Žinia kavos mėgėjams: ten, kur ji auginama, vietiniai jos net negeria

Viena geriausių pasaulyje kavų auga Kenijoje. Tai žino kavos mylėtojai įvairiose pasaulio šalyse. Tai žino kavos augintojai pačioje Kenijoje, tačiau retas ją auginantis ūkininkas šioje Afrikos šalyje žino paties užaugintos kavos skonį ar apskritai geria kavą. Viena to priežasčių gludi Kenijos, kaip buvusios D. Britanijos kolonijos, istorijoje – jos gyventojai pamėgo arbatą. Kitas priežastis lemianti aplinkybes – sudėtingas gyvenimo ir ūkininkavimo sąlygas savo akimis matė ir patyrė mėnesį šioje šalyje viešėjęs ir dirbęs kavos treneris Mihkel Jurimaa, kurį Lietuvos kavos kultūros puoselėtojai ir entuziastai galės sutikti šių metų „Vilnius Coffee Festival“.

Vienas tarp kavą rinkusių moterų

„Rinkti kavos pupules ūkininkų plantacijoje buvo mano sena svajonė, kuri išsipildė būtent Kenijoje. Čia dvi savaites gyvendamas pas vieną iš dviejų mane priimti ir globoti kelionės metu sutikusių ūkininkų, kartu su juo vykau į laukus, kuriuose tuo metu kaip tik buvo renkamos kavos pupelės. Labai ryškiai prisimenu tą jausmą, kai savo rankomis skyniau sunokusios kavos pupeles kartu su vietos darbininkais“, – sako šešerius metus „Paulig“ kompanijoje dirbantis kavos treneris Mihkel Jurimaa, Kenijoje viešėjęs praėjusių metų gegužę-birželį.

Taip ryškiai ši patirtis Mihkel’io atmintyje įsirėžė dar ir dėl aplinkybių, kuriomis rinko kavą: „Parodęs, kaip rinkti kavą, ūkio savininkas Samuel Njue Nyagat paliko mane dirbti su vietiniais. Absoliuti dauguma jų buvo moterys ir didžiąją laiko dalį, rinkdamos uogas, jos kalbėjo apie mane – tai supratau iš nuolat skambėjusio žodžio „Mzungu“, kuris vietos kalba reiškia „baltasis“.

„Nepaisant jų itin menkų atlyginimų ir sunkaus darbo, moterys visą laiką, kol dirbo, šypsojosi, juokėsi, dainavo. Tik viena jų po kurio laiko išdrįso prieiti prie manęs ir labai tyliai, nedrąsiai paklausė, ar gali su manimi pakalbėti. Ji paprašė pinigų, kurių reikėjo vaikų mokslams. Deja, tuo metu su savimi neturėjau grynųjų“, – prisimena Mihkel’is. Dar vienas jo prisiminimas, liudijantis kitokį, europiečio akimis, sunkų ir net pavojingą gyvenimą Kenijoje, taip pat susijęs su vaikais: „Kai atvykau į Keniją, buvo ankstyvas rytas. Automobilyje, kuriuo mane pasitiko pirmą kelionės dalį globojęs ūkininkas, užmigau, o nubudęs apie 6-ą valandą ryto pamačiau greitkeliu einančius iš tiesų mažus vaikus. Paklausiau, ką jie čia daro. Mane vežęs vietinis nustebo, išgirdęs šį klausimą: „Kaip tai ką? Jie eina į mokyklą“. Mums, europiečiams, kurie lydi mažus vaikus į mokyklą, būrelius, nepalieka be priežiūros nuo ryto iki vakaro, tai iš tiesų stebina, o jiems yra įprasta kasdienybė.“

Devyniasdešimties ir vis dar ūkininkauja

Mihkel’iui pavyko apsilankyti ir vietos mokykloje, veikusioje netoli vieno ūkio, kurį jis aplankė viešėdamas Kenijoje. Iš viso kelionės metu kavos treneris iš Estijos lankėsi 15-oje kavos ūkių, kurių savininkų istorijos tik liudija itin sunkią kavos augintojų situaciją Kenijoje. „Vienas iš aplankytų ūkininkų buvo devyniasdešimtmetis. Pirmą savo kavos derlių jis nuėmė dar 1965-aisiais ir vis dar ūkininkauja. Jis pasidalino itin skaudžia patirtimi, kai jo tuo metu 4000 dolerių vertės derlius buvo per vieną naktį pavogtas iš sandėlių ir visų metų darbas bei pajamos dingo. Kito aplankyto ūkininko visi kavamedžiai buvo sunaikinti, panaudojus nekokybiškas trąšas“, – pasakoja Mihkel’is. Naudoti trąšas, pasak esto, jie privalo, jei nori sulaukti gero derliaus, tačiau tai darant jiems reikalingos žinios, kurių, deja, turi ne visi.

