Tačiau dabar, vis dažniau aidint klausimui „tai ar apsisprendei?“, nebegaliu vengti daugeliui svarbaus atsakymo.
Daugelis mano būdo savybių ir nuopelnų man kužda, kad pasirinkimas turėtų būti teigiamas. Gerai yra pasakę senovės romėnai: „kas, jei ne tu, kada, jei ne dabar“. Esu brandos amžiuje (47 metai, šį rudenį bus graži 48 metų sukaktis), turiu daug darbo patirties ir Lietuvoje, ir užsienio šalyse, visas mano gyvenimas – kaip ant delno: parašyti straipsniai, knygos, apkeliautos šalys, išleisti žurnalai, pravestos televizijos ir radijo laidos, pakalbinti pašnekovai, sukurti koldūnų receptai, aplankyti restoranai ir kavinės.
Netrūksta ir bendravimo įgūdžių: laisvai kalbu lietuviškai, angliškai ir rusiškai, neblogai reiškiu mintis italų kalba, taip pat su vairuotojais susišneku ispaniškai, kas būtų svarbu valstybės vizitų metu į Lotynų Amerikos šalis bei Ispaniją ir Kanarų salas. Esu bendravęs su daugeliu aukšto rango valstybės žmonių, kalbinęs prezidentus ir premjerus, buvau sutikęs popiežių Joną Paulių II-ąjį jo istorinio vizito metu Vilniuje, deja, dėl laiko stokos ilgėliau pabendrauti nepavyko.
Tačiau prezidentas yra daugiau, nei asmenybė. Prezidentas yra tie žmonės, kurie jį remia, o man nuolatos reiškia paramą ne tik tūkstančiai žmonių, šluojančių mano knygas ir žurnalus nuo knygynų ir prekybcentrių lentynų, bet ir daugybė kuklių ir bevardžių komentatorių, rašančių atsiliepimus po mano straipsniais ir raginančių mane imti į rankas ne tik rašiklį, bet ir arklą, knygą, lyrą – ir eiti Lietuvos keliu. „Darai daug, bet gali daryti dar daugiau“, sakyte sako jie. Turiu subūręs ir nedidelę, bet labai profesionalią komandą.
Nėra taip, kad nebūčiau galvojęs apie savo rinkimų programą – pagrindinės tezės yra suformuluotos, ir jos aiškiai pulsuoja, kaip raudonoji gija, kiekviename mano tekste. Soti tauta. Laiminga tauta. Penkių žąsų valstybė. Norėčiau, kad Lietuva būtų kaip geras restoranas, kuriame kiekvienas dirba savo darbą, kuriame kiekvienas svečias yra laukiamas (jei tik turi pinigų), kur stalai nekliba ir kur net ir po aštuntos vakaro galima paskanauti kai ko iš bokalo, ir todėl visų veiduose šypsenos. Restorane kiekviena diena – kaip šventė. Tegu taip būna ir Lietuvoje.
Kad galėčiau priimti oficialų sprendimą skaidrioje aplinkoje, prie žmonių akių, pasirinkau neįprastą vietą: piceriją „Dodo Pizza“, Vilniaus Savanorių prospekte (įėjimas iš S.Konarskio gatvės pusės). Tai man simbolinė vieta: vaikystėje ketverius metus gyvenau Savanorių prospekte (tiesa, jis tuomet vadinosi Raudonosios Armijos prospektas), o S.Konarskio gatvėje yra nacionalinis Lietuvos transliuotojas, kur prasidėjo mano žurnalistinė karjera 1989 metais. Kartu su manimi atėjo mano patikėtinis, tekstų autorius ir viešųjų ryšių specialistas, visuomenei žinomas kaip Rokiškis Rabinovičius. Su juo anksčiau susitikinėdavome Jeruzalės „Submarine“ (ne tos Jeruzalės, kur prie Tel Avivo, o tos, kur į rytus nuo Fabijoniškių), vėliau ta vieta buvo uždaryta ir perimta kito tinkinio restorano.
Restoranas atrodo moderniai, gal net labai moderniai. Prie sienos pritvirtinti dviračiai gali būti įvairiai interpretuojami – gal „picos didelės, kaip dviračių ratai“, o gal „dviratininkai čia nelaukiami“. O gal tik dėl grožio, nesuprasi.
