Viktorijoje, Britų Kolumbijoje, vakariniame Kanados pakraštyje, yra geriausias Kanadoje klimatas ir net valkatos nesušąla žiemą - tai yra gera naujiena. Bloga naujiena yra ta, kad Britų Kolumbijos sostinė yra valstybės tarnautojų, apsirūkiusių hipių (tiesa, kai kurie iš jų yra labai kūrybiški ir kuria visokius etninius indėnų ir eskimų menus, kuriuos paskui pardavinėja suvenyrų parduotuvėse) ir valkatų bei elgetų mišinys.
Kada nors parašysiu apie Kanadą daugiau, tačiau legalizuota marihuana čionykščiams gyventojams nieko gero nepadarė. Rūgščiu kanapių dūmu trenkia ant kiekvieno kampo, vadinamosios “žolių vaistinės” gausesnės, negu paprastos vaistinės (Kanadoje kanapę rūkymui parduoda tik su gydytojo pažyma, tačiau atrodo, kad valstybės apmokami daktarėliai tik tas pažymas ir išrašinėja - tuo tarpu vietiniams gyventojams labiau reikėtų odontologų paslaugų, ir dar, kad kas nors jiems pasakytų, kaip rengtis, nes dabar dauguma atrodo kaip žmonės trečiąją muzikos festivalio dieną).
Žodis “žolininkas” čia įgavo naują reikšmę, ir vietiniai, regis, suprato, kad jei žolę galima legaliai rūkyti nuo sąnarių skausmo, tai būtent tai ir reikia daryti kiekvieną dieną, ir nieko daugiau daryti nebereikia - nei dirbti, nei mokytis, nei ko nors siekti. Keista, bet JAV vakarinėje pakrantėje, kur lengvųjų narkotikų įstatymai leidžia dar daugiau, žmonės kažkodėl nesugalvojo, kad gyvenimo prasmė yra suktinėje.
Prislėgtas nykumos ir laiko, leidžiamo prie kompiuterio, gelbėjausi ilgomis atostogomis, bėgdamas nuo atostogų: griebėme automobilį ir važiavome į Jungtines Valstijas, kuo toliau į pietus, ir ten sėdėjome tyliame Oregono kurorte prie Ramiojo vandenyno pakrantės, ir tas labai padėjo, ir apie tai aš kada nors irgi papasakosiu, bet čia straipsnis ne apie atostogas ir ne apie kanapes - čia straipsnis apie maistą.
Pačiame Viktorijos mieste mus gelbėjo puikaus - ne, puikesnio už puikų - japonų maisto gausa. Kanados vakarinis pakraštys garsėja nepaprasta išeivių iš Azijos koncentracija. Vankuveryje baltųjų, regis, dešimtadalis, visi kiti iš Azijos - jautiesi, lyg Tokijuje, o Viktorija garsėja absurdiška restoranų (daugiausia japoniškų, bet yra ir kitokių) koncentracija: miestas, kuriame 80 tūkstančių gyventojų, turi daugiau nei penkis šimtus restoranų, ir daugumas jų yra jei ne lūžtantys nuo lankytojų, bet ir ne tušti. Paaiškinti lengva: paplėšus žolės, ne tik parausta akys, bet ir pramuša alkis, ir, tikriausiai, tai sudaro vieną iš priežasčių, kodėl šitam miestui reikia daugybės visuomeninio maitinimo įstaigų.
Per komandiruotę išbandėme jų daugybę, bet apžvalgai pasirinkau “Omakase”, kas japonų kalba reiškia “jūsų pasirinkimas” - tai toks valgymas, kai virtuvės šeimininkui leidžiama pasirinkti, kuo vaišinti svečius, o svečiai tik valgo ir paskui sumoka, bet nesirenka. Čia geras nervų išbandymas daugeliui lietuvių klientų: nežinai ne tik, ką valgysi, bet ir kiek mokėsi. Jei neužteks pinigų, galėsi plauti indus ir grindis, kol visko neatidirbsi. Išbandėme ir šį vakarienės būdą vieną vakarą, bet iš pradžių nuėjome išbandyti pabandyti šefo meistriškumo per pietus.
Restoranas pastebimai skiriasi nuo kitų japonų restornų mieste, nes čia šefas nebando atkurti standartinio valgiaraščio - jis ypatingai didžiuojasi omarais ir jų mėsa, kurią naudoja daug kam, o ypač mus nustebino omarų lakštiniai (ramenas) - brutali kaina, 20 Kanados dolerių už dubenėlį, bet nepamirštamas skonis, skaniau nesu valgęs net Japonijos šiaurėje, Saporo mieste, kuris yra jų ramenų sostinė. Tai ir puikus sultinio sodrumas, ir omaro skonio prabanga. Šitą patiekalą galima būtų prigrūsti juodųjų ikrų arba primėtyti aukso drožlių, ir jis nebūtų labiau prabangus, negu buvo dabar. Tai svajonių sultinys su lakštiniais.
Žalias dviejų rūšių tunas praktiškai privertė ašaroti iš laimės. Taip, net Kanadai mėlynųjų pelekų tunas yra per brangus, sakė šefas, jis turėtų kainuoti apie 50-80 dolerių už gabalėlį, ir jo niekas nepirktų, tačiau net ir ne toks retas Havajų tunas (“ahi”) ir jo brolis iš kitų Ramiojo vandenyno vietų buvo tobulybė, kurios Lietuvoje vargu ar greitai sulauksime. Geroms jūros gėrybėms ir gerai jūrų žuviai reikia svarbiausio dalyko: daugybės valgytojų, kurie mokėtų už tai pinigus.
Sušiai su krabų mėsa ir pagardinti lengvai keptais žalumynais, kurie buvo delikačių svogūnų arba laiškinių česnakų skonio, baigė puotą, kur jau sunku buvo suprasti, ar mes iš tiesų visa tai valgome, ar tai yra ligotos fantazijos vaizius, nes visa tai buvo per gerai. Nedažnai pasijuntu taip, kad gyvenimas rado būdą mane nustebinti, ir dar tame nykiame, prarūkytame mieste, pusiau socialistinėje šalyje (Kanadoje net alaus maisto prekių parduotuvėje nenusipirksi dėl vietos įstatymų). Net nekalbu apie tai, kad sušių ryžių konsistencija ir gardinimas buvo nepriekaištingi.
Už šią fantastiką, su alumi ir sake, dviese sumokėjome 120 Kanados dolerių ir dar dvidešimt palikome arbatpinigių (viso 99,40 EUR). Kitą dieną, vakarienė pagal šefo pasirinkimą mums kainavo 240 dolerių (170 EUR), bet tai jau atskira istorija, tegu ji lieka paslaptyje, net tos sumos aš jums neturėjau sakyti, tai apsimeskite, kad negirdėjote.
Penkios žąsys iš penkų, ir ačiū už išgelbėtą komandiruotę.
Omakase, 990 Blanshard Street, Victoria, BC V8W 3H2, Kanada. Tel. +1 (778) 265-8688. Facebook profilis.
Pirmadieniais nuo 11:00 iki 20:00, nuo antradienio iki šeštadienio - nuo 11:00 iki 23:00, sekmadieniais nuo 16:00 iki 20
