aA
„Tai, kad tokiame mažame miestelyje kaip Palanga turime tiek daug gerų restoranų, pavadinčiau kažkokiu kosmosu. Pasižiūrėjus į šalia esančią Klaipėdą, trečiąjį pagal dydį Lietuvos miestą, pamatai, kad ten restoranų – ne ką mažiau nei čia, bet tokio aukšto lygio, tokių inovatyvių vis dėlto nėra tiek daug. Mūsų restoraninė bendruomenė Palangoje yra kažkas tokio“, – paklaustas, ką atsakytų tiems, kurie mano, kad vietų, kur galėtų skaniai pavalgyti pagrindiniame šalies kurorte vis dar nėra, atsako restorano „Onorė“ Palangoje šefas Bernardas Anužis.
Bernardas Anužis
© Asmeninio albumo nuotr.

Pasidomėjus, ar Palanga jam nėra per maža erdvė ir ar nenorėtų savo karjeros vystyti didesniame mieste, Bernardas tikina – nė trupučio.

„Viską puikiai galima pasiekti ir čia, Palangoje. Iš pradžių, neslėpsiu, buvo labai sudėtinga. Atrodė, kad ne sezono metu čia nėra žmonių, nėra veiklos. Tačiau dabar tai jau man atrodo kaip pliusas. Net nebesinori nieko keisti, nes jau atrodo, kad atradau tą savo receptą, kai gyventi tiesiog gera.”

Paguodos ir įkvėpimo ieško prie jūros

Pasikalbėti apie jo sėkmės receptą su Bernardu susitikome vienoje kavos kavinių Palangoje. Kai dar tik tarėmės dėl susitikimo vietos, Bernardas iškart įspėjo, kad daug laiko pokalbiui neturės – vasara, kaip ir daugumai palangiškių, jam pats įtempčiausias metų laikas, kada, kaip sako, norėtųsi, kad para turėtų kur kas daugiau nei 24 valandas.

Bernardas Anužis
Bernardas Anužis
© Asmeninio albumo nuotr.

Laiko vasarą Bernardas neturi ne tik dalinti interviu, bet ir nueiti prie jūros. Tipišku palangiškiu, kuris prie jūros ateina vos keletą kartų per metus, jauno vyro nepavadinsi – vos radęs progą jis skuba čia.

„Esu įpratęs, kad vasaromis prie jūros nueinu ne taip dažnai kaip norėtųsi, tačiau atsigriebiu kitais metų laikais. Vanduo – mano stichija. Mėgstu čia pabūti, pavedžioti šunį. Kartais, kai pradeda slėgti tuo metu iškilusios problemos ar atrodo, kad viskas atsibodo ir norėtum nedelsiant viską mesti, užtenka ateiti čia, prie jūros, ir nurimti. Tada pamąstai, kodėl kažkas kitas vienoje ar kitoje situacijoje susitvarkytų, o tu stresuoji, galbūt net visiškai be reikalo. Juk nesi kažkuo blogesnis už kitus. Čia lyg kažkoks įkvėpimas apima“, – svarsto pašnekovas.

Bernardas Anužis
Bernardas Anužis
© Asmeninio albumo nuotr.

Tiesa, priduria Bernardas, dabar ir situacijų, kai viską metęs norėtų kažkur pabėgti, pasitaiko nebe taip dažnai kaip anksčiau. O blaškymosi, savęs ieškojimo pašnekovo gyvenime būta. Bet apie viską nuo pradžių.

Svetima šalis – neprilipo

Atsakyti į klausimą, iš kur yra kilęs, Bernardui nėra taip paprasta. Nors jam gimstant tėvai gyveno Kretingoje, tačiau, kaip pasakoja, dėl namuose tuo metu vykusių remonto darbų, gimdyti jį buvo nuspręsta Mažeikiuose, ten kur gyveno didelė dalis šeimos narių. Vos po kelių metų į Mažeikius persikraustyti nusprendė ir Bernardo tėvai. Kai pašnekovui buvo 13 metų, tėvai gyvenamąją vietą pakeitė dar kartą – persikraustė į Palangą.

Vyras pamena, kad virtuvėje suktis pradėjo dar būdamas visai vaikas, vos 6 metų jis pasilipęs ant kėdės jau kepdavo blynus visai šeimai.

Beveik visa Bernardo šeima dabar jau gyvena nebe Palangoje, o Ispanijoje. Apie galimybę gyventi šioje šalyje svarstė ir pats pašnekovas.

