Neįtikėtina, nuo šiol Lietuva oficialiai gali vadintis esanti ne tik Krepšinio valstybe, bet ir geriausių pasaulyje tuno šefų šalimi. Ir ne bet kokio tuno, o paties brangiausio – mėlynpelekio, kurio gauti pas mus beveik neįmanoma.
Du virtuvės šefai, didelę patirtį restoranuose sukaupę Tadas Gailiūnas ir Artūras Samavičius tarptautinei komisijai pristatė pačių sugalvotą patiekalą, kurį pavadino „Tuno trio“. Tai trys vieno kąsnio užkandžiai vienoje lėkštėje. Pirmasis – ant griliaus keptas tunas su mango ir obuolių čatniu bei klasikinio itališko padažo „bagna cauda“ puta. Antrasis – greitai sūdytas tunas su „pico de gallo“ padažu, juodos lietuviškos duonos traškučiu ir austrių bei krapų padažu. Trečiasis – tuno kapotinis (tartaras) su meksikietišku načos traškučiu ir gvakamolės padažu.
„Tai buvo tobulas patiekalas. Visi geriausi skoniai vienoje lėkštėje. Lietuviai sužavėjo mus“, – įteikdamas apdovanojimą kalbėjo Karlofortės meras Salvatore Puggioni. Jis džiaugėsi, kad mūsų šalis ne tik pirmą kartą dalyvavo šiame tarptautiniame konkurse, bet ir sugebėjo iš karto visas kitas šalis nublokšti į kamputį.
Nedidelė Karlofortė tuno mėgėjų žinoma visame pasaulyje. Būtent aplink šią, Sardinijai priskiriamą salą gaudomi patys brangiausi ir geriausi mėlynpelekiai tunai. Iš čia juos užsisako restoranai Japonijoje, Amerikoje, Kanadoje, Australijoje, Pietų Afrikoje ir visoje likusioje planetoje. Tiesa, ne visiems pasiseka. Ši žuvis itin paklausi, todėl daug kas apie ją gali tik pasvajoti. Pavyzdžiui, Lietuvoje jos neparduoda. O japonai mėlynpelekiui net rengia pardavimo aukcionus. Turtingiausi žmonės varžosi, kam atiteks riebiausios žuvys.
Į istoriją įėjo aukcionas, kai 222 kg sveriantis tunas buvo parduotas už 155 mln. jenų (1,2 mln. eurų). Tiesa, ta žuvis buvo pagauta Japonijos jūroje. O štai italų pagaunamos būna dar didesnės. Anot Karlofortės mero, dažnai vienas vietinių žvejų į krantą atplukdomas tunas sveria apie 300 kg.
Šioje saloje visuose restoranuose ir kavinėse prekiaujama patiekalais iš šio tuno. Makaronai, pica su tunu, tuno kepsniai ir daug kito. Kainos prieinamos – nuo 3–4 eurų už patiekalą iki kelių šimtų. Įdomu tai, kad saloje tuno niekas stipriai nevertina, tai tiesiog kasdienis vietinių maistas. Bet štai atvykę kulinarai iš Romos arba Milano skundžiasi, kad šios žuvies gauna itin mažais kiekiais. Todėl Italijos sostinėje už patiekalus iš mėlynpelekio mokėti tektų trigubai didesnę kainą.
Kiekvienais metais gegužės pabaigoje Karlofortė rengia tarptautinį tuno festivalį „Girotonno“, kuriame vyksta žalio tuno ir tuno patiekalų turgus. Šios žuvies garbei rengiamas didžiulis šou ir Italijos žvaigždžių koncertai. O pagrindinė festivalio vinis – kulinarijos konkursas, kuriame dalyvauja įvairių šalių atstovai.
Jau dvejus metus iš eilės konkurse pergalę skynė Japonijos atstovai. Šios gilias tuno gaminimo tradicijas turinčios šalies šefas ir šiemet buvo užtikrintas, kad sužavės balsuojančius. Tačiau nepapuolė net į konkurso finalą.
Karlofortės tarptautinis tuno ruošimo konkursas vyksta dviem etapais. Iš pradžių šalys rungiasi dvikovose. Kuri šalis su kuria kausis, išrenkama burtų keliu. Jie ir lėmė, kad lietuviai penktadienį vykusiame pirmame ture varžėsi su anglais.
