Apskritai, maisto skonis negali priklausyti nuo vienos konkrečios vietos ir vieno šefo, nes pasimėgavime maistu gausu kitų sudėtinių dalių: tos dienos nuotaikos, šalia sėdinčių žmonių, šefo nuovargio, oro temperatūros, žarnyno bakterijų aktyvumo ar netgi politinės situacijos Argentinoje.
Tačiau kartais atrandu išimčių. Viena iš tokių retų išimčių Lietuvoje yra „Ramenas ir pagaliukai“. Pirmą kartą pamačius jų reklamą „Facebook“, kai baras dar net nebuvo atidarytas, akis užkliuvo už logotipo ir šūkio. Ramen, ko daugelis tikriausiai nežinote, yra Skrajojančio Spagečių Monstro Bažnyčios maldos žodis, po savimi suvienijantis šimtus tūkstančių tikinčiųjų. Šios religijos pamatais ir vertybėmis labai domėjausi prieš kelerius metus, taigi baro filosofija mane prikaustė per kelias sekundes. Į „Rameną ir pagaliukus“ gyvai nueiti man užteko vieną kartą. Nuo tada mane pristabdo tik tai, jog baro lokacija yra man itin nepatogioje vietoje.
Japoniškame maiste esu visiškas analfabetas. Kaip dar nespėjęs pasaulio apkeliauti žmogus, visada svajojau paragauti tikrojo rameno Japonijoje. Prieš porą metų įsimylėjus Tailandą ir jo maistą, noras išbandyti visą Rytų Azijos maistą augo su kiekviena diena. Rytų Azijos maisto gamybos paprastumas, persipynęs su ašarų latakams ir prakaito liaukoms nedraugišku aštrumu, sukuria kažkokį stebuklingą, neapsakomą valgymo potyrį, kuris net elementarią makaronų sriubą su kukuliais paverčia skaniausiu patiekalu gyvenime. Bet, deja, kol kas negaliu palyginti lietuviškųjų ramenų su tikraisiais, japoniškais. Nors gal tai privalumas – teko girdėti, kad japoniškiems neprilygsta niekas.
Pavyzdinis greitmaistis
Tiesa, tikrai ne visas azijietiškas maistas yra aštrus. Ramenas – vienas iš jų. Tiesiog tobulas būdas leipiems europiečiams susipažinti su Azijos virtuve.
Ar pamenate, kai Nepriklausomai Lietuvai žengiant pirmuosius žingsnius parduotuvėse atsirado užpilami makaronai, šnekamojoje kalboje vadinami bomžpakiais? Labai gerai atsimenu, kaip tas žemiausios klasės maistas su baisiausiais prieskonių mišiniais tuo metu atrodė kaip stebuklas ir kaip gardžiausias patiekalas „iš užsienio“, kurį visa šeima ragaudavom kaip kokį pirmą kartą 1996 metais Lietuvoje iškeptą Mcdonald’s hamburgerį. Nepaneigsite, kad tuo metu tai buvo itin skanu ir dauguma mūsų, ypač jaunesnio amžiaus, ragaudami linksėjom galvomis ir norėjom dar.
Tai dabar padauginkite bomžpakio intensyvių skonių puokštę daugybę kartų, pakeiskite natūraliais prieskoniais, įdėkite kokybiškų produktų, pakeiskite prastus makaronus vietoje gamintais ir pridėkite ilgamečių tradicijų – gausite fantastiško, natūralaus skonio sriubą, kurios analogo lietuviškoje maisto kultūroje nerasite niekur. Sunku apsispręsti, ar esu Lietuvoje valgęs skanesnio ir subtiliau atrodančio greitmaisčio.
Istorijos yra viskas
Baro įvaizdį sukuria istorijos. Viena istorija įstrigo ir man, kai vėlyvą šeštadienio popietę pro duris užklydo pasimetusi, vos pakrutanti močiutė. Iš išvaizdos tvarkinga, bet tikrai ne tokia, kuri leistų sau pirkti sriubą už 9, 7 ar net 3 eurus. Valgyti nenorėjo, tik pasiprašė trumpam prisėsti, nes pritrūko jėgų. Matyt, keliavo iš netoliese esančio konservatorių štabo, kur išdėjo visas savo bėdas politiniams aktyvistams. Malonaus padavėjo dėka iškart atsirado ir vieta, o po kelių minučių iš niekur išdygo sriubos lėkštė ir labai atsisakinėjančiai močiutei buvo įsiūlyta atsigerti ko nors gaivaus ar šilto.
Ne prabangios lėkštės, apdovanojimų vertas interjeras ar „elito“ rekomendacijos sukuria garbingo baro vardą. O dėmesingumą parodančios istorijos, kur darbuotojai gyvena aukščiausios prabos visuomeninėmis vertybėmis. Ir ačiū jiems už tai.