„Iš pradžių išsikraustė tėtis, pas kurį kiekvieną vasarą ir važinėdavau. Čia, į Palangą grįždavau per mokslo metus, o vasaromis vėl važiuodavau pas jį. Tėtis – sodininkas, tad padėdavau jam ten dirbti. Kažkada net į mokyklą ten ėjau, bet kažkodėl man ta šalis neprilipo. Čia, Lietuvoje bei Palangoje, viskas sava – ir oras, ir medžiai“, – pasirinkimą grįžti aiškino vyras.

Gyvenimo žingsnis, kurio nesuprato aplinkiniai

Bernardas pamena, kad, kai po 10 klasės nutarė toliau mokslus tęsti ne gimnazijoje, o profesinėje mokykloje ir studijuoti kulinariją, iš aplinkinių susilaukdavo įvairiausių nuomonių, netgi piktų replikų. „Visai chebrai, su kuria tuo metu bendravau, šis mano žingsnis atrodė keistas, žmonės stebėjosi, klausė, kam man to reikia. Sakė, juk mes mokomės gimnazijoje, o tu sugalvojai išeiti į profesinę mokyklą. Bet galiausiai, manau, šis žingsnis buvo teisingas, juk ir dabar tebedirbu virtuvėje“, – tokį savo pasirinkimą paaiškina Bernardas.

Bernardas Anužis
Bernardas Anužis
© DELFI / Justinas Auškelis

Dar besimokydamas profesinėje mokykloje Bernardas pradėjo savo karjerą virtuvėje, o būdamas 19 metų gavo ir pirmą, kaip pats sako, rimtą darbą – tapo atsakingas už virtuvės pamainą vienoje Klaipėdos picerijų.

„Buvo labai keista. Aišku, kad ir kaip būtų liūdna pripažinti, rezultatas nebuvo pats geriausias, bet taip jau buvo. Nors tada atrodė, kad stengiamės, bet iš dabartinės perspektyvos žiūrint, manau, kad galėjau ir daugiau pastangų ten įdėti“, – darbą prisimena Bernardas.

Darbą prilygino ir psichozei

Tada, pasak pašnekovo, atėjo laikas, kai reikėjo pertraukos nuo virtuvės. Kartu su viena estų roko grupe išvyko į turą po Europą, kur vaikščiodamas miestų gatvėmis siūlė praeiviams įsigyti grupės kompaktines plokšteles bei kvietė žmones ateiti į koncertus.

„Buvo smagus laikas, susipažinau su daugybe žmonių, bet šis darbas buvo laikinas. Grįžau į Lietuvą, gimė dukra, o aš sugrįžau į virtuvę. Apsigyvenau Vilniuje ir pradėjau dirbti Vokiečių gatvėje įsikūrusiame restoranėlyje „Si“. Ten dirbome pamainomis – vienai vadovavau aš, o kitai – viena mergina, kuri mane išmokė labai daug gerų dalykėlių, mat jau kurį laiką buvau atitolęs nuo virtuvės. Reikėjo sugrįžti ir prie pačios tvarkos, ir disciplinos. Ta vieta vėliau užsidarė, o mes kartu su šeima nusprendėme grįžti į Palangą“, – pasakojo pašnekovas.

Bernardas Anužis
Bernardas Anužis
© DELFI / Justinas Auškelis

Grįžęs gyventi į Palangą Bernardas įsidarbino viename Klaipėdos restoranų. Čia, prisimena, kartu gavo komandą, kuriai turėjo vadovauti, o su ja ir nemažai atsakomybių. Šį gyvenimo periodą Bernardas vadina psichozės etapu – pats kūrė meniu, kasdien galvojo, ką svečiams pasiūlyti dienos pietums. Grįžęs po darbo namo, apie pirmą ar antrą valandą nakties, vyras rasdavo jau miegančią žmoną ir dukrą. Tuomet, užuot pats kaupęs jėgas naujai dienai, sėsdavo prie kompiuterio ir ieškodavo informacijos, idėjų, ką ryt naujo galėtų pagaminti savo svečiams.

„Ryte vėl tas pats. Gerdamas kavą ne su šeima bendrauju, o toliau prie kompiuterio kažkuo domiuosi, vis ieškau, ieškau. Ir taip išgyvenau beveik 2 metus. Buvau atsiribojęs nuo visko: šeimos, draugų. Panirau tik į virtuvę ir tik ją. Šis psichozės etapas išsivystė iki to, kad kartu su kolega gavome galimybę Palangoje J. Basanavičiaus gatvėje patys išsinuomoti patalpas ir atsidaryti savo vietą – barbekiu restoranėlį-terasą.

