Laive buvo penkios virtuvės, kuriose dirbo 60 virėjų ir padavėjų, kurių dėka keleiviams patiekiami patiekalai buvo verti geriausių Europos ir Niujorko stalų. Laive buvo krūvos austrių ir dėžės sezoninių daržovių, šviežia žvėriena ir kiti delikatesai.
Naujoje Veronicos Hinke knygoje „The Last Night on the Titanic: Unsinkable Drinking, Dining and Style“ galima sužinoti, kuo iki katastrofos buvo vaišinami garsiausio nuskendusio lainerio pasaulio istorijoje svečiai.
„Tiek daug žmonių yra pakerėti maisto, – sakė knygos autorė V. Hinke „The Post“. – Mane tai tikrai suintrigavo, nes tai suteikia galimybę pažvelgti, kaip gyveno žmonės.“
Iš 2224 „Titanike“ buvusių žmonių, ankstyvą 1912 metų balandžio 15 dienos rytą jam nuskendus žuvo 1516. Ne vieno tragediją išgyvenusio keleivio kišenėse liko meniu, kurie ir leidžia susipažinti su lainerio svečiams siūlytu maistu.
Irwinas Flynnas buvo dabar nebeegzistuojančios Niujorko universalinės parduotuvės „Gimbel Brothers“ darbuotojas. Tą naktį, kai laivas atsitrenkė į ledkalnį, jis valgė pirmosios klasės restorane. I. Flynnas meniu įsidėjo į savo apsiausto kišenę, nes į smokingo kišenę jis netilpo.
Kai balandžio 14-osios vakarą dvidešimt minučių iki dvylikos buvo pramuštas „Titaniko“ korpusas“, I. Flynnas buvo lovoje. Jis griebė savo apsiaustą ir gelbėjimosi liemenę, išbėgo į denį ir pateko į gelbėjimosi valtį, iš kurios galiausiai buvo išgelbėtas.
Kišenėje buvęs meniu byloja apie prabangią šventę: dešimties patiekalų pokylis, kuris nenuviltų ir šiuolaikinių gurmanų. Vakarienė prasidėjo užkandžiais, tarp kurių buvo ir austrių. (Iš Anglijos uosto Sautamptono išplaukusiame „Titanike“ buvo 1221 kvorta (viena kvorta lygi 1,14 litro, red.) jūros gėrybių, kurių atsargos galimai buvo papildytos per sustojimą Airijoje).
Po užkandžių buvo patiektas veršienos sultinys su vynu ir daržovėmis „Olga“. Vėliau buvo pasiūlyta lašiša muslino padaže ir agurkais – tai žuvies patiekalas su sočiu grietinėlės, kiaušinių trynių, citrinos sulčių ir lydyto sviesto padažu.
Svečiai taip pat galėjo rinktis jautienos didkepsnį su žąsų kepenėlių paštetu ir valgomaisiais trumais arba Liono vištieną, kuri tikriausiai reiškė, kad vištiena buvo skrudinta raudonojo vyno acto padaže. Tuomet atėjo metas antram pagrindiniam patiekalui: ėriukui su mėtų padažu, keptai jautienai arba keptai antienai.
Vėliau gomuriai buvo nuplauti „Romaine“ punšu (tai alkoholinis gėrimas, į kurį ant smulkinto ledo pilamas romas, kiaušinių baltymai, citrinų sultys ir šampanas). Toliau svečiams buvo siūlomas keptas balandis, šalti šparagai (laive buvo mažiausiai 800 šparagų ryšulių), žąsų kepenėlių paštetas, įvairiausi desertai, tarp jų ir ledai.
Tačiau toks valgymas dažnai buvo nuobodus ir varginantis užsiėmimas, mat tai galėdavo užtrukti kelias valandas. Tiems, kurie nori atkartoti šią patirtį, pastaraisiais metais keli restoranai atkūrė šį meniu, tarp jų ir aukštos klasės Honkongo viešbutis, kuriame ši pramoga vienam asmeniui atsieis 2 tūkstančius dolerių (1780 eurų).
Pirmos klasės pietūs apėmė apie keturias dešimtis patiekalų. Tų metų balandžio 14-osios pietų meniu buvo įspraustas į kartu su vyru Washingtonu ir judviejų ketverių metų sūneliu keliavusios Ruth Dodge rankinę. Šeima iš Paryžiaus plaukė atgal namo į Ameriką.
Kai laivas pradėjo skęsti, Ruth kartu su sūnumi pateko į vieną pirmųjų gelbėjimo valčių. Washingtonas pasiliko laive, tačiau vėliau įlipo į valtį, kai įgulos narys paragino jį „mestis į ją“. Vėliau amerikietis pasakojo, kad jo valčiai tolstant nuo skęstančio lainerio tolumoje girdėjo šauksmus. „Tai girdint… siaubingas faktas manyje užgimė, kad tuose lediniuose vandenyse žuvo daugybė žmonių“, – vėliau pasakojo vyras.
