Įveikęs daugiau nei 11 tūkstančių kilometrų, atlaikęs skrydžius Vilnius–Helsinkis–Singapūras–Kvala Lumpūras, pagaliau stoviu ant Pietryčių Azijos žemės. Po beveik paros trukusios kelionės, išalkęs atsiduriu šalia vietinio prekybos centro ir užsuku išbandyti iki tol neragauto maisto. Čia ir prasideda visi įmanomi potyriai: nuo pykinimo iki didžiausio susižavėjimo.
Iš pirmo žvilgsnio prekybos centras panašus į mūsiškius. Tik įėjus tave apsupa vaisiai ir daržovės, kurių galime rasti ir pas mus, tik dažniausiai importinių prekių skyriuje. Tačiau pritraukus akį arčiau etikečių, norisi grįžti atgal ir pasiimti pora vežimų, o galbūt net karučių, nes čia, lyginant su Lietuva, viskas kainuoja pigiau daugiau nei 4 kartus.
Pradėjęs vaikštinėti išsipūtusiomis iš nuostabos akimis, pasijuokiu pats iš savęs, nes pajaučiu stiprią euforiją, lyg būčiau atsidūręs rojuje, nes dievinu Azijos virtuvę, o čia visas prekybos centras – lyg vienas didelis Azijos produktų skyrius. Čia daugiau nei 100 rūšių užpilamų makaronų, o sojų padažas turi atskirą savo skyrių.
Prisikrovęs pilną maišą maisto, įvairių užkandžių ir gėrimų, stoviu prie kasos su drebančia pinigine, tačiau pamatęs išleistą sumą jau žinau, kad grįšiu dar bent kelis kartus.
Išeinu iš prekybos centro, susirandu jaukią pievutę po palme ir pradedu degustaciją. Pirmiausia pradedu nuo pagrindinio patiekalo: žydros spalvos ryžiai, marinuota vištienos kulšelė, džiovintas kiaušinis su lukštu ir pora skirtingų padažų. Dezinfekuoju rankas (nes vietiniai viską valgo rankomis) ir čiumpu žiupsnį ryžių.
Jie truputį sausoki, tad pagalvoju – užsipilsiu padažo. Pradarau vieną indelį ir vos pauostęs išpilu lauk – turbūt dar reikės laiko priprasti prie nekokių kvapų. Pradaręs antrą ir pauostęs, susipilu į ryžius ir pradedu mėgautis beveik pirmu maistu po ilgos pertraukos. Tačiau atsikandęs džiovinto kiaušinio, spjaunu viską lauk – skonis tiesiog nepakenčiamas, iš karto pradeda pykinti. Nieko nelaukdamas kandu marinuotos vištienos kulšelės ir ji nuramina – suprantu, kad šiandien bent kiek užkąsiu, nes nežinau, kas dar laukia krepšyje.
Metas užkandžiams. Nieko nelaukdamas imu džiovintų kalmarų pakelį (0,3 €), kurių ne kartą esu valgęs ir Lietuvoje, žinau, kad skoniu nenusivilsiu. Kandu ir suprantu, kad druskos – nerasta, kalmarai pagardinti cukrumi ir cinamonu! Valgyti galima, bet prie tokių desertų nesu pratęs ir tik tada suvokiu, kad šiuos kalmarus prigriebiau iš saldumynų skyriaus.
Ištroškęs nuo neįprasto saldumo, prasuku ličių skonio „Fantos“ butelį (1,5 l – 0,4 €) ir mane užplūsta gaivūs Azijos tropiniai lietūs, kurie iš karto atgaivina lyg bangų ošimas ir nuneša į negyvenamą salą, kurioje aplink tik ramybė. Tai tikriausiai sukūrė dievai ir atsiuntė mums į žemę kaip dovaną už visus vargus ir patirtus sunkumus.
Tęsdamas degustaciją pradarau pakuotę įdomių džiovintų žuvyčių ant pagaliuko (0,4 €). Skonis panašus į kalmarų, žinoma, ir vėl cukrus, bet jaučiuosi lyg mažas vaikas, gavęs saldainį ant pagaliuko, kurio taip ilgai norėjau, tad mėgaujuosi, kol nepamatau, ką valgau. Ant pakelio užrašyta, kad tai – medūzos. Iš karto į galvą grįžta visi prisiminimai apie medūzas, jų kratymą elektra ir želatinos konsistenciją, padedu atgal į maišelį, nors vėliau prie jų ir grįžtu.
Ragauju paskutinius užkandžius, tikėdamasis, kad bent traškučiai nenuvils. Vieni – krevečių skonio, kiti – kalmarų. Jei kada nors jus nustebino neįprasti traškučių skoniai, pavyzdžiui, prieš daug metų atsiradę picos ar grybų skonio „Lay‘s“, tai čia nustebsite kelis kartus stipriau ir tiesiog mėgausitės, nes skonis tobulas. Pagaliau radau tai, į ką galėčiau lengvu rankos mostu iškeisti įprastus traškučius (vienas pakelis – 0,3 €).
Desertui (nors pusė užkandžių ir buvo saldūs) pasilieku sušių, kurie akį patraukė dėl neįprastos trikampėlių formos. Vos tik įsidėjęs į burną pajaučiu, kaip tobula ryžių konsistencija ima tirpti burnoje. Ryžiai, susimaišę su jūrų gėrybėmis ir jūrų dumbliais, palieka vieną didžiausių įspūdžių iš pirmos vakarienės Malaizijoje. Nereikia nei tempuros, nei ryklio mėsos viduje, nei ikrų – tai išties paprasta, tačiau visiškai genialu.
Gurkštelėjęs ličių skonio „Fantos“ ir suvalgęs paskutinį sušio gabalėlį jaučiu, kad nors ir su tam tikrais nesklandumais pirma vakarienė pasiseka, ir žinau, kad manęs po neatrastus Pietryčių Azijos kraštus laukia dar daugybė maisto kelionių.
