiai patinka užsieniečiai, nes jie nežino, kas aš, aš jiems niekas, ir jie nelabai stebisi, kad mudu su dukra kalbamės daugiau angliškai, negu lietuviškai (čia toks mūsų įprotis, ir galite mane deginti ant laužo, kiek norite, man tai labai patinka – mano dukros yra anglės labiau nei lietuvės, ir jos puikios mergaitės, kuriomis be galo didžiuojuos), o kai šitą išgirsta lietuviai, jie pradeda vartyti akis, nes kažkodėl jiems atrodo, kad jei jie mano portretą matė žurnaluose, tai mano asmeniniai reikalai yra jų reikalas.
Pusryčių valgiaraštis trumpas, ir ačiū Dievui. Nereikia didelio pusryčių pasirinkimo. Visi pusryčiai yra panašūs vieni į kitus, ir viskas priklauso nuo sąžiningo ruošimo ir gerų sudėtinių dalių. Ir kad būtų kokių nors kiaušinių, nes mums, europiečiams, kiaušiniai yra sudėtinė ir būtina pusryčių dalis.
Tie, kas nuvažiuoja į Japoniją, visada stebisi, kaip čia per pusryčius (išskyrus didelius tarptautinius viešbučius) žmonės turi apsieiti be kiaušinių, ir kad ten visokia sojų tofu masė ir žuvis pusryčiams, bet čia Vilnius, Europa, ir, be to, didelis tarptautinis viešbutis.
Aš užsisakau Benedikto kiaušinius (€5,80) su šonine, ir kilsteliu antakius dėl nedidelės kainos. Dar būna tokios kainos, su vaizdu į Filharmoniją ir pačiose Senamiesčio širdyje. Vilniečiai taip išprotėjo dėl Benedikto kiaušinių, idealaus pagirių maisto (tiems, kas per daug šventė iš vakar, bet nebūtinai aš esu toks, tiesiog galvokite tai, ką norite). Čia jie paduodami ant storos, purios brioche bandelės – tokios, kurią brangiose burgerinėse naudoja burgeriams vietoje paprastos burgerinės bandelės.
Kiti variantai – su špinatais ir su sūdyta lašiša ir su ikrais, bet man šiandien norisi klasikinių, su šonine, ir tokius ir gaunu. Porcija didelė, žalumynų daug. Jaučiuosi ne tik sočiai pusryčiaujantis, bet dar ir kažkiek prisidedantis prie savo sveikos mitybos. Gerai, pasakykite man, kad tai tik iliuzija, bet žmogui neuždrausi svajoti.
Dukra užsisako Croque Monsieur (kaina irgi €5,80), tą pačią brioche bandelę su šonine ir su užtarkuotu sūriu. Aš nelabai suprantu šio prancūziško patiekalo patrauklumo, bet čia susipina kažkas iš Paryžiaus prisiminimų su tikru bandelės švelnumu ir su paprastu, net šiek tiek lietuvišku, užtarkuotu sūriu. Viskas kartu ir sudėtinga, ir labai paprasta, čia toks namų jaukumo susipynimas su labai klasikine viešbučio aplinka, ir dar aplinkui stūksančiu Vilniaus Senamiesčiu.
Dar užsisakome desertą – aš saldėsių nemėgstu, bet dukra valgo mangų pyragą (€5,80), sako, imk, paragauk, ragauju ir džiaugiuosi.
Sumokame €36,50 ir arbatpinigius – nedaug už pusryčius auksinėje sostinės vietoje. Gerai, aš dabar užsienyje, ir negaliu atsirasti Subačiaus gatvėje staigiai, bet kai grįšiu rugpjūtyje, jūs mane vėl rasite ten.
Vadinkite tai turistine vieta, sakykite, kad tai yra nuspėjama, jei norite, bet aš sakau – penkios žąsys iš penkių. Man patinka žiūrėti į Filharmoniją ir Senamiesčio žmones.
California Tapas & Wine, Subačiaus g. 2, Vilnius. Tinklalapis. Facebook.
Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio, nuo 08:00 iki 01:00. Penktadieniais ir šeštadieniais, nuo 08:00 iki 05:00.
