Dar daugiau klystama bandant atspėti įvairias daržoves ar atskirti mėsą nuo žuvies, rašoma organizatorių pranešime. Nors vakarienių tamsoje organizatoriai nesiekia tikslingai klaidinti svečių, tai lemia žmonių fiziologinės, įgimtos savybės ir, remiantis kasdieniu maisto vartojimu, susiformavę įgūdžiai bei receptorių jautrumas.
„Kuriant vakarienių tamsoje meniu didžiausias dėmesys skiriamas produktų tekstūrai, skoninėms savybėms ir gaminimo būdui – kepta, virta, kepta ant griliaus, virta lėtuoju būdu ar cirkuliatoriuje. Tai vakarienių dalyviams leidžia sukurti intrigą, kai ragaudami jie žino, jog tai „iki skausmo“ pažįstama, bet sunku įvardinti, koks tai patiekalas. Taip pat patiekaluose derinami panašias skonines ir tekstūrines savybes turintys produktai, pavyzdžiui, obuolys ir slyva, žuvis ir mėsa“, – sako vakarienių tamsoje Kaune pradininkė Ingrida Gustienė. Pasak jos, tamsoje kai kurie žmonės sunkiai atskiria žuvį nuo mėsos, brokolį nuo kalafioro, maišo įvairias kruopas – grikius, perlines ar bulguro kruopas.
„Jei klientai teisingai atspėja kiaulieną, įvardija ryžius, kaip jie patiekti, jiems žymiai sunkiau pasakyti. Taip pat ryžius maišo su bulguro kruopomis. Tam įtakos turi ir mūsų virtuvės pastangos patiekalus padaryti nenuobodžius ir nekasdienius“, – sako viešbučio „Daugirdas“ restorano savininkė I. Gustienė. Jos vadovaujama restorano virtuvė vakarienėms tamsoje ruošia atskirą meniu, kuris skiriasi nuo paties restorano. „Ruošiant patiekalus restorano klientams, daug dėmesio skiriama jų patiekimui, paskutiniams akcentams prieš nešant į salę, nes žmonės visų pirma valgo akimis. Geras patiekalo pateikimas gali lemti, ar patiekalas patiks. Tamsoje svarbiausios tampa skoninės savybės, nes netekus gebėjimo matyti, paaštrėja kiti – skonio pojūčiai“, – sako I. Gustienė.
„Vakarienės visiškoje tamsoje yra daugiau spektaklis, kurio dalyviai turi remtis savo juslėmis. Negalėdami matyti, jie gali užuosti ir užčiuopti maistą. Juk kvapas gali labai daug pasakyti. Vis tik, svečiai tamsoje taip pasimeta, jog tai pamiršta, o lytėti maisto apskritai nesame pratę – valgome su įrankiais, – pasakoja I Gustienė. – Jei tarp vakarieniaujančių tamsoje pasitaiko tokių, kurie bando valgyti rankomis, metę įrankius į šoną, jiems atsiveria „lytėjimo matymas“. Šiai informacijai smegenyse susijungus su jau turima, spėjimai apie patiektą maistą būna žymiai tikslesni.“
