Sugrįžkime į Ilinojaus valstijoje, visai šalia Čikagos esantį Samito miestelį. Ten jau vienuolika metų veikia populiariausias ir didžiausias tose apylinkėse lietuviško maisto restoranas „Kunigaikščių užeiga“. Šios įstaigos vadovas Andrius Bučas, kurį Amerikoje vadina ponu Endriu (Mr. Andrew) man pristatė ne tik vietinius cepelinus. Jis su smulkiomis detalėmis papasakojo, kaip žmonės ten priima kitus iš mūsų šalies kildinamus patiekalus, nuo ko amerikiečiams darosi bloga ir nuo ko svaigsta galva iš malonumo.
Karbonadų peripetijos
Štai tikras, kone kiekviename mūsų šalies restorane sutinkamas karbonadas ten kiek išsigimė. Virtuviniu plaktuku išmuštą kiaulienos paplotėlį Amerikos gyventojai tiesiog dievina, tačiau reikalauja jį kepti kitaip, nei mes esame įpratę. Jie sako – labai gerai, kad mėsą panardiname į džiūvėsius. Tik prašo – daugiau tu džiūvėsių, daugiau kalorijų!
Taip pat jie sako – nesąmonė mėsgalį skrudinti ant keptuvės. Juk reikia vartyti, o jie tinginiai, todėl savo namuose taip niekada nedarytų. Tokie būdai toje šalyje vadinami atgyvena, na ir po to mėsoje jiems trūksta riebumo. Todėl klientai išsireikalavo šį legendinį patiekalą panardinti į nuostabią verdančio aliejaus vonelę. Kad kiaulienos gabaliukas iš visų pusių būtų apgaubtas riebalais, kad juose tiesiog maudytųsi.
Norėdamas parduoti kuo daugiau karbonadų verslininkas Andrius net ir nesiginčija, daro, ko nori klientai. Štai kodėl karbonadai lietuvišku maistu prekiaujančiame restorane vienas iš labiausiai parduodamų dalykų. O prie jų – be abejo, taip pat aliejuje skrudintos bulvytės. Ir neribotas kiekis kečupo, kad tiek mėsą, tiek garnyrą jame būtų galima gerokai išmozoti.
Karbonadus labiausiai valgo tolimųjų reisų vairuotojai, nes riebi mėsa – tikro vyro valgis.
Šaltibarščių kriminalas
Iš kefyro ir marinuotų burokėlių gaminama šaltoji rožinė kiekvienam lietuviui pažįstama sriuba – didžiausias galvos skausmas „Kunigaikščių užeigos“ savininkui. Jo meniu visada yra šios sriubos, nes Andrius žino, kaip dėl jos pamišę vietos lietuviai. Perka net po dvi porcijas žmogui.
O štai amerikiečiai – naujus atradimus mėgstanti tauta. Jie pamato, kad restorane yra kažkokios jiems dar nepažįstamos sriubos, iškart puola užsisakinėti. Deja, kai paragauja – daug kas nusivilia. Tiems žmonėms nesuprantama, kaip rūgusio pieno produkte gali plaukioti daržovės. Itin dažnai padavėjų klausia: ar šis gaminys nėra sugedęs, juk toks rūgštus, tarsi surūgęs. Prie tokių klientų dejonių restorane visi įpratę.
Tačiau yra ir kita šaltibarščių dalis – kur kas skandalingesnė. „Kunigaikščių užeigoje“ yra specializuota lietuviškų valgių parduotuvė, kurioje žmonės maistą ima išsinešti. Ima ir šaltibarščių, nepaskaito, kad angliškai aiškiai parašyta „cold soup“ (šalta sriuba – liet.) ir... mūsų rožinį pasididžiavimą sukiša į mikrobangų krosnelę. Tada jiems akys iššoka ant kaktos, kyla pykčio bangos! Skambina tokie eksperimentatoriai restorano vadui ponui Endriu ir rėkia į ragelį, kad buvo apgauti.
„Skundžiasi, kad visa sriuba sušoko į gabalus, kad iš sriubos patiekalas virto neaiškios formos varške. Žmonės bando ragauti, kai kam atrodo, kad taip ir turi būti. Bet po pirmo kąsnio išspjauna“, – pasakoja A. Bučas.
Dar jis dažnai iš savo klientų girdi, kad šaltibarščiai JAV gyventojams labiau primena ne sriubą, o visoje Amerikoje labai populiarius rožinės spalvos vaistus „Pepto Bismol“ nuo virškinamojo trakto sutrikimų. Kai kuriems net kyla minčių, kad sriuba pagaminta naudojant tą vaistą. Supraskit – gydanti sriuba, nuo kurios niekada neskaudės pilvo.