Ruth turėtas meniu rodo, kad pietums buvo patiekta sriuba su kiaušinių tryniais ir slyvomis. Taip pat keleiviai buvo vaišinami bulvių koše ir keptomis bulvėmis, ant grotelių keptais avienos kepsniais ir sūdyta mėsa. Be to, keleiviai galėjo vaišintis nukrautame bufete, kuriame netrūko krevečių, keptos jautienos ir rūkytos silkės.
Keliaujantys trečiąja klase maitinosi irgi ne taip jau blogai. Jie pasiimdavo savo maistą viename iš dviejų valgomųjų viduriniame denyje.
„Netgi ketvirtosios klasės patalpoje maistas buvo daug geresnis nei jis būdavo kituose laivuose, – tikina V. Hinke. – Didesnis dienos valgis būdavo pietūs ir paprastai būdavo patiekiama jautiena su riebiu ruduoju padažu.“ Vakarienė būdavo lengvesnė ir dažnai per ją buvo patiekiami sausainiai, sūris ir skysta avižinė košė.
Nebuvo pamirštami ir beveik tūkstantis laive dirbančių asmenų. Apie tai byloja laivo įgulai skirtas meniu, kuris iš skęstančio „Titaniko“ išsigelbėjo kartu su stiuardu Edenseriu Wheeltonu. Kai laivas atsitrenkė į ledkalnį, jis miegojo, o vėliau padėjo išsigelbėti kitiems ir tik paskui paspruko iš skęstančio laivo pats.
Jo ranka rašytame meniu išvardinti pietūs, kuriuos be kitų dėmesio vertų pasiūlymų sudarė keptas jūros liežuvis, ant grotelių kepta vištiena, žlėgtainis ir omarų uodega.
Jeigu kalbėsime apie gėrimus, „Titanike“ tvyrojo linksma atmosfera. „Tai buvo dar prieš stiprių svaigiųjų gėrimų draudimą, – atkreipia dėmesį V. Hinke. – Tai buvo puikus laikas, nes niekas nežinojo, kas laukia. Jie buvo pačiame mėgavimosi įkarštyje.“
Laivo krovinio deklaracijoje nurodyta 850 butelių alkoholinių gėrimų ir prabangaus šampano „Heidsieck & Co“, kuris buvo iškeltas iš laivo nuolaužų.
Daugelis laive plaktų kokteilių šiandien yra nežinomi net ir labiausiai patyrusiems kokteilių meistrams. V. Hinke spėja, kad stiprių alkoholinių gėrimų draudimas taip staigiai pakeitė žmonių gyvenimus, kad dauguma receptų buvo pamiršti ar paprasčiausiai išėjo iš mados, kai alkoholis vėl buvo legalizuotas.
Yra žinoma, kad tuo metu buvo populiarus kokteilis „Dobilo klubas“ – rožinis gėrimas, pagamintas iš džino, aviečių sirupo, citrinų sulčių ir kiaušinių baltymų. Šis gėrimas buvo sugalvotas Filadelfijoje, tačiau išgarsėjo tada, kai buvo pradėtas plakti Niujorko viešbutyje „Waldorf-Astoria“. 1910 metais laikraščio straipsnyje buvo rašoma, kad „dabar jį geria visi aktoriai“.
Kokteilio „Bronksas“, kurį vienas to meto laikraštis apibūdino kaip „auksinę alkoholinio malonumo svajonę“, sudėtyje buvo apelsinų, kurie tuo metu dar buvo priskiriami prabangos prekių kategorijai. Šis kokteilis buvo sukurtas viešbutyje „Waldorf-Astoria“, kai padavėjas paragino barmeną sugalvoti kažką naujo. Šis sumaišė džiną, apelsinų sultis ir itališką bei prancūzišką vermutus, o naująjį kokteilį pavadino „Bronksas“, kadangi visai neseniai buvo apsilankęs šio rajono zoologijos sode.
„Titaniko“ keleiviai taip pat gėrė pieno punšus – pieno kokteilius, į kuriuos buvo dažnai pilamas brendis, burbonas ar džinas. Taip pat laive buvo ir alaus. Nėra tiksliai žinoma, kokio ir kiek jo buvo, tačiau pirmos klasės pietų meniu apačioje buvo įrašyta „Miuncheno lageris su ledu“.
Šį alų trim dešimtmečiais anksčiau pradėjo gaminti Velso alaus darykla „Wrexham Lager“, kurią įkūrė du vokiečių imigrantai, bandę sukurti alų, kuris primintų gertą tėvynėje.
V. Hinke tikisi, kad skaitytojams maistas ir gėrimai taps būdu sužinoti daugiau apie laive buvusius žmones, iš kurių daugiau kaip du trečdaliai neteko gyvybių.
„Tai, ką šie žmonės išgyveno, neįsivaizduojama, ir mes norime juos pagerbti per kulinarijos prizmę, – sakė V. Hinke. – Tai, ką jie būtų valgę ir kaip būtų gyvenę – istorija, taip gerai atskleista per maistą.“