Tada man buvo vos 22 metai. Apimti tos euforijos, kad mes čia labai kieti, tuoj pavarysim, truputėlį susimovėme. Nežinojome, nei kaip teisingai skaičiuoti, nei kaip reklamuotis ir panašiai. Dabar tai irgi vertinu kaip gerą patirtį, po kurios išvažiavau į Angliją, nusprendęs, kad verslas ne man ir laikas grįžti tik į virtuvę“, – apie dar vieną iš gyvenimo etapų atvirauja pašnekovas.

Iki svajonės išsipildymo trūko tik vieno žingsnio

Po nesėkmingo bandymo užsiimti verslu, ragauti emigranto duonos Bernardas išvyko į Angliją. Kaip pasakoja, slapta audė mintį įsidarbinti bent viena „Michelin“ žvaigždute įvertintame restorane. Tiesa, iki svajonės išsipildymo jam tada pritrūko vos vieno teisingo žingsnio.

„Dar prieš išvažiuojant, buvau susiradęs darbą vienos vietinės aludės virtuvėje. Tačiau jau atvykus, sužinojau, kad jų planai pasikeitė ir naujo virtuvės darbuotojo jiems nebereikia. Nebeturėjau, kur dingti, pinigai seko, reikėjo staigiai ieškoti kito darbo. Įsidarbinau fabrike, kur reikėjo pakuoti vieno prekybos tinklo prekes, kurios vėliau buvo išvežiojamos po skirtingas parduotuves. Ten buvo visiškas pragaras – išdirbau vos 4 dienas. Po jų susiradau darbą kitos aludės virtuvėje“, – emigracijos pradžią prisimena Bernardas.

Noras pakliūti į „Michelin“ žvaigždute įvertinto restorano virtuvę niekur nedingo – vos pamatęs skelbimą, kad tokioje vietoje ieškomas naujas komandos narys, Bernardas nieko nelaukdamas nusiųsdavo jiems savo gyvenimo aprašymą. Deja, dažniausiai nesulaukdavo jokio atsakymo. Tačiau kartą sulaukė skambučio iš vieno Gordonui Ramziui (angl. Gordon Ramsay) priklausančių restoranų.

„Manęs paklausė, ar antradienį galiu atvykti į pokalbį dėl darbo. Tačiau būtent tądien man reikėjo dirbti aludėje. Padariau vieną didelę klaidą – pasakiau, kad perskambinsiu tada, kai išsiaiškinsiu, ar man pavyks susikeisti pamainomis. Aišku, po to jau man niekas į skambutį neatsiliepė, tuo viskas ir baigėsi. Galbūt per tokį neapgalvotą atsakymą pražiopsojau savo šansą“, – svarsto Bernardas.

Prieš išvykdamas į Angliją, vyras buvo skeptiškai nusistatęs prieš šios šalies virtuvę. „Juk daugelis įsivaizduoja, kad anglai neturi savo nacionalinės virtuvės. Dabar, padirbęs ten, galiu pasakyti, kad savo virtuvę jie tikrai turi.

Tiesa, ji visiškai kitokia, nei mes esame įpratę, tačiau labai daug dalykų, virtusių klasika visame pasaulyje, yra kilę būtent iš šios šalies ir nuvertinti jų jau tikrai nebegalėčiau“, – tvirtai kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad būtent Anglijoje išmoko daugybės įprastų darbo virtuvėje pradmenų – kaip teisingai pjaustyti, kokia virtuvės struktūra ir pan. Kaip pasakoja, darbas kitoje šalyje suteikė ne tik patirties, bet atvėrė akiratį.

Sugrįžtančio laukė šeima, bet ne darbdaviai

Sausio mėnesį grįžęs į Palangą, kur visą laiką jo laukė šeima, Bernardas neturėjo nė vieno darbo pasiūlymo. Tai, kaip dabar sako, buvo išties sunkus etapas, mat darbo reikėjo nedelsiant, nes finansinė situacija šeimoje buvo labai sudėtinga.