Į finalą patenka daugiausia balsų surinkusios dvikovų nugalėtojos. Šiemet tai buvo dvi didžiosios šalys – Amerika bei Rusija, ir mūsų mažytė Lietuva. Bet milžinės mūsų atstovų neišgąsdino. Prieš finalinį pasirodymą šeštadienį Tadas ir Artūras jautė, kad viską atliko tinkamai. „Pusfinalyje buvo klaidų, daug nervų ir skubėjimo, dabar paruošėm savo patiekalą dar geriau, tikrai neturėtume likti paskutinėje vietoje“, – kalbėjo Vilniuje maitinimo verslais užsiimantys šefai.
Kas laimės konkursą, sprendžia net dvi komisijos. Pagrindinė – vadinama profesionalų, kurią sudaro apie maistą rašantys žurnalistai ir kritikai. Šiemet joje buvo dešimt narių, vienas iš jų lietuvis, verslininkas ir maisto ekspertas Saulius Pačekajus. Pirmąją dieną mūsų šalies atstovams jis skyrė 9 balus, o finale nepagailėjo didžiausio įvertinimo – 10. „Stengiausi nesivadovauti emocijomis, balsavau tik pagal tai, ką mačiau savo lėkštėje ir kokį skonį jaučiau. Lietuviai sužavėjo ne vieną mane, visi pagrindinės komisijos nariai gyrė juos. Didele sėkme pavadinčiau, kad teko varžytis su Amerika ir Rusija, mano nuomone, jos tikrai nebuvo stipriausios. Turėjau savo favoritą pusfinalyje – tai Argentinos šefai, kurie išties maloniai nustebino. Manau, jie tikrai verti finalo, bet pritrūko kitų kolegų balsų, tad liko tik ketvirti“, – tuną gaminusias šalis įvertino S. Pačekajus.
Antroji komisija sudaroma iš daugiau nei šimto kviestinių svečių. Tai Italijos elitas, žinomi politikos, kultūros veikėjai, visuomenininkai, verslininkai, apie maistą rašantys tinklaraštininkai. Kai kurios vietos specialiai paliekamos itin smalsiems žiūrovams, jie vietą publikos komisijoje gali nusipirkti.
Finale, kai reikėjo balsuoti už Lietuvą, šioje mėgėjiškoje komisijoje iškilo daugybė lentelių su aukščiausiu balu „10“. Liūdniau atrodė balsavimas už rusą, publikos komisija už jį daugiausia balsavo pačiu mažiausiu balu „7“.
Skelbiant geriausiai pasaulyje tuną gaminančią šalį skambėjo Lietuvos himnas, tūkstančiai žmonių atvykusių pasižiūrėti konkurso į Karlofortės salą ėmė skanduoti mūsų šalies vardą.
Po laimėjimo Lietuvos atstovus apipuolė žurnalistai ir naujieji gerbėjai. Jie domėjosi, ar visuose mūsų šalies restoranuose tunas ruošiamas taip gerai, ar tai mėgstamiausia lietuvių žuvis, ar turime tradicinių patiekalų iš tuno. Taip pat klausė, kokia kulinarijos mokykla ruošia tokius gerus šefus.
Tadas ir Artūras dirbo Airijoje, Anglijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Ten ir išmoko tuno patiekalų paslapčių. Šiuo metu Artūras vadovauja nuosavam amerikietiškam barbekiu restoranui „City Chef“ Vilniaus senamiestyje, kuriame gamina šonkauliukus ir mėsainius. O Tadas turi meksikietiško maisto restoraną ant ratų (foodtruck – angl.) „Peligroso“ su kuriuo važinėja po visą Lietuvą, savaitgaliais dirba Vilniuje „Open Kitchen“ maisto turguje. Tadas taip pat yra Lietuvos austrių gliaudymo čempionas.
„Kasdien tuno negaminame, tačiau tokia pergalė priverčia pagalvoti apie tai. Tiesiog nuostabu, kaip italai moka džiaugtis maistu. Mūsų patiekalas publikos komisiją taip sužavėjo, kad vaikštinėdami po salą vis girdime komplimentus, žmonės eina prie mūsų, prašo receptų ir nori kartu nusifotografuoti“, – saldžia pergalės akimirka džiaugėsi Tadas Gailiūnas.
Apie tuno festivalio užkulisius ir Karlofortės salą netrukus skaitykite DELFI Kelionėse.