Picerijos logotipas yra paukštis dodo, išnykęs XVII amžiuje. Panašiai išnykę yra burbuliukai koloje, kurią pilsto picerija, o ledukų čia net nebuvo ir nebūna. Neturėti ledukų gaiviesiems gėrimams kur nors Amerikoje būtų kriminalinis nusikaltimas, už kurį galimai deportuotų iš šalies. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad apie tai užsiminus Feisbuke, gaiviojo rudo gėrimo platintojai atsiliepė ir pažadėjo asmeniškai nuvažiuoti ir nubausti visus, kas picerijoje dirba.
Picų pasirinkimas didelis, ir abu su Rokiškiu esame valgūs, todėl nusprendėme pasiimti tris, o paskui Rokiškis dar užsisakė krosnyje keptų bulvinių blynelių, nes jis negali be lietuviškų patiekalų. Bulviniai blyneliai (2,95 EUR už porciją) picerijoje atrodo keistai, bet šiaip nesutrukdė. Jei dar šaltibarščių turėtų, būtų dar smagiau. Žmogui neuždrausi svajoti.
Picas rinkomės štai kokias: „Chicken BBQ“ (vištienos barbekiu) – labiausiai jos norėjau todėl, kad dar nežinau nė vieno patiekalo, kurio nebūtų pataisęs barbekiu padažas. Aš net ir juoduosius ikrus ir orinius pyragaičius valgyčiau su barbekiu padažu, jei tik turėčiau tokią galimybę. Ten, picoje, buvo dar vištiena, svogūnai ir šoninė. Didelė ji kainavo 10,95 EUR (tiesą sakant, kaip ir visos, kurias pasirinkome). Man ji patiko labiausiai, Rokiškiui – mažiausiai, bet visgi aš aš pasakysiu, kad mano nuomonė gal ir teisingesnė.
Antroji pica buvo „Dodo“, kas būtų turbūt firminė (žinokit, jei patiekalas vadinasi taip pat, kaip ir restoranas, tai jis greičiausiai firminis, nors niekas nežino, kodėl tai vadinasi „firminis“ patiekalas – visi patiekalai, kuriuos kokia nors firma gamina, yra firminiai). Picoje kumpis, saliamis, paprikos, mocarela, pomidorai ir pievagrybiai. Truputį priminė pagrindinę picą iš kokios nors tinklinės Amerikos picerijos, nors Amerikoje gal ir geresnė tešla, mano skoniu vertinant.
Trečioji pica yra visiška nesąmonė, nors Rokiškiui labiausiai patiko. Tai čia aš ją pasirinkau grynai pagal pavadinimą „Cheeseburger“ – atseit, pica, įkvėpta mėsainio su sūriu, su šonine, jautiena, pomidorais, marinuotais agurkais ir raudonaisiais svogūnais. Nereikia rinktis picų pagal pavadinimą. Pasakysiu aš jums, nedėkite marinuotų agurkų ant picos niekada, nebent su jumis valgytų Rokiškis, kuriam patinka tokie dalykai.
Sumokėjome 35,05 EUR (ir dar Rokiškis atskirai mokėjo už savo blynelius, tai čekyje ir nesimato). Tiek suvalgyti negalėjom, tai parsinešiau, kas liko, į namus. Gera pica, nors ir nerevoliucinė. Būna žymiai blogiau. Būtų gal keturios žąsys iš penkių, bet, žinokit, dėl išgazuotos kolos ir ledukų nebuvimo tai tokios betvarkės nepakęsiu, todėl dabar bus trys.
Kai dėl prezidento rinkimų, tai nusprendžiau savo kandidatūros visgi šį kartą nekelti. Daugiausiai dėl to, kad turėčiau kraustytis į valdišką rezidenciją ir tuose rūmuose dirbti, kur man visai nepatinka, ir nebegalėčiau be apsaugos vaikščioti po miestą ir restoranų bei kavinių bandyti. Man toks gyvenimas, kokį turiu dabar, patinka žymiai labiau. Žinau, kad ir jūs tokiu mano pasirinkimu džiaugsitės, mieli Lietuvos žmonės.
Dodo Pizza, Savanorių pr. 1, Vilnius. Tel. +370 635 11 555. Tinklalapis: https://dodopizza.lt/
Facebook profilis: https://www.facebook.com/DodoPizzaVilnius
Kasdien nuo 09:00 iki 23:00.