„Buvo sausio mėnuo, o Palangoje tai metas, kai sezonas dar toli ir niekas neieško naujų darbuotojų. Todėl vėl pradėjau dirbti Klaipėdoje. Taip jau įvyko, kad susiradau net du darbus, reikėjo suktis. Tada dar sugalvojau ir trečią darbą susirasti, bet jau Palangoje. Galvojau, arba tai bus dar vienas darbas, arba liks tik šis, bet su didesniu atlyginimu“, – prisimena Bernardas.

Pašnekovas pripažįsta, kad tai buvo paskutinė vieta Palangoje, kur jau visai praradęs viltį, atnešė savo gyvenimo aprašymą. Toje pačioje vietoje jis dirba ir dabar, tik ji jau priklauso kitiems šeimininkams ir, kaip pasakoja pašnekovas, jie visiškai pakeitė restorano koncepciją.

„Čia tada dar buvo kitas restoranas, pavadinimu „Skonio kopos“, ir tuometiniai jo šeimininkai labai apsidžiaugė, kad pas juos atėjau. Pradėjau jame dirbti kaip sous-chef (šefo padėjėjas). Darbas buvo ganėtinai linksmas, tik galbūt ne iki galo tai, ką aš norėjau daryti. Nors maistas ir buvo restoraninis, bet toks, kokį galima užsisakyti ir bet kuriame kitame restorane. Norėjau daryti kažką kitokio, ko dar niekas nebuvo matęs. Tačiau mokėjo neblogai – galėjau mesti tuos savo darbus Klaipėdoje ir bent per vasarą likti tik čia“, – pasakoja pašnekovas.

Keitėsi šeimininkai, bet Bernardas pasiliko

Iš pradžių Bernardas svarstė šiame restorane dirbti tik vasaros sezono metu, o tada, kaip pats sako, vėl ieškoti kito darbo, tik šįkart rimtesniame restorane, kur esą jau galėtų tobulėti labiau. Tačiau dar vasaros pabaigoje sužinojo, kad ši vieta užsidaro ir kažkas ateina ją perimti.

„Ir pats tada turėjau nemažai pasiūlymų, tie senieji savininkai man siūlė kartu vėl keliauti į Klaipėdą, kur jie turi dar vieną restoraną. Tačiau pasikalbėjus su keletu pažįstamų, nutariau likti čia ir dirbti su naujaisiais šeimininkais. Be to, sužinojau, kad meniu jiems kurs šalyje žinomas šefas Deivydas Praspaliauskas“, – apie dvejones likti ar ne, pasakoja Bernardas.

Nesibaigiantis savęs tobulinimas

„Deivydas Praspaliauskas buvo tas žmogus, kuris atvažiuodavo ir pakonsultuodavo meniu klausimais. Žinoma, pačioje pradžioje meniu buvo jo, tik vėliau ir po truputėlį perėmiau jį į savo rankas. Deivydui pasitraukus visa restorano virtuvė liko man. Gal ir keista, tačiau nustojus blaškytis ir nusėdus vienoje vietoje įvyko didžiausias mano profesinis augimas, gavau didžiausią atsakomybę.

Iš Deivydo išmokau labai daug, nors pradžioje buvo labai pikta, kai mano pasiūlytas idėjas jis tiesiog atmesdavo ir viską vis tiek padarydavo savaip. Atrodė, kad juk kaip aš čia fainai padariau. Tačiau dabar, pasižiūrėjus, ką aš jam siųsdavau, suprantu, kodėl jis taip darydavo“, – juokiasi pašnekovas.

Bernardas Anužis
Bernardas Anužis
© DELFI / Justinas Auškelis

Bernardas ne tik svajojo dirbti „Michelin“ žvaigždute įvertintame restorane, bet ir vylėsi pats kada nors ją gauti. Tiesa, dabar, kaip sako, tai nebėra jo varomasis varikliukas. Esą kur kas svarbiau yra ne tai, kad kažkas patapšnotų per petį pasakytų, jog esi šio to vertas – šefui kur kas svarbiau, jog pavakarieniavęs svečias pasakytų, kad tai buvo labai geras maistas ir potyris.

„Niekada nekopijuoju kažkieno jau pagaminto maisto, nes man tai atrodo labai prasta. Jeigu kažko mokausi, tai mokausi pačios technikos, pavyzdžiui, kaip iškepti mėsos gabalėlį ar kažkokią daržovę ir po to tą techniką pritaikai sau, o ne kopijuoji patį receptą“, – apie savo darbo principus kalba Bernardas.

