Kaip tik dėl to į „Alfo Didžiojo kulinarinio šou“ ilgąją šeštadienio laidą „Alfas live“ jos vedėjas, skonių ieškotojas ir kulinarinių knygų autorius Alfas Ivanauskas pakvietė dvi viešnias, vestuvių planavimo ir organizavimo ikonas – minėtąją vestuvių planuotoją Laurą Vagonę ir maisto gamybos įmonės rinkodaros vadovę Moniką Čereškaitę.

Alfas Ivanauskas, Laura Vagonė, Monika Čereškaitė

Ar vestuvių stalai dabar kitokie nei prieš dešimt metų? Kas vis dar madinga, o kas nugrimzdo į užmarštį? Kiek kainuoja maistas? Į šiuos ir kitus Alfo klausimus buvo atsakyta drąsiai, atvirai ir su humoru.

Valgymas tampa šou

Pasak M.Čereškaitės, pokyčiai akivaizdūs: „Vestuvės tapo estetiškesnės, labai daug dėmesio skiriama stalų, maisto dekorui, tampa svarbu ne tik tai, kas lėkštėje, bet ir kokia ta lėkštė. Anksčiau labiausiai buvo rūpinamasi, kad maisto būtų daug, jo ne tik nepritrūktų, bet liktų dar ir kitai dienai. Nepritrūkti maisto tebeaktualu, tačiau šiandien ne mažiau rūpinamasi ir tuo, kad maisto nebūtų per daug“.

Monika Čereškaitė

M. Čereškaitei pritaria L.Vagonė: „Kai tik pradėjau planuotojos karjerą, gaji buvo nukrautų stalų tradicija, kai susirinkus svečiams ant jų jau gulėdavo ir įdarytas karpis, ir lydeka. Metams bėgant šito tarybinio lietuviško lūžtančių stalų varianto buvo atsisakyta, žmonės pradėjo valgyti civilizuotai – pradėdami aperityvu, užkandukais, turėdami ir karštą patiekalą, ir desertą. Pastebiu, kad prie bendro stalo tradicijos po truputį grįžtama, bet kitaip. Dabar tai labiau primena itališką antipasti variantą, kai užkandukai yra ne riebūs, ne užkemšantys skrandį, o lengvesni, subtilesni, pavyzdžiui, austrės, įvairūs vėrinukai, pakeptos krevetės ir panašūs dalykai, kuriais žmonės gali dalintis tarpusavyje. Ir netgi stebiu tendenciją noro dalintis ne tik užkandžiais, bet ir karštais patiekalais, kai padavėjas privažiuoja su vežimaičiu ir papjausto tau kepsnio. Štai visai neseniai turėjau vestuves, kurias kėlė Kinijoje ilgai gyvenę jaunieji. Jie norėjo devynių patiekalų vakarienės su galimybe dalintis. Vienas tokių dalinamų patiekalų buvo kažkas panašaus į perlinių kruopų košę su grybais. Ji buvo vežiojama vežimaičiu, padavėjas įkrėsdavo jos kiekvienam norinčiajam. Atrakcija ir padavėjui, ir svečiams. Žmonės jau ir iš maisto daro savotišką pramogą, teatrą ir man tai patinka.“

Alkis – šventės priešas

Į klausimą, kelintą valandą turėtų prasidėti vestuvių vakarienė ir kiek turėtų tęstis, L.Vagonė atsakė: „Aš turiu šventą vestuvių trejybę. Svarbiausia – ne dekoracijos, o trys dalykai. Pirma, kad žmonės nebadautų, turėtų, ką išgerti, ir nešaltų. Visa kita – tik detalės. Labai patariu nedaryti klaidos ir jeigu tik įmanoma, ceremoniją bažnyčioje planuoti kuo vėliau, ne vidurdienį. Jeigu ceremonija ankstyva, visi ruošęsi nuo paryčių būna neišsimiegoję, pavargę, taigi dar ir neduoti jiems valgyti iki aštuntos vakaro būtų tikras košmaras. Juk tai reikštų, kad žmonės visą dieną badauja. Rekomenduoju ceremoniją daryti kuo vėliau, kad svečiai atvyktų jau papietavę, po ceremonijos pasiūlyti jiems užkandukų, tada jaunieji gali važiuoti fotografuotis, o žmonės keliauti į šventės vietą, kur taip pat turėtų galimybę užkąsti. Prie šventinės vakarienės stalo rekomenduoju susėsti panašiu metu, kokiu paprastai sėdate vakarieniauti, t. y., maždaug septintą valandą. Pasak M. Čereškaitės, gana dažna klaida yra ta, kad pavalgius kelių patiekalų vakarienę, svečiams daugiau nebesiūloma jokių užkandžių, tik šventės pabaigoje dar laukia tortas. „Būsimi jaunieji vis dar gana dažnai sako: ne valgyti susirenka. Tačiau tai, kad žmonės visą vakarą vaikšto alkani ir nenori nei šokti, nei bendrauti, nes nori valgyti, yra didelė klaida.“

Laura Vagonė

Kainų lubos

Išgirdusi klausimą, kiek kainuoja maistas vestuvėse, M. Čereškaitė prisipažino, kad šis klausimas ją labiausiai gniuždo, nes... ribų nėra.

„Kaina nuo labai daug ko priklauso. Jeigu ateina mergina, kuri rašo maisto blogą, kelia į jį nuotraukas iš geriausių restoranų, tai faktas, kad ji daugiau išleis maistui ir tikrai nesirinks dviejų patiekalų vakarienės su karbonadu ir šviežių daržovių salotomis, – pastebi L.Vagonė. – Aš maitinimo eilutėje dažniausiai rašau 80 eur. Tai kaina be gėrimų. Yra atvejų, kai siekiame100 eur, bet ir tokių, kai kažkas pamaitina svečius vos už 35 eur. Kaina priklauso ir nuo to, kur vyksta vestuvės – restorane ar restoraną reikia padaryti, t. y. atvežti maistą. Tada dar prisideda atvežimo ir aptarnavimo mokesčiai. Kaina priklauso ir nuo vestuvių koncepto. Juk galima daryti suneštinį balių: močiutė iškepa tortą, tėtis pakepa šašlyką... Atvirai kalbant, man Lietuvoje labai trūksta vienos paslaugos. Maitinimo įstaiga galėtų turėti padavėjų komandą su vadovaujančiu žmogumi, kuris galėtų prižiūrėti, paskaičiuoti, kiek reikės indų ir visų kitų dalykų, ir aptarnauti tokį suneštinį balių“. Paklausus, kokią didžiausią kainą klientai yra sumokėję už maistą, M. Čereškaitė prisiminė atvejį, kai vieno svečio maitinimui buvo skirta... 300 eurų.

„Vestuvės buvo didelės ar mažos vestuvės?“, – neatlyžo Alfas. „Gražios“, – diplomatiškai išsisuko M. Čereškaitė.

Alfas Ivanauskas
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (75)