Todėl kai pamatau restoraną, prisistatantį kaip „Tikrų BBQ mylėtojų namai. Profesionalūs BBQ šefai ir geriausi šonkauliukai Vilniuje!“ (čia tikra citata iš jų „Facebook puslapio“), negaliu atsilaikyti. Tą dieną nevalgau pusryčių, neužkandžiauju, kad į pilvą tilptų kuo daugiau vadinamųjų geriausių šonkauliukų Vilniuje.
„BBQ House“ arba „Barbekiu namus“ atradau atsitiktinai, keliaudamas į Vilniaus Ogmios mieste esantį „Keulė Rūke“ paragauti naujųjų jų dešryčių, kurios, beje, pasirodė prėskos ir ganėtinai nuobodžios, tenesupyksta ant manęs Keulių šefai.
„Barbekiu namai“ įsikūrė prie pat „Keulės Rūke“, todėl rožiniu interjeru pasipuošusi Keulė atrodo gana vaikiškai tarp tokio solidaus, metalu kaustyto, žavingai purvino, papiktinto barbekiu restorano. Restorano vidus irgi savotiškas – daug grubaus industrinio interjero, su keliais egzotiškais ir šiek tiek juokingais sprendimais, kaip lempos iš „Maximos“ grilinių ar lopetėlių.
„Barbekiu namuose“ lankėmės du kartus. Pirmąjį kartą pataikėme per kažkokią Ogmios miesto šventę, taigi mums nepasisekė – restoranas nebeturėjo nieko su žodeliu BBQ. Tai reiškia, kad negavau BBQ šonkaulių, žmona negavo BBQ sparnelių. Negavom net aštraus užkandžio. Bet mes nepikti žmonės, todėl žmona išsirinko burgerį su plėšyta kiauliena, o man pasisekė dar labiau – padavėjas pasiūlė į meniu neįtrauktos, vakar gautos ir 6–8 valandas marinuotos avienos.
Aš neturiu žodžių apsakyti, kokia tai buvo gera aviena. Iki šiol svarstau, kad gal tai buvo skaniausia mano gyvenime valgyta aviena. Kramtydamas tą burnoje tirpstantį kepsnį įsivaizdavau po žalias pamiškes lankstančias avis, šiltą pavasarinę dulksną, vėsų pavėsį plieskiant vasaros saulei ir šnarančių rudeninių girios medžių dainą. Lyg būčiau koks Liudas Vasaris, „Altorių šešėlyje“ gamtos pavėsyje kirkinantis Liucę.
Pagaliau! Pagaliau galėsiu į DELFI parašyti nebe kritikuojančią apžvalgą, o rimtas pagyras šiam restoranui. Apsidžiaugiau, kad galėsiu nuoširdžiai rekomenduoti vietą pavalgyti.
Deja, po antro kąsnio žmona susivokė, kad kažkas ne taip. Pasirodo, burgeris – su jautienos maltinuku, o ne plėšyta kiauliena. Na, ką padarysi – kadangi buvo tikrai skanu, tai susilaikėm nuo skundų. Turiu pastebėti, nors burgerio padažas buvo labai gardus, tačiau ir ši vieta serga chroniška burgerių kepėjų liga – apatinė bandelė ištęžta nespėjus įpusėti patiekalo.
Viską vainikavo apskrudusios, bet viduje žalios bulvės. Visgi verdiktą nusprendžiau pareikšti tik tuomet, kai paragausiu šonkaulių. Todėl grįžome čia antrą kartą ieškoti tų garsiųjų „geriausių šonkauliukų Vilniuje“.
Užsisakę šonkaulių su šviežiomis daržovėmis pradėjome aplink stebėti tikrą dramą. Nors lauke staliukų tik kokie 6, tačiau padavėjas tarp jų sukosi labai nesėkmingai. Mintyse įsivaizduokite situaciją: išeina padavėjas pro restorano duris nešinas dviem patiekalais. Prie durų sustingsta, žiūri į visus staliukus. Matyti, kaip galvoje taip sukasi krumpliaračiai, kad net dūmai rūksta. Neužtikrintu žingsniu nueina iki vieno staliuko, padeda patiekalus. Ne, nepataikė. Surenka, nuneša prie kito staliuko. Uch, pataikė! Jau apsisuka ir žingsniuos toliau, bet ne! Kažkas užsakyme sumaišyta. Patiekalai keliauja atgal į virtuvę.