Todėl atskiro paminėjimo verti baro darbuotojai. Tiesą sakant, darbuotojai man yra pagrindinė sudėtinė dalis, dėl kurios galiu grįžti net į ne itin maistu pasižymėjusią vietą. Noriu daryti prielaidą, kad „Rameno ir pagaliukų“ darbuotojai, visų pirma, atrenkami itin kruopščiai, o antra – praeina stebuklingus specialius mokymus. Nes kol kas nesutikau ten nė vieno abejingo, nemalonaus ar savo nuovargį plačiai demonstruojančio personalo atstovo.
Atėjus su kūdikiu dar niekur nėra manęs taip maloniai pasitikę, per sekundę pasiūlę kėdutę, specialų rameną vaikui ir suteikę kitokio malonaus dėmesio. O aš jo labai nemėgstu, jis man sukelia nejaukumą, bet vis tiek įvertinu kaip didelių pastangų reikalaujantį atsidavimą darbui. Pakelkite jiems visiems algą, jau rytoj.
Kaina arba nemokamas apsirijimas
Prisimenu vieno ryto istoriją, kai į barą užsuko džiugiai nusiteikusių, dirbtiniais iškvėpintais kailinukais pasipuošusių kiaunių porelė. Ilgai studijavusios meniu, jos liko nesupratusios „kaip makaronų sriuba gali kainuoti 9 eurus“ ir patyliukais susitarė „gal varom į „Pilies menę“?“
Vertinant pagal statistinio lietuvio perkamąją galią patiekalai „Ramene ir pagaliukuose“ yra ganėtinai brangūs. Tačiau daug kas, pamatęs meniu, užmiršta, kad pasisotinti čia užtenka vieno dubens sriubos, nes joje apstu visko. Jeigu imsite mano mėgstamiausią SG7 specialų rameną, čia rasite anties krūtinėlės su pipiru, skonį pagyvinančių svogūnų laiškų, shiitake grybų, viską tobulai vainikuojančio marinuoto kiaušinio ir, aišku, 35 metrus tobulų, Aziją primenančių makaronų. Viskas paskandinta 13 valandų virtame vištienos sultinyje. Jau nutįso seilė? Tai žinote, kur eiti.
Prisipažinsiu, kad užkandžių meniu šiame bare man sukelia keistus potyrius. Nors kaip doras mėsaėdis valgau daugumą gyvūno dalių ir organų, bet vištienos širdelės ir subinytės strigo gerklėje ir atrodė gaminamos tik dėl to, kad išsiskirtų iš begalės restoranų meniu. Aštrios sojų pupelės neatpirko savo kelių eurų kainos, nes aštrumas buvo gana nuobodus, o pačios pupelės... na, kaip pupelės. Kiniškas kopūstas buvo puikiai aštrus ir malonios faktūros, priekaištų neturiu. O finalui pasiliktas marinuotas sojų pupelių sūris visiškai nublanko prieš ką tik suvalgytą rameną ir buvo tiesiog panašus į rūgtelėjusią tešlą su sojų padažu.
Būtina paminėti: jau pusantro mėnesio baras kviečia į Ramen iššūkį, kurio metu per 10 minučių reikia suvalgyti 1 litro rameno porciją su priedais. Įveikęs iššūkį už vaišes nemoka (kitu atveju – 20 eurų), o taip pat gauna amžiną šlovę nugalėtojų sąraše. Jei turite ištampytą skrandį, bet alga nesiekia pagarbaus lygio, tai puikus būdas nemokamai susipažinti su šio restorano meniu.
Tikro azijietiško maisto Lietuvoje turime nedaug. Geriausi skoniai ir pasisekimai slepiasi privačių butų ir namų virtuvėse. „Briusly“, nors visada nuostabus ir net pakeitęs savo meniu, bet yra skausmingai nuspėjamas ir įgrisęs. „Blue Lotus“, deja, pradėjo pataikauti masėms sumažindami tikrą indišką ir tailandietišką aštrumą, o taip pat pradėdami naudodami pigesnius produktus. „Phun Kee Duck“ taip ir neatrado savo potencialo, nors jo turėjo. O „Soya“, „Manami“ ir „Mao“ yra žiaurus pasišaipymas iš azijietiškos virtuvės. Todėl tokia vieta, kaip „Ramen ir pagaliukai“, gelbsti Rytų Azijos maistą įsimylėjusius žmones ir pateikia mums ne tik skanių patiekalų, bet ir teisingą filosofiją. Suvalgykit sriubą, pasidžiaukite gyvenimu ir pažinkite Skraidantį Spagečių Monstrą. Būsite daug laimingesni.
„Ramenas ir pagaliukai“, L.Stuokos-Gucevičiaus g. 7, Vilnius,