Keptos duonos stebuklas
Kam jau kam, bet Lietuvos alaus mėgėjų užkandžiui – keptai duonai nė vienas amerikietis priekaišto dar neturėjo. Paprastai, jeigu užsisakė vieną porciją, paprašys dar vienos, po to dar vienos. Juk virta aliejuje, juk su daug druskos, kalnas kalorijų – kiekvieno amerikiečio prigimtinis maistas.
Ypač jiems patinka tas naujoviškas, prabangusis duonos variantas, kai ją patiekia ne tik įtrintą česnakais, bet ir su majonezo-sūrio padažu. „Iš ko jūs jį gaminate, kaip sukūrėte šį stebuklą?“ – restorane klausinėja amerikiečiai. Ir labai nusimena, kai padavėjos pasako, kad tokiam skoniui išgauti būtinai reikės juodos duonos... Juk Amerikos prekybos centruose jos nėra. Todėl tie klientai ir vėl atvyksta į „Kunigaikščių užeigą“, kartais vien tik dėl duonos ir alaus.
Bet apie šį patiekalą A. Bučas – restorano vadas, turi kur kas rimtesnę istoriją. Egzotiškai skambančiame Finikse, mažame miestelyje Skotsdeile, jis su savo komanda padėjo atidaryti europietiškos virtuvės restoraną „Sonatas“, kurios savininkai – kiti lietuviai – madam Sonata ir jos sūnus Deividas. Praėjus pusei metų po to restorano atidarymo, po visą Ameriką pasklido žinia, kad Finikse mūsų kepta duona pateko į oficialų geriausių užkandžių TOP10.
Jums dabar skaitant šį tekstą turbūt sunku įsivaizduoti, kaip tai rimta. Tad bandau paaiškinti: Valstijose, kur visi dievina bulvinius čipsus, kur visi šlamščia popkornus, kur valgo milžiniškas spurgas su rimčiausiais pasaulyje įdarais ir apvoliojimais... Valstijose, kur maistas yra svarbiau už viską... Mūsų, mažos Europos valstybės, valgis pateko į geriausių sąrašą. Rašant šią gražią žinią net ašara ištryško. Tikrai... Tad kitą kartą, kai būsite Finikse – eikite gatvėmis iškelta galvą ir visiems iš eilės sakykite: „Esu lietuvis, esu iš keptos duonos šalies.“ Manau, sulauksite gerų žodžių. Amerikoje visai priimtina girtis, tai jų kultūros dalis.
Tituluotos spurgytės
Ir štai mano maisto pašnekovas – A. Bučas dar pasigiria. Nėra ko kuklintis, tikrai – nes tos pačios, jo vadovaujamos komandos žmonės sukūrė ir kitą delikatesą, nuo ko Finikso žmones eina iš proto. Tame pačiame restorane „Sonatas“ buvo sukurtos mažosios varškės spurgytės, šalia kurių patiekiami trys padažai: grietinės, uogienės ir karamelės. Vėlgi – kepta riebaluose, gana kaloringa, o dar ir papildomi padažai... Nėra geriau Amerikos žmogui nei kad saldų dalyką įkišti į kitą, dar saldesnį. Ištinka kokia tai savotiška laimės koma.
Taip buvo ir su spurgytėmis. Labai rimtame konkurse „Scottsdale culinary” festivalyje – lietuviškos varskės spurgos užėmė pirmą vietą tarp geriausių Finikso desertų. Aplenkėm kanadiečių blynus su klevų sirupu, visokius prabangius prancūziškus pyragaičius, net iš Azijos kilusius burbulinius vaflius, dėl kurių visas pasaulis eina iš proto. Už visus mūsų spurgos geriausios!
Kibinų nebūna per mažai
Lietuviškame restorane Amerikoje vos spėja kepti kibinus, kurie yra tarsi mažytis užkandis alkanam amerikiečiui. Dažniausiai tolimųjų reisų vairuotojai juos mėgsta sušlamšti prieš rimtą valgį, pavyzdžiui, cepelinus ar karbonadą. Vos prisėdę prie stalo, kad maisto laukimas neprailgtų, suvalgo porą kibinų. Tos karaimų sugalvotos bandelės jiems labai patinka, nes yra ne sausos, su skystais riebalais. Pats tas prieš valgį. Užgeria didele stikline kolos. O tada jau galima normaliai pavalgyti.
Kibinus daug kas ima ir išsineštinai, po penkis ar dešimt. Ir štai idėja smulkiems vietos verslininkams – vasaros metu, kai žmonės eina degintis prie Mičigano ežero Čikagos centre, kas nors galėtų tuos kibinus imti pardavinėti, kaip čeburekus Palangos paplūdimyje. Taip galėtume garsinti savo šalies vardą, jeigu karaimai nesupyktų. O jeigu pyktų – pardavinėkime taip keptą duoną, už kurią toje šalyje esame ir taip giriami.
