– Pasquale, ką reiškia būti šefu šių dienų virtuvėje?
– Turi būti modernus, nuolat mokytis ir niekada nenuvilti savo svečių.
– Koks buvo jūsų kelias į virtuvę? Ėjote tiesiai, be kliūčių?
– Virtuvėje pradėjau dirbti 14, net Italijoje toks amžius yra per jaunas. Tėvai prieštaravo mano pasirinkimui, tačiau buvau atkaklus ir siekiau savo svajonės. Matyt, jaučiau, kad tai – mano kelias. Labai daug dalykų virtuvėje išmokau iš savo močiutės.
– Ką turėtų žinoti virėjas, kuris dar tik pradeda, bet jau svajoja apie „Michelin“ žvaigždučių vertą restoraną?
– Šefo-žvaigždės karjera nėra labai paprasta. Gauti „Michelin“ žvaigždę – ne pabaiga, o tik pradžia. Tokioje virtuvėje be kūrybiškumo – nė žingsnio. Ir be atsakomybės renkantis produktus, prieskonius – irgi.
– Įdomu, ar filmai, kuriuose rodoma apie „Michelin“ žvaigždučių siekiančius šefus, yra tiesa?
– Bent jau tie filmai, kuriuos mačiau aš, man pasirodė tikroviški, visai arti realybės virtuvėje, kuri persisunkusi nerimu ir didžiuliu noru eiti į priekį, tobulėti.
– Kokios svarbiausios yra jūsų virtuvės taisyklės?
– Savo virtuvėje reikalauju griežtos tvarkos. Švara aplinkui – be jokių išlygų. Pliusų prideda preciziškas punktualumas ir pagarba komandos nariams.
– Be kokių produktų neįsivaizduojate savo darbo stalo?
– Tikrai nė dienos neištverčiau be alyvuogių aliejaus ir pastos. Man tai – patys svarbiausi ingredientai, neabejoju, kad jie mane ir reprezentuoja.
– O ką dėtumėte į kuprinę, jei tektų išvykti į negyvenamą salą?
– Tikrai pasiimčiau alyvuogių aliejaus. Neabejoju, jis pagerintų maisto, kurio ten tikrai nebūtų daug, skonį.
– Į Lietuvą atvykstate nebe pirmą kartą. Kas jus čia vilioja?
– „Apvalaus stalo klubo“ įkūrėja Rasa. Jos supratingumas, kad virtuvėje turi dalintis patirtimi ir žiniomis, nuolat mokytis ir mokyti. Labai džiaugiuosi, kad ji vertina mano darbą.
– Ar fantastiškas vaizdas į Trakų pilį jūsų neatitraukia nuo darbų?
– Kai išvykstu į kitą šalį, dirbu toli nuo namų saloje, labiausiai man trūksta jūros. Jūra nuo Trakų toli, tačiau būdamas prie ežero, jaučiuosi tarsi namuose. Nostalgija kažkur išnyksta.
– Kuo jus žavi lietuviška virtuvė?
– Lietuvoje išmokau vertinti miško uogas ir šaknines daržoves – ropes, salierus, burokus. Rodos, visai paprasta, bet koks subtilus skonis.
– Ar įmanoma Lietuvoje sukurti itališką virtuvę ar bent jau kažką panašaus?
– Jau trejus metus tai darome restorane „Bona“. Manau, mums puikiai sekasi.
– Kuo nustebinsite šiais metais? Ką tokio ypatingo paruošėte Lietuvos gurmanams?
– Naujojo meniu patiekalai visi turi artistiškus pavadinimus. Labai tikiuosi, kad jų skonis bus toks pat žavus.
– Kokias naujas Europos virtuvės tendencijas atvežėte į Trakus?
– Šiuo metu Europos virtuvė tarsi žengia žingsnį atgal. Niekas nebenori svečio apakinti, patiekti vaizdą ar formą, grįžtama prie paprastumo.
– Kaip jums sekasi derinti sena ir nauja?
– Paradoksas yra toks, kad senieji virtuves užkariauja balansu, naujieji – įkvėpimu. Sujungti šiuos du elementus yra labai sudėtinga.
