Lietuviai tikrų nacionalinių patiekalų šiaip jau neturi. Net mūsų visų mylimos bulvės, iš kurių kepami bulviniai blynai ir lipdomi cepelinai ir plojamas plokštainis, jos juk irgi yra atvežtinės ir mums nebūdingos, prieš kelis šimtus metų atkeliavusios iš Pietų Amerikos – bet čia nieko tokio, Italijoje, pavyzdžiui, ir pasta, ir pomidorai irgi yra užsienietiški atvežimai: pomidorai iš Amerikos, o pasta – arabų atvežtas sumanymas.
Lietuvoje maža tokių dalykų, kuriuos mes skanautume šiandien ir kurie mums būtų būdingi nuo karaliaus Mindaugo laikų, užtat mes noriai perimame, kaip kokie anglai, užsienietiškus skonius ir padarome juos savais. Tik anglai dažniausiai perima skonius tų tautų, kurias jie užkariauja, o mums dažniau pavykdavo išmokti valgyti ir gerti tai, ką mums atnešė mūsų engėjai.
Bulvinius patiekalus mes kažkada išmokome mėgti kaimynų vokiečių dėka. Rusijos imperija pripratino lietuvį prie arielkos. XX amžiaus pradžioje nepriklausomybė nepaliko jokių patiekalų, kuriuos valgytume šiandien, nebent atsirado daugiau baltų kvietinių miltų ir kepimo milteliai iš Vokietijos. Paskui atėjo sovietų okupacija, ir atnešė mums Kijevo kotletus, baltąją mišrainę ir karbonadus, bet ką labiausiai padarė, tai sugadino santykį su skaniais produktais, nes juos gamino ir siūlė siaubingos kokybės: nuo rusiškos pastos (pervirtų iki košės „makaronų gaminių“) iki prastos, netinkamai šaldytos jūrinės žuvies ir guminių kalmarų, kurie buvo pigūs ir kuriuos mamos pjaustydavo į mišraines, kai nebūdavo kumpio. Eina į pabaigą trečiasis nepriklausomybės dešimtmetis, o lietuviai dar iki galo neatsigavo nuo šių traumų: makaronus vis dar laiko ubagų maistu ir juos perverda, kai tik gali, o apie žuvį galvoja kaip apie nevyrišką maistą, kuris yra ne dėl skonio, o dėl pigumo ir iš bėdos.
Atgimimas ir nepriklausomybė atvėrė sienas ir nuklojo stalus ir gerais, ir blogais dalykais: atsirado spiritas, vadintas „Rojaliu“, skirtas savadarbei degtinei skiesti, visus saldžius patiekalus šeimininkės pradėjo barstyti kokosų drožlėmis ir atsirado kario milteliai, kurio lietuviai nesuprato ligi šiol: užuot virę iš jo padažą, pabarsto pusę žiupsnelio kaip prieskonio ir vadina „kąąąriu“. Ir nacionaliniu vaisiumi tapo ananasas: tinka visiems patiekalams, ypač šalia majonezo, kurio pagaliau atsirado į valias, o ne tik šventėms. Prasiskynė kelią kebabai ir blogas kinų maistas, plūduriuojantis cukraus ir krakmolo padaže (tik dabar Lietuvoje pradeda rastis neblogų kinų restoranų).
Ant stalų ir virtuvėse visiems laikams atsirado krabų lazdelės, tapusios nacionaliniu patiekalu (pelnytai: vienas geriausių japonų išradimų, mano galva, kaip ir mononatrio glutamatas, E621), paskui Lietuva tapo picų šalimi: kepė dažniausiai prastai arba vidutiniškai, bet užtat aršiai, normalus picerijos meniu pradėjo siūlyti šimtą penkiasdešimt įvairių picų su neįtikėtinomis kombinacijomis. Paskui nacionaliniu maistu tapo sušiai – irgi dažniau nelabai kokie, bet vis tiek geriau taip, negu kad jų visai nebūtų. Pastarųjų metų mados – Tailando sriubos su kokoso pienu (nuo tada, kai Tailandas mums tapo antrąja Turkija ir trečiuoju Egiptu) bei Artimųjų Rytų šakšukos ir falafeliai.
Tačiau vienas didžiausių šių laikų džiaugsmų ir dovanų mūsų valgytojams yra austrės. Lietuviai patys nesuprato, kaip įprato prie jų. Dabar restoranų Vilniuje, siūlančių austres, yra daugiau negu bankų skyrių, kur galima susitikti su gyvu darbuotoju (gal todėl, kad bankai optimizavosi maksimaliam klientų nepatogumui, bet čia jau kita istorija).