Šalia mūsų sėdėjusi porelė užsisakė burgerių ir gavo visiškai ne tai, ką užsakė. Užsakymas vėl buvo grąžintas. Prie kito staliuko mergina tris kartus prašė įrankių, bet jų niekaip nesulaukė. Ant padavėjo nepykome. Įsivaizdavome, kad tai yra pirmoji šio padavėjo diena šiame darbe. Ir toliau su šypsena stebėjome besivystantį teatrą.
Tada atkeliavo mūsų šonkauliai. Garnyras, tikriausiai jau atspėjote, ne toks, kokį užsakėme. Jau norėjau piktintis, bet pilvas urzgė, akys raibo, todėl suskubau paragauti „geriausių šonkauliukų Vilniuje“. Bandžiau atsikąsti. Tada atsipjauti peiliu. Tada pakapoti kirviu. Tada susmulkinti benzininiu pjūklu. Galų gale ėmiausi dinamito, bet ir tas nepadėjo.
Jeigu šefas gali sau leisti pateisinti tokią maisto kokybę, gal jau verta pagalvoti apie užsidarymą. Prie iškabos didingai užrašyta, kad restoranas priklauso kažkuriai kepėjų gildijai. Tai galiu suprasti, kad gildija visiškai neprižiūri savo narių maisto kokybės, nes tokios nesąmonės, kokią gavome mes, net negalima pavadinti maistu.
Šonkauliai buvo guminiai. Bet tokie guminiai, kad lengviau būtų atsikąsti storiausio „Hunter“ aulinio boto nei šio šonkaulio. O kaip pikta darėsi, kai bandydamas atsikąsti vis paragauji tikrai fantastiškai skanaus padažo, apetitas padidėja, valgyti norisi dar labiau, bet mėsos tiesiog negali kramtyti. Vieną mėsos gabalą pavyko atkąsti, tačiau iškart išspjoviau, nes viduje mėsa buvo žalia. Tiesiog blogiausių gamybos klaidų rinkinys viename patiekale. Patiekalą palikom ir padarėm mums labai retą poelgį – padavėjui pasakėm, kad maistas nevartotinas ir mums nepatiko.
Deja, bet per šią patirtį aš spėjau pamiršti, kokia išties buvo skani aviena pirmojo apsilankymo metu. Pamiršau, kad jautienos maltinio burgeris buvo vienas normalesnių, ką teko valgyti Lietuvos burgerinėse. Kai man atneša visiškai neparuoštos, neapdirbtos mėsos kepsnį, telieka nuo pirštų nulaižyti padažą, o pusgaminį nustumti į šoną. Ir tai nebuvo vienkartinė šefo klaida, čia netinka pasiteisinimas „šiandien nepasisekė“. Ten buvo šimtaprocentinis atsainumas ir elementarus negebėjimas tinkamai paruošti ir iškepti mėsos.
Nesinori man kritikuoti piktai, tačiau kažkas turi pasakyti tiesą. Faktai patys kalba už save. Restoranas neturi pagrindinių meniu patiekalų. Atleistina. Kolektyvas išsiblaškęs, maišo užsakymus. Atleistina, nes visi draugiški ir paslaugūs. Turi keletą puikiai pagamintų patiekalų. Puiku, ačiū, labai skanu. Bet tada klientui patiekia tokį patiekalą, kaip „garsiausi šonkauliukai Vilniuje“. Ir tai yra neatleistina, nes tokio lygio gaminys yra spjūvis klientui į veidą ir apskritai viešas pareiškimas, kaip tu nekenti savo darbo ir nenori jo dirbti.
Todėl šįkart tikrai ne. Ir artimoje ateityje ne. Gal kada nors, kai išmoks ruošti mėsą ir ją tinkamai iškepti. Po metų, kitų.