Bernardas Anužis
Bernardas Anužis
© DELFI / Justinas Auškelis

Vos tik supratęs, kad nori būti virėju, kalba pašnekovas, jau žinojo, kad mokytis reikės nuolat – neužteks tik profesinėje mokykloje įgytų žinių. Paklaustas, kaip save tobulina, Bernardas tikina, jog tam, kad vis išmoktų kažko naujo ir nuolat progresuotų, jam reikia dairytis stažuočių vietų užsienyje. Bernardas iš arti yra matęs, kaip dirba virtuvės, įvertintos ne viena „Michelin“ žvaigždute.

„Tai kas toliau?“ – pačioje pokalbio pabaigoje klausiu pašnekovo.

„Minčių yra begalė ir jos visokios. Norėčiau tikėti, kad ateis ta diena, kai turėsiu ir savo restoraną. Galbūt vieniems šefams nesinori tokios atsakomybės, jiems to nereikia, bet, panašu, kad esu tas žmogus, kuris to nori. Tik negaliu atsakyti, ar tai atsitiks po 5 metų, ar anksčiau, o gal vėliau, bet turiu tokį norą, tikslą atsidaryti savo vietą ir kažkada vieną gražią dieną tai tikrai įvyks“, – pokalbį pabaigia Bernardas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(38 žmonės įvertino)
4.4474

Mėsainių kultas: ekspertai patarė, kaip sukurti tikrą šedevrą namų virtuvėje (16)

Mėsainis – vienas populiariausių patiekalų Jungtinėse Amerikos Valstijose , bet per...

Nidoje atrado Meksiką, o gal net ir geriau (54)

„ Nida – Meksikos veidrodis“, man sako visada besišypsanti „Sofa de Pancho“ restoranų...

Žingsnis, kurio nesuprato aplinkiniai: paragavęs emigranto duonos lietuvis save atrado Palangoje (49)

„Tai, kad tokiame mažame miestelyje kaip Palanga turime tiek daug gerų restoranų, pavadinčiau...

Patarimai, kokį maistą rinktis kelionei: kurį pasiimti į lėktuvą, o kokį – į autobusą (5)

Vasara – puikus metas keliauti. Geras oras suteikia daugiau galimybių ilgiau pabūti lauke –...

Vilniuje – nauja vieta įsigyti mėsos: įpirks ne tik turtuoliai (90)

Ogmios mieste Vilniuje atsidarė jungtinis „Kamado Bono“ ir „Mėsos broliai“ grilio paslaugų...

Top naujienos

Kas sieja Seimo narę ir Rusijos žvalgybininką: abiejų karjeros šuoliams įtarimai nesutrukdė (27)

Tylus, mandagus, gerai informuotas, atidus klausytojas. Taip apibūdintas Rusijos konsulas Klaipėdoje...

Absurdas: įsigaliojus naujai tvarkai gali tekti blokuoti tarptautines el. prekybos svetaines (45)

Pagal paruoštą naują tvarką, kuri turėtų įsigalioti nuo rugsėjo 1-osios, Valstybinė...

Kūdikio mirtimi pasibaigęs gimdymas namuose: gydytoja papasakojo, kokia moters būklė (110)

Ketvirtadienį žiniasklaidą pasiekė žinia, kad Vilniuje paryčiais namuose vykdytas gimdymas...

Ieškomas valstybės tarnautojas – alga 8580 eurų (67)

Aplinkos ministerija paskelbė konkursą valstybės įmonės „Valstybinių miškų urėdija“...

Pranckietį jau puola ir opozicija: tai labai rimta Seimo vadovo klaida (196)

Opozicija neatmeta, kad dėl interpeliacijos Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui galėtų...

Per masinę avariją Vilniuje nukentėjo nėščia moteris ir paauglė susiformavo didelės spūstys, patikslinta (26)

Penktadienį Vilniuje , Liepkalnio gatvėje , susidūrė dvi transporto priemonės. Pirminiais...

JAV įtaria, kad „Huawei“ pažeidė sankcijas: naudojo kodinius pavadinimus veiklai Sirijoje ir Sudane (3)

„ Huawei Technologies Co.“ naudojo kodinius pavadinimus ir slaptas dukterines įmones valdyti...

4 prietaisai, kurie naudoja elektrą net jeigu yra išjungti (9)

Ar žinote, kad kai kurie prietaisai gyvena slaptą gyvenimą ir tęsia darbą net ir tada, kai...

Putino įsakas kariuomenei – parengti „simetrišką atsaką“ JAV (96)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas penktadienį pareiškė, kad įsakė savo kariuomenei...