Antra. Kiti sakys – o tai ko tikėjaisi? Čia gi viešbučio restoranas. Nuo kada viešbučio restorane įdomus maistas? Nuo visada. Nueikite į „Kempinski“ ar „Stiklius“ Vilniuje ar „Pušų paunksnėje“ Palangoje. Ten pamatysite, koks gali būti viešbučio maistas.
Apie viešbutį Courtyard by Marriott Vilnius City Center galima pasakyti daug gerų dalykų. Pirmiausia, tai amerikietiškas prekės ženklas Lietuvoje. Antra, jis pastatytas ten, kur anksčiau buvo „Žalgirio“ stadionas, kurį reikėjo seniausiai subombarduoti iš oro. Futbolas – prastuomenės žaidimas, kurį Anglijoje spardė tie, kas nesugebėjo žaisti aristokratų regbio ir kriketo, ir laikyti tą sovietinę griuveną, futbolo stadioną, Vilniaus miesto centre, buvo gėda didesnė, negu Stalino laikų oro uosto atvykimo salė sostinėje.
Tai, kad vietoje sovietinių griuvėsių iškilo graži vakarietiška stiklo dėžė, gali tik džiuginti. Visiems raudantiems dėl sovietinio paveldo nykimo sakau: verkite garsiau, aš jūsų ašaras gersiu, kaip balzamą. Vilnius bus pilnas stiklo dangoraižių. O paskui vietoje Gedimino pilies pastatysim stiklo dėžę ir joje bus naujas prekybos centras ir prekiaus mobiliaisiais telefonais. Pamatysit.
Gražus ir naujojo viešbučio restoranas keistu pavadinimu „Solt“. Interjeras ir padavėjų uniformos – fantastiški.
Dėl to pavadinimo, tai žinokit, kažkas nesisieja ir nesusiriša galai. Pavadinimas kažkokiu būdu turi reikšti druską, kuri yra būdinga Skandinavijos virtuvei, bet druska angliškai yra „salt“. O tokio žodžio „solt“ nėra nė vienoje iš artimų mums kalbų. Kiek girdėjau paaiškinimų, tai lyg ir yra teorija, kad “o” tame pavadinime rodo kryptį į šiaurę, nes su vertikaliu brūkšneliu (ką?), bet čia yra grynas vartymasis iš situacijos, kai tiesiog patys šeimininkai negali paaiškinti, ką čia pridarė. Tas pats, kas parašyti iškaboje „Kalidorius“ ir tada sakyti, kad čia „a“ ir „l“ simbolizuoja pagonybę, nes „sAulė“ ir „Lietus“, ar dar kažką panašaus. Bet tiek to, tas pavadinimas ne tiek svarbu.
Valgiaraštis yra konservatyvus, ir gal dar konservatyvesnis nuo to, kad nėra būtent to patiekalo, kurio aš norėjau iš to valgiaraščio: patarškos su briedžiukais. „Kaip tyčia“, sakoma tokiais atvejais. Kaip tyčia. Čia tiesiog lietuviška nacionalinė liga: neturėti patiekalų, kurie įrašyti meniu. Dažniausiai neturima populiariausių, kurių visi labiausiai nori. „Žinokit, nebeturim. Visi labai, žinokit, užsisako. Tai mes, žinokit, per pusę dienos savaitės atsargas baigėm“, – taip mums nesakė, bet taip paprastai sakoma.
Nepadėjo ir tai, kad spagečiai iš baro meniu buvo visiškai ir beviltiškai pervirti. Grąžino į vaikystę negeruoju būdu. Į mokyklos valgyklą. Pas šeimininkutes, kurios visą gyvenimą virdavo lakštinius iki košės būklės. Taip, malonu, kad restorano vadovė pasiūlė išbraukti tuos spagečius iš sąskaitos (ypač jei taip pasiūlytų bet kam – tikiu, kad taip ir būtų). Ir išbraukė. Bet geriau jų niekad nebūtume ragavę.
Restoranas turėjo ir gerų pusių: savo darbo duona, kurioje labai jautėsi uogos, geras sviestas su garstyčiomis ir su žalumynais.
Sūdyto upėtakio file su kiaušinio kremu ir burokėliais (9 EUR) buvo geros konsistencijos, bet ir tiek. Niekas nesakys: oho, kokį patiekalą tam Vilniuje valgiau.
Krevečių užkandis su ikrais ir tuo pačiu kiaušinio kremu (8 EUR) būtų neblogas, jei pačios krevetės nebūtų taip varganai smulkios. Gal reikėtų paimti geresnių arba pakeiskit jas į šukutes, o tai dabar „krevečių salotos“ yra toks budintis, neįdomus patiekalas, kad aš jums sunkiai net galiu paaiškinti, kaip tai nyku. Jeigu Agnė Širinskienė būtų sudarinėjusi restorano meniu, tai jame turbūt būtų raikyta forminė duona, ataušusi sriuba ir šios krevetės. Tai krevetės, nykios, kaip Žemaitės proza ir kaip autobusų tvarkaraštis.
Jeruzalės artišokų sriuba (6 EUR) su shiitake grybais ir su bulvių kroketais atrodė įspūdingai, tačiau tų grybų reikėtų daugiau, nes nuo jų juk ir būna pagrindinis skonis. Ir kasos aparate reikėtų perprogramuoti tos sriubos pavadinimą, nes dabar „Jerusalem“ (Jeruzalė) parašyta su klaida.
Ėriuko šonkauliai (28 EUR) buvo normalūs, vidutiniški. Kaip už tiek pinigų, mėsos nėra daug. Užtat bulvių kroketai skanūs.
Aptarnavimas buvo lėtas ir vangus, be jokių ambicijų ir pasididžiavimo – gal kokioje provincijos kavinėje taip galima slankioti, lyg darbo dienos pabaigos laukiant, bet čia sostinė, naujo viešbučio naujas restoranas, garsus prekės ženklas, puikus interjeras. Ir 74 eurų čekis už kuklius pietus. Žinau, žinau, sunku žmones surinkti, nespėjom apmokyti, visi emigravę. Bet nekaip atrodo toks snaudulys. Bendras įspūdis: praleistos galimybės ir vilčių kapinės. Ir ambicijos, kurių nebūta: šiuo adresu ambicijos net nebuvo kviestos.
Su tokiais ištekliais ir tokiu prekės ženklu čia galima buvo padaryti naują Vilniaus traukos centrą, kur būriais eitų ir vietiniai, ir svečiai, ir pasiūlyti kažką nuostabaus. Vietoje to, gavosi pusiau kompetentingai dirbanti brangi vieta, nesuprantamu pavadinimu, lyg iš pareigos atidaryta, kurioje vidutiniškas maistas ir aptarnavimas, tarsi sakantis: „jei galėtume čia nebūti, tikrai nebūtume“.
Dvi žąsys iš penkių.
Solt Dining, Rinktinės g. 3, Vilnius. Tel. +370 5 207 0707. Facebook profilis: https://www.facebook.com/SoltDining/
Kasdien nuo 11:30 iki 23:00