Jaunieji kavos ūkininkai Kenijoje supranta žinių svarbą ir jų siekia. Tuo Mihkel’is įsitikino dvi savaites gyvendamas pas jį priėmusi ir globojusį jauną ūkininką David’ą Ngibiuni. „Nors jo ūkis – tik kelios valandos kelio, bet gerokai žemiau nei anksčiau minėto Samuel’io Njue ūkis, kavos pupelės David’o plantacijose dar tik žydėjo, todėl turėjau galimybę su juo keliauti po kitus ūkius, sužinoti daugiau apie kavos auginimą tiesiai iš jų savininkų bei paties David’o lūpų. Jis savarankiškai gilina žinias apie kavą, jos auginimą, taip pat – skrudinimą, kad galėtų ją pardavinėti Europoje bei toje pačioje Kenijoje. David’as siekia, kad ir vietos gyventojai galėtų mėgautis kokybiška kava. Iki šiol absoliuti dauguma geriausios kavos iš Kenijos yra eksportuojama ir vietos gyventojai mano, kad likusi, itin tamsaus skrudinimo, aštraus aromato kava yra gera kava.

Kavos rūšiavimas – iš proto varantis, bet būtinas darbas

Kenijoje kavos kultūra labai žemo lygio dar ir dėl to, kad užauginta geros kokybės kava kainuoja brangiau ir kavos platintojai, eksportuotojai nemato galimybių tokią kavą pardavinėti pačioje Kenijoje. Tai supranta ir vietos ūkininkai, todėl jie ypatingai stengiasi ne tik užauginti, bet ir labai kruopščiai atrenka kavos pupeles, kad eksportuotojams tiektų tik kokybišką kavą. Mihkel’iui teko dirbti ir atrenkant kavos pupeles ir, kaip jis sako, tai buvo ypatingai varginantis darbas – ne dėl to, kad sunku fiziškai jį atlikti, o todėl, kad ištisą dieną turi žiūrėti į žalias kavos pupeles ir pastebėti bei išimti tas, kurios su defektais. Ir tas pats vaizdas matomas bei monotoniškas darbas atliekamas diena iš dienos kelias savaites, nes kavos pupeles svarbu išrūšiuoti tą pačią dieną, kai jos surenkamos iš laukų – kitu atveju iš karto krenta jų kokybė.

Šis rankų, kaip Mihkel’is išsireiškė „iš proto varantis“, darbas turi būti atliktas itin atidžiai ir sąžiningai, prieš parduodant derlių kavos kompanijomis. „Žinoma, galima jį atlikti ir atmestinai, bet jei kavos pupelės su defektais pasieks kavos gamintojus, jie atsisakys jas pirkti iš augintojo, o tai reiškia – jis neteks pajamų“, – paprastai paaiškina Mihkel’is. Šiomis kelionėje į Keniją įgytomis žiniomis jis dalinasi su baristomis ir kavos treneriais Estijoje – jis vienas iš vos kelių šioje kaimyninėje šalyje turinčių Ypatingos kavos asociacijos (angl. Specialty Coffee Association) kavos trenerio sertifikatą ir galinčių mokyti kitus kavos trenerius.

Kitas kavos trenerio tikslas – ūkiai Kolumbijoje

Mokymus jis iliustruoja ne tik vaizdingais pasakojimais, bet ir nuotraukomis iš kelionės. Fotografija viena iš kelių Mihkel’io aistrų, kurioms, be kavos, estas bando rasti laiko. Dar viena – kopimas į kalnus, kuriai jis skyrė kelias dienas ir būdamas Kenijoje. Po lankymosi ir darbų kavos ūkiuose, Mihkel’is kopė į aukščiausią kalną Kenijoje „Mount Kenya“, ir tai buvo vienintelės dienos, kai jo viešnagės metu lijo šviesiu paros metu. Visomis kitomis dienomis, nors tuo metu Kenijoje dar tęsėsi lietaus sezonas, jis prasidėdavo Mihkel’iui jau atsigulus ilsėtis po įspūdžių kupinos dienos ir nustodavo lyti ryte, jam pradedant darbus.

Kenijoje išsipildžius Mihkel’io svajonei savo rankomis rinkti kavos pupeles, estas jau galvoja apie kitą savo tikslą – aplankyti Kolumbiją, taip pat garsėjančią kavos ūkiais ir juose auginama arabika kava. Savo naujų kelionių planais ir įspūdžiais iš jau įvykusių Mihkel’is dalinsis kovo 6-8 dienomis vyksiančiame „Vilnius Coffee Festival“, kur jis kartu su kolegomis pristatys kavas iš minėtos Kenijos, taip pat – Brazilijos, Etiopijos, Gvatemalos, Kenijos, Kolumbijos ir Kosta Rikos bei kvies kavos mylėtojus patiems išbandyti baristos darbą – stoti prie kavos aparato ir pasigaminti espreso kavą ar populiarias kapučino ar late.