Mes atėjome išbandyti „Selfish“, esančio Vilniaus gatvėje, kur šiaip jau gerų restoranų yra reta, daugiau barai. Bet „Selfish“ yra restoranas, ir daugelio rekomenduojamas kaip pasirinkimas jūros gėrybėms.
Austrių (vienos kaina nuo 3 iki 4 eurų, brangiausių Ostra Regal d‘Or N3 iš Airijos nebuvo, kas yra normalu, kai susivalgo, tai susivalgo, jų juk neužšaldysi) užsisakėme visų po vieną, ir visos buvo puikios kokybės – prancūziškos labiau jūra kvepiančios, airiškos švelnesnės, olandiška austrė – lyg ne visai austrė, labai neutralaus skonio, lyg grybą valgytum. Sako, lietuviai labiau mėgsta švelnesnes; aš labiausiai vertinu jūros skonį ir kvapą ir vengiu kuo nors jį gadinti: nei citrina, nei svogūnėliai su actu man netinka.
Dar valgiaraštyje buvo įvairių midijų, bet mes kažkodėl nusprendėme tądien be jų apsieiti – ir nepavyko: prie gretimo staliuko vaišinosi pažįstamų kompanija, ir pasielgiau, kaip elgiasi normalus žmogus. Nori paragauti – paprašyk, juk neatsisakys. Nuėjau, pasišnekėjom ir paragavau tų midijų. Labai geros midijos, skonio ir kvapo daug, tikrai geresnės negu tos, kurias vis dar prisimenu iš vienos tokios kitos vietos Vilniuje, kur nesu laukiamas po to, kai savininkas supyko ant manęs.
Austrėmis sotus nebūsi, todėl užsisakėme dar tuno tatakio (€9) su sezamais, jūros dumbliais ir jūrų špinatais, ir jis buvo absoliučiai nepriekaištingas; tų vos vos apkeptų ir žalių viduryje gabalėlių užsisakyčiau ir vėl, net negalvodamas.
Žuvienė su tunu ir čiabata (€5) buvo kvapni ir gera, ir tuno joje buvo nemažai, kas visada yra kelias į sėkmę. Blogai nuteikia taupymas, kai žuvienėje būna dvi krevetės arba keli palaikiai žuvies gabalėliai, įdėti lyg iš gailesčio, lyg iš pareigos. Čia taip nebuvo.
Aštuonkojo čiuptuvas (€18), kad ir kaip būtų gaila (taip norėjau, kad viskas būtų tobula, mėgstu sakyti, kad viskas tobula), nebuvo idealus: nors didžioji dalis buvo labai gerai paruošta, storiausios jo vietos buvo kiek guminės. Tai kaprizingas patiekalas, ir nors lietuvių dabar dažnai siūlomas, jis yra tai, kur lengva suklysti. Ne mirtina klaida, žinoma.
Tuno kepsnys (€16), patiektas su virtinukais su kalmarų rašalu, man buvo idealus. Tobulai sluoksniavosi, švytėjo rausvumu prapjautas, vienu žodžiu, tikrai neįsivaizduoju skaniau iškepto. Aš tuno kepsnį, rausvą viduje, galiu valgyti kiekvieną dieną ir man jis niekada neatsibos (nors ką aš galiu žinoti, gal man tik taip dabar atrodo). Žinoma, Japonijoje, Kalifornijoje arba Kanados vakarų pakrantėje galima gauti kitokio, nepalyginti brangesnio tuno negu Lietuvoje, bet ir kainuos ne šešiolika eurų, jeigu ką.
Dviese pavalgėme už €77,50 ir dar palikome arbatpinigių; nusprendėme, kad eisime vėl – viena geresnių sostinės vietų jūros gėrybėms ir nacionaliniam mūsų patiekalui austrėms. Lietuvos nepriklausomybę atkūrėme dar ir dėl to, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas kasdien galėtų valgyti austres. Jei tik, žinoma, jas mėgsta.
Keturios žąsys iš penkių.
Selfish Bistro, Vilniaus g. 29, Vilnius. Tel. +370 656 11330. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki trečiadienio – nuo 17:00 iki 23:00. Ketvirtadieniais nuo 17:00 iki vidurnakčio. Penktadieniais nuo 17:00 iki 01:00. Šeštadieniais nuo 14:00 iki 01:00. Sekmadieniais nuo 14:00 iki 23:00.